Kai šeimoje yra paauglių. Išminties vaidmuo

„Mes labai stengiamės būti geri tėvai sūnui ir dukrai, bet kartais atrodo, kad juos tik barame ir barame. Neretai pagalvojame, ar taip ugdome jų pasitikėjimą savimi, ar griauname. Rasti aukso vidurį tikrai nelengva“ (Džordžas ir Loren, Australija).

AUKLĖTI paauglius — sunki užduotis. Negana to, kad tėvams tenka spręsti vis naujas problemas, susijusias su vaikų auklėjimu, kartais jiems tiesiog nelengva priprasti prie minties, jog vaikai taip greitai auga. „Liūdna vien pagalvojus, kad ateis diena, kai vaikai paliks namus, — prisipažįsta Frankas iš Australijos. — Susitaikyti su tuo, kad jiems jau nebereikės tėvų vadovavimo, ne taip paprasta.“

Jam pritaria anksčiau cituota Lija. „Sunku elgtis su sūnum kaip su jaunu suaugusiu žmogumi. Man jis tebėra tas pats mažas berniukas, kuris, regis, tik vakar pirmą dieną išėjo į mokyklą!“ — sako ji.

Kad ir kaip sunku gali būti pripažinti, paaugliai jau nebėra maži vaikai. Jie žengia pirmus žingsnius į suaugusiųjų gyvenimą, o jų mokytojai ir padrąsintojai yra tėvai. Tačiau, kaip pastebėjo anksčiau minėti Džordžas su Loren, tėvai gali tiek ugdyti, tiek žlugdyti vaiko pasitikėjimą savimi. Tad kaip išlaikyti pusiausvyrą? Biblijoje yra patarimų, kurie gali padėti (Izaijo 48:17, 18). Aptarkime kelis pavyzdžius.

Itin svarbu atvirai bendrauti

Biblija krikščionis ragina ‘būti greitus klausytis’ ir ‘lėtus kalbėti’ (Jokūbo 1:19). Nors šis patarimas geras auginant bet kokio amžiaus vaikus, bendraujant su paaugliais būti atidiems klausytojams ypač svarbu. Ir tam gali prireikti nemenkų pastangų.

„Sūnums įžengus į paauglystę, turėjau gerokai patobulinti savo bendravimo įgūdžius, — sako Piteris iš Didžiosios Britanijos. — Kai berniukai buvo mažesni, mudu su žmona tiesiog pasakydavome, ką daryti, ir šie klausydavo. Bet dabar, kai paūgėjo, turime su jais samprotauti, viską išsamiai aiškinti ir tada leisti patiems apsispręsti. Trumpai tariant, turime pasiekti jų širdį“ (2 Timotiejui 3:14).

Išklausyti ypač svarbu, kai kyla nesutarimų (Patarlių 17:27). Tai patvirtina ir Danielė iš Didžiosios Britanijos. Ji pasakoja: „Su viena dukra turėjau problemų dėl to, kad ši vis atsikalbinėdavo man paprašius ką padaryti. Bet ji man pasakė, kad aš visada ant jos rėkiu ir įsakinėju. Šį nesusipratimą išsprendėme susėdusios ir atidžiai viena kitą išklausiusios. Ji paaiškino, kaip, jos manymu, su ja kalbu ir kaip ji dėl to jaučiasi, o aš — kaip tai atrodo man ir ką jai jaučiu.“

Danielė suprato, jog būdama ‘greita klausytis’ galėjo įžvelgti, kas slypi giliau. „Dabar stengiuosi su dukra elgtis kantriai, — sako ji, — ir kalbėtis su ja tik tuomet, kai nesu susierzinusi.“ Moteris pridūrė: „Mūsų santykiai gerėja.“

Patarlių 18:13 skaitome: „Duoti atsakymą žmogui, jo neišklausius, ir kvaila, ir užgaulu.“ Tuo įsitikino Gregas, tėvas iš Australijos. „Konfliktai su vaikais kartais kyla,  kai mes su žmona, užuot išklausę ir įsigilinę į vaikų jausmus, tuoj pat imame pamokslauti, — sako jis. — Supratome, kad net jeigu ir visiškai nesutinkame su vaikų požiūriu, labai svarbu leisti jiems išsisakyti ir tik tada taisyti jų mąstymą arba ką patarti.“

Kiek duoti laisvės?

Galbūt dažniausiai konfliktas tarp tėvų ir paauglių kyla dėl to, kad šie nori būti savarankiški. Kiek laisvės paaugliui duoti? „Kartais, man regis, jei duočiau dukrai valią, tai ir ant galvos užliptų“, — sako vienas tėvas.

Aišku, suteikdami jaunuoliams neribotą laisvę, pjausime karčius vaisius. Biblija perspėja: „Vaikas, paliktas savo valiai, daro gėdą motinai“ (Patarlių 29:15, Brb). Bet kokio amžiaus vaikams reikia tvirto vadovavimo, todėl tėvai ne tik turi rodyti jiems šiltus jausmus, bet ir nuosekliai reikalauti laikytis šeimoje nustatytų taisyklių (Efeziečiams 6:4). Vis dėlto jaunuoliai turi gauti ir šiek tiek laisvės, kad geriau pasirengtų vėlesniam gyvenimui, kai sprendimus reikės priimti patiems.

Štai pagalvokite, kaip jūs mokėtės vaikščioti. Pirmiausia jus, dar kūdikį, nešiojo. Ilgainiui pradėjote ropinėti, o paskiau atsistojote ant kojų ir žengėte kelis žingsnelius. Aišku, mažyliui vaikščioti vienam kartais būna nesaugu. Todėl tėvai atidžiai jus stebėdavo ir gal  net pastatydavo kokias užtvaras, kad neatsidurtumėte, kur pavojinga, pavyzdžiui, prie laiptų. Vis dėlto eiti jums leisdavo pačiam, kol, aišku, ne sykį pargriuvęs, pagaliau gerai išmokote vaikščioti.

Panašiai vaikus reikia pratinti prie laisvės. Pirmiausia tėvai, galima sakyti, savo mažylius nešioja — priima už vaikus sprendimus. Vėliau, kai šie parodo didesnį brandumą, tėvai leidžia jiems, taip sakant, ropinėti — tam tikrus sprendimus priimti patiems. Tačiau užtvarų dar nenuima, ir jos saugo jaunuolius nuo žalos. Vaikams subrendus, tėvai leidžia jiems „vaikščioti“ savarankiškai, kad kai taps suaugusiais žmonėmis, jie būtų visiškai pasirengę „nešioti savo naštą“ (Galatams 6:5).

Mokykimės iš Biblijos pavyzdžių

Reikia manyti, kad Jėzui, dar mažamečiam, tėvai davė šiek tiek laisvės, bet jis tokiu pasitikėjimu nepiktnaudžiavo. Jėzus „buvo [...] klusnus“ savo tėvams ir „augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Luko 2:51, 52).

Iš to pavyzdžio galite pasimokyti ir duoti savo vaikams vis daugiau laisvės, kai jie įrodo gebą ja naudotis. Štai ką apie savo patirtį šiuo klausimu sako kai kurie tėvai.

„Iš pradžių pernelyg kontroliavau savo vaikus. Vėliau mokiau juos principų ir leisdavau, kad, jais vadovaudamiesi, patys priimtų sprendimus. Tada pastebėjau, kad jie pasidarė atsakingesni“ (Su Hiun, Korėja).

„Duodami vaikams daugiau laisvės mudu su vyru visada jaučiame baimę, bet neleidžiame, kad ji kliudytų vaikams deramai naudotis ta laisve, kurios jie teisėtai nusipelnė“ (Darja, Brazilija).

„Suprantu, kaip svarbu pagirti paauglį sūnų už tai, kad tinkamai naudojasi jam duota laisve. Be to, ir pati elgiuosi taip, kaip reikalauju iš jo. Pavyzdžiui, pasakau, kur einu ir ką veikiu. Jei ketinu grįžti vėlai, perspėju“ (Ana, Italija).

„Namuose sūnums pabrėžiame, kad laisvė nėra suteikiama savaime, bet teisę į ją reikia nusipelnyti, įrodant, jog esi vertas pasitikėjimo“ (Piteris, Didžioji Britanija).

Leiskime patiems pajusti padarinius

Biblijoje rašoma: „Gera žmogui jaunystėje nešti jungą“ (Raudų 3:27). Geriausiai jaunuolis pajus, ką reiškia nešti atsakomybės jungą, pats patyręs, koks teisingas teiginys: „Ką žmogus sėja, tai ir pjaus“ (Galatams 6:7).

Visai tikėtina, jog kai kurie tėvai gerų ketinimų vedami saugo paauglius nuo jų neišmintingų  poelgių padarinių. Tarkime, sūnus lengvabūdiškai įklimpo į skolą. Ko paauglys išmoks, jeigu už jį tą skolą ims ir padengs tėtis su mama? Argi nebūtų naudingiau, jei berniuko tėvai patartų jam, kaip rasti išeitį ir skolą apmokėti pačiam?

Tėvai padarys meškos paslaugą, jei neleis vaikams pasimokyti iš neatsakingo elgesio. Taip, užuot parengę juos suaugusio žmogaus gyvenimui, tik išmokys, kad visuomet atsiras, kas išgelbės juos iš bėdos, užglaistys nemalonumus, padės nuslėpti klaidas. Daug geriau būtų leisti jiems pjauti, ką pasėję, ir mokytis patiems išsikapstyti iš keblios padėties. Tai bus viena iš svarbiausių pamokų, kuri padės paaugliams ‘išlavinti savo pojūčius ir sugebėti atskirti gera nuo bloga’ (Hebrajams 5:14).

„Besikeičianti, besiformuojanti asmenybė“

Nėra abejonių, kad paauglių tėvams tenka nelengva užduotis. Stengiantis auklėti vaikus juos ‘drausminant ir mokant Viešpaties vardu’, galbūt ne kartą teks lieti nusivylimo ašaras (Efeziečiams 6:4).

Gero auklėjimo esmė — ne kontroliuoti vaiką, o mokyti jį tikrųjų vertybių ir jas diegti (Pakartoto Įstatymo 6:6-9). Lengviau pasakyti negu padaryti? Be jokios abejonės. „Juk vaikas — tai besikeičianti, besiformuojanti asmenybė, — sako anksčiau cituotas Gregas. — Taigi privalome tą vis kintančią asmenybę pažinti ir prie jos derintis.“

Stenkitės taikyti šiame straipsnyje aptartus Biblijos principus. Būkite supratingi ir nesitikėkite iš savo vaikų pernelyg daug. Tačiau nesiliaukite būti geras pavyzdys. Biblijoje sakoma: „Parodyk vaikui kelią, kuriuo jis turi eiti, tai ir pasenęs jis nenukryps nuo jo“ (Patarlių 22:6, Brb).

[Anotacija 7 puslapyje]

Laisvė turi būti įgyjama pamažu — panašiai kaip mokomasi vaikščioti

[Anotacija 8 puslapyje]

Jėzui, dar mažamečiam, tėvai davė šiek tiek laisvės

[Rėmelis 7 puslapyje]

Stiprinkite savo autoritetą

Nors jūsų įvestos taisyklės paaugliui gal ir nepatinka, tai nereiškia, jog turėtumėte jam nusileisti. Neužmirškite, paaugliai neturi gyvenimo patirties ir jiems vis dar reikia vadovavimo (Patarlių 22:15).

Knygoje New Parent Power! Džonas Rozmondas rašo: „Vaikams būdinga emocijų kaita tėvus lengvai gali paveikti, todėl šie, stengdamiesi išvengti ginčų, vaikams kartais duoda daugiau laisvės, nei iš tikrųjų derėtų. O elgtis reikėtų kaip tik priešingai. Užuot leidus vaikams jumis manipuliuoti, būtina stiprinti savo autoritetą. Nors vaikai, be abejo, nenorės su tuo susitaikyti, jiems pats laikas suprasti, kad šeimoje valdžios vairas ne jų, o jūsų rankose.“

[Rėmelis 9 puslapyje]

Daugiau laisvės

Dažnai paaugliai nori daugiau laisvės, nei jiems derėtų turėti. O tėvai neretai linkę duoti jos mažiau, nei būtų galima. Kažkur tarp tų dviejų kraštutinumų yra aukso vidurys. Kaip jį rasti? Pradėti paieškas galite nuo žemiau pateikto sąrašo. Kuriose srityse jūsų paauglys rodo atsakomybę?

□ Rinkdamasis draugus

□ Pasirinkdamas drabužius

□ Leisdamas pinigus

□ Laiku grįždamas namo

□ Užbaigdamas namų ruošą

□ Atlikdamas mokyklines užduotis

□ Atsiprašydamas už padarytas klaidas

□ Kita ․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․․

Jeigu jūsų sūnus arba dukra jau rodo brandumą keliose iš čia išvardytų sričių, kodėl nepagalvojus, kaip suteikti jam ar jai daugiau laisvės?

[Iliustracija 7 puslapyje]

Leiskite paaugliams išsisakyti ir tik tada pataisykite jų mąstymą arba ką patarkite

[Iliustracija 8, 9 puslapiuose]

Tėvai turi mokyti vaikus atsakomybės