Britanijos kanalai nenustoja žavesio

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO DIDŽIOJOJE BRITANIJOJE

XIX šimtmečio pradžioje Angliją, Škotiją ir Velsą skersai išilgai vagojo maždaug 6000 kilometrų ilgio kanalų tinklas. Kodėl jie buvo iškasti ir kas jais naudojasi XXI amžiuje?

DIDŽIOJOJE BRITANIJOJE XVIII šimtmetyje vyko pramonės perversmas, todėl vis labiau reikėjo pigaus būdo sparčiai transportuoti žaliavoms ir pagamintai produkcijai. Iki tol kroviniai būdavo gabenami arkliais arba jų kinkiniais. Tačiau dėl giliame purve išmaltų provėžų žiemą keliai darydavosi neišvažiuojami. O kanalu netgi vienas arklys galėjo nesunkiai ir gana greit tempti valtį su kokių 30 tonų kroviniu.

1761 metais Bridžvoterio kunigaikštis iškasė 16 kilometrų kanalą, kuriuo iš savo kasyklų į Mančesterį pirkėjams gabendavo anglis. Tai ne tik pačiam kunigaikščiui davė pelno, bet ir perpus sumažino taip pristatomų anglių kainą. Apie 1790-uosius buvo įgyvendintas dar ambicingesnis sumanymas — įrengta Grand Kroso kanalų sistema, kuri ilgainiui sujungė keturias susisiekimo atžvilgiu svarbias upes. Anglijos pagrindiniam pramonės regionui tai atvėrė tiesioginį vandens kelią į jūrų uostus. Prasidėjo Britanijos kanalų epocha.

Vandens kelių tiesyba ir eksploatavimas

Patyrę inžinieriai, tarp jų Džeimsas Brindlis — savamokslis, visus darbus atlikęs be jokių raštiškų apskaičiavimų ar brėžinių, rado sprendimą, kaip daugybės kilometrų ilgio kanalais nukreipti vandenį įvairaus reljefo vietovėse. Žemkasių, pramintų navigatoriais, statyti akvedukai, tiltai, įrengti šliuzai, iškasti tuneliai tebelaikomi reikšmingu pasiekimu.

Stambiems kroviniams, kaip antai: anglims, kalkėms, klintims, kaolinui, geležies rūdai, plytoms, miltams, gabenti buvo statomos  baržos — atviri mediniai maždaug 20 metrų ilgio ir 2 metrų pločio laivai. Juos traukdavo arkliai, eidami kanalo pakrante laivavilkių takais. Skubius arba greit gendančius krovinius perveždavo kitomis, greitaeigėmis, baržomis. Šios plaukdavo be sustojimo, o komanda dirbdavo per visą naktį.

Prie kai kurių kanalų arklių kinkinius keisdavo reguliariais intervalais. Aptakius laivus, kuriais vienu metu galėjo plaukti iki 120 keleivių, arkliai tempdavo vidutiniškai 15 kilometrų per valandą greičiu. Kaip ir greitaeigės baržos, šie keleiviniai laivai, lyginant su krovininiais, naudojosi pirmumo teise, o plaukiantys Bridžvoterio kanalu priekyje turėjo įtaisytą didžiulę geležtę, kad galėtų nukirsti bet kurio jam kelyje pasimaišiusio laivo tempiamąjį lyną! Iškasus kanalus, paprastiems žmonėms pirmą kartą atsivėrė galimybė pigiai ir patogiai leistis į ilgesnes keliones.

Barža — namai ir darbovietė

Gyvenimas kanalais plaukiojančioje baržoje nelepino. Darbas buvo sunkus, dažnai ir pavojingas. Nuolat keliaudami šie žmonės beveik neturėjo galimybių mokytis, todėl vis labiau atitrūkdavo nuo kitų.

Ši savita bendruomenė netgi išpuoselėjo tik jai būdingą liaudies meną. Ryškiaspalviais peizažais, augmenijos motyvais ir geometriniais raštais jie išpuošdavo ne tik išorinę baržos pusę, bet ir laivagalyje esančią kajutę. Šiose trijų metrų ilgio ir dviejų pločio patalpose gyvendavo laivininkas, jo žmona ir vaikai. Dėl vietos stokos šie žmonės išradingai pasidirbdavo sulankstomas lovas ir spinteles. Lentynas dengdavo vąšeliu nertos užuolaidos, o gražūs porceliano indai ir viryklę juosiantys blizgantys žalvario ornamentai atspindėdavo šviesą. Viskas dvelkė patogumu ir jaukumu. Nepaisant dažniausiai nešvaraus krovinio ir daugybės pareigų, darbšti laivininko žmona sugebėdavo pasirūpinti nepriekaištinga šeimos ir valties švara. Ir galėjo tuo didžiuotis, nes iki baltumo būdavo nušveistas net aplink vairalazdę išmoningai apipintas lynas.

 Kanalai nyksta ir vėl atsigauna

1825 metais, kai kanalų tinklas buvo beveik užbaigtas, Džordžas Stefensonas nutiesė geležinkelį tarp Stoktono ir Darlingtono. Tai buvo viena iš pirmųjų geležinkelio linijų, kuria pradėjo važinėti garvežiai. Per 20 metų krovinių gabenimo verslą iš kanalų atėmė geležinkelis, ir retai benaudojami kanalai ėmė nykti. Vengdamos galimos konkurencijos, geležinkelio kompanijos kai kuriuos vandens kelius netgi nupirko. Po Pirmojo pasaulinio karo kanalų būklė ir toliau prastėjo, nes buvo pradėta tiesti naujus geresnius kelius. Kad kanalai išliks, nebesitikėjo net optimistai.

Tačiau jau daugiau kaip 50 metų tiek pavieniai žmonės, tiek atskiros grupės stengiasi, kad taip neatsitiktų. Nors kai kurios baržos tebegabena krovinius, kitos paverstos laikinais namais arba perdarytos į turistinių kelionių laivus. Besigėrint gražiausiais Britanijos nepaliestos gamtos vaizdais, tokiais laivais galima nuplaukti per 3000 kilometrų. Baržų entuziastai, reguliariai rengdami laivybos šventes, atgaivino senąsias tradicijas, ir jos tapo daug plačiau žinomos. Suprantama, tiems margaspalviams pramoginiams laivams populiarėjant, dabar kanalais jų plaukioja daugiau nei vandens krovininio transporto suklestėjimo laikais, o patys kanalai atnaujinami tokiu pat tempu, kaip buvo statomi prieš 200 metų.

Vis dėlto tik nedaugelis tų, kurie renkasi poilsį prie kanalų, plaukioja laivais. Kodėl? Atnaujinus vandens kelius, palei kanalus buvo sukurtas siaurų ir ilgų parkų tinklas. Taip atsirado galimybė pakrančių takais lengvai pasiekti anksčiau mažai žinomus miestelius ir kaimus tiems, kas mėgsta vaikščioti, važinėti dviračiais, meškerioti. Vandens saugyklos, kanaluose palaikančios reikiamą vandens lygį, tampa svarbiais gyvūnijos ir augalijos arealais, o ir pačiuose kanaluose didelė įvairovė augalų, paukščių bei kitokių gyvūnų.

Iškasus kanalų tinklą, Britanijoje prasidėjo dramatiškų pokyčių era. Bet kaip ironiška — mūsų laikais tie patys kanalai padeda pabėgti nuo šiuolaikinės įtampos, prie kurios atsiradimo kadaise prisidėjo!

[Rėmelis/iliustracija 14 puslapyje]

LAIVU KANALO TUNELIAIS

Tik nedaugelyje tunelių įrengtas buksyravimo takas. Todėl, kol savaeigių laivų dar nebuvo, perplukdyti baržą tuneliu būdavo galima tik stumiantis kojomis, o tai buvo labai pavojinga. Ties baržos išlinkiu prie abiejų šonų skersai būdavo pritvirtinama po lentą. Laivininkai atsiguldavo ant nugaros išilgai tų lentų ir, už jų įsitvėrę, stumdavo baržą į priekį spirdamiesi kojomis į tunelio sienas. Tamsoje, šviečiant vienintelei žvakei, buvo lengva prarasti kojų atramą ir įkristi į vandenį. Kartais baržos bortas žmogų prispausdavo prie tunelio sienos ir sutraiškydavo. Kadaise Britanijos kanalų tinklas turėjo 68 kilometrus tunelių. Dirbti ilgesniuose būdavo samdomi specialiai apmokyti vyrai. Dabar Standedže, Jorkšyro grafystėje, vėl atidarytas ilgiausias tunelis. Jo ilgis 5 kilometrai.

[Šaltinio nuoroda]

Courtesy of British Waterways

 [Rėmelis/iliustracijos 15 puslapyje]

KANALŲ ŠLIUZAI IR ORIGINALUS LAIVŲ KĖLIMO BŪDAS

Į įkalnę vanduo neteka, tad ką daryti, kada prie tokios vietos prieinama kasant kanalą? Kliūtį galima apeiti, bet tada kelias pailgės. Kitas pasirinkimas — išilgai kliūties rausti tunelį. Bet yra ir trečias — įrengti šliuzus ir taip pakelti vandens lygį. Šliuzas — tai kamera, jungianti kanalo dalis, kurių vandens lygiai skirtingi. Abiejuose kameros galuose įtaisomi vartai. Laivui įplaukus į šliuzą jie uždaromi. Tada pagal poreikį į šliuzą prileidžiama tiek vandens, kad laivas pakiltų į aukštesnį lygį, arba išleidžiama tiek, kad nusileistų į žemesnį.

O kaip tuomet, jei buvusių šliuzų nebeįmanoma atstatyti? Taip buvo Škotijoje, kur, įgyvendinus didelį projektą, sujungti du seniai apleisti kanalai tarp Glazgo ir Edinburgo. Prie Folkerko, tarp Juniono kanalo ir seniausio pasaulyje tarpjūrinio Forto ir Klaido fjordų kanalo, kadaise stovėjo 11 šliuzų, bet jų atstatyti jau nebuvo įmanoma. Todėl specialistai sukūrė išradingą konstrukciją — besisukantį 35 metrų skersmens Folkerko ratą su dviem priešpriešiais įrengtais keltuvais. Juo tuo pačiu metu iš vieno lygio į kitą galima perkelti aštuonis laivus, po keturis kiekviename keltuve. Tai trunka tik 15 minučių.

Šis ratas, Londono laikraštyje The Times pavadintas „inžinerijos stebuklu“, yra įrengtas didžiuliame apvaliame baseine ir turi švartavimosi vietų daugiau kaip 20 laivų.

[Šaltinio nuoroda]

Viršuje dešinėje: Courtesy of British Waterways

[Rėmelis/iliustracijos 16, 17 puslapiuose]

 KODĖL MĖGSTAME KELIAUTI KANALAIS

Pastaraisiais metais mudu su žmona, jau pagyvenę žmonės, mėgaujamės ramiomis atostogomis plaukiodami kanalais. Kodėl tai ramus poilsis? Visų pirma esame toli nuo greitkelių ir greičio mėgėjų. Laivu galima plaukti ne daugiau kaip penkių kilometrų per valandą greičiu. Kodėl taip lėtai? Kad jis nesukeltų didelių bangų, galinčių paplauti kanalo krantus. Tie, kas vaikštinėja su šunimis senaisiais vilkikų takais, dažnai mus aplenkia!

Kitas nedidelio greičio privalumas — yra laiko gėrėtis gamtovaizdžiais ir net pasisveikinti su praeiviais. O peizažas čia nuostabus! Laivą paprastai išsinuomojame Pietų Velse prie Monmutšyro ir Brekono kanalo. Juo galima nuplaukti apie 50 kilometrų nuo Velso pasienio iki Brekono kalnų, iškilusių 886 metrus virš jūros lygio. Kiekvieną sykį kiek jaudinamės, kai pasiekiame šliuzus ir reikia pakilti arba nusileisti į kitą lygį. (Skaitykite rėmelį 15 puslapyje.)

Laivai įrengti labai patogiai ir aprūpinti viskuo, ko tik reikia. Kai kuriuose yra net po du dviviečius miegamuosius; kiekvienas su atskiru dušu ir tualetu. Jei vakaras žvarbus, galima naudotis centriniu šildymu. Valgį paprastai ruošiame patys, bet jei nusprendžiame kitaip, galime sustoti ir skaniai papietauti kurioje nors iš užkandinių kanalo pakrantėje.

Čia nepaprastai ramu, ypač ankstų rytą, kai lygiame tartum veidrodis kanalo vandenyje atsispindi medžiai ir kalvos. Aplink tvyro tokia tyla, kad galima atskirti kiekvieno paukščio giesmę. O ant krantų, ramiai ir lėtai slenkančių prieš mūsų akis, nebyliai budi garniai. (Atsiųsta.)

[Šaltinių nuorodos]

Courtesy of British Waterways

Viršuje dešinėje: By kind permission of Chris & Stelle on Belle (www.railwaybraking.com/belle)

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 13 puslapyje]

Courtesy of British Waterways