Miniatiūriniai lobiai iš Nihau

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO HAVAJUOSE

KIEKVIENĄ žiemą į Nihau, Havajų salyno „uždraustosios salos“, krantus dūžta audrų genamos bangos. Jos neša salos link ir kai kur į krantą išmeta gausybę tuščių kriauklyčių, kuriose anksčiau tūnojo jūros sraigės. Nihau plotas — vos 180 kvadratinių kilometrų, ir ji yra mažiausia iš septynių gyvenamų Havajų salyno salų. Taigi labai simboliška, kad būtent šioje vulkaninės kilmės saloje randama mažiausių pasaulyje brangenybių — dailučių kriauklių.

Kitaip nei artimiausios Kauajaus salos, esančios už 27 kilometrų į šiaurės rytus, Nihau paviršius daugiausiai žemas ir lygus, o klimatas sausringas. Bet kodėl ši sala vadinama „uždraustąja“? Nihau yra privati valda, ir nekviesti lankytojai čia neįleidžiami. Ekonomiškai nepriklausomi salos gyventojai neturi nei elektrinės, nei vandentiekio, nei parduotuvės, nei pašto. Saugodami senovinę kultūrą, apie 230 čia gyvenančių žmonių šneka havajiečių kalba. Be avių ar galvijų priežiūros, dauguma jų darbuojasi vietinėse „aukso kasyklose“ — apdirba miniatiūrines kriaukles. *

Šiltais havajiškos žiemos mėnesiais ištisos šeimos dulkėtais keliais eina arba mina dviračius į civilizacijos nepaliestus paplūdimius bei akmenuotas įlankėles ir ten visą dieną renka kriaukles. Paskui paskleidžia pavėsyje, kad nudžiūtų. Vėliau rūšiuoja pagal dydį bei kokybę ir veria dailius vėrinius. Salose, kur augmenija vešlesnė, vėriniai daugiausia daromi iš gėlių. Nihau saloje gėles atstoja kriauklės.

Jūros „brangakmeniai“

Havajuose kriauklėmis puošiamasi nuo seno. XVIII amžiaus pabaigoje jūreiviai — tarp jų ir Džeimsas Kukas, — čia išvydę papuošalus iš kriauklių, juos aprašė laivo žurnaluose. Grįždami tų dirbinių parsivežė, kai kuriuos galbūt ir iš Nihau salos. Laikui bėgant reto grožio Nihau vėrinius pradėjo ant kaklo nešioti įžymios Havajų moterys, tarp jų šokėjos ir net karališkosios šeimos atstovės. XX amžiuje, atsiradus vietos dirbinių krautuvėlėms ir pradėjus plėtoti turizmą bei kareivių, Antrojo pasaulinio karo metais traukusių per Havajų salas, dėka, šie nė su kuo nesulyginami „brangakmeniai“ rado nišą platesnėje rinkoje. Dabar tais puikiais vėriniais, kokiais anksčiau dabinosi Havajų kilmingieji, puikuojamasi tiek artimose, tiek tolimose šalyse.

 Nihau saloje vėriniams dažniausiai naudojamos kriauklės, havajiečių kalba vadinamos momi, laiki ir kahelelani. Dėl jų spalvų ir raštų įvairovės vėrėja (šiuo menišku darbu paprastai užsiima moterys), su atsidėjimu kurianti įstabias grožybes, tikrai turi iš ko pasirinkti. Perlamutrinių ovalo formos momi yra apie 20 rūšių, nuo akinančio baltumo iki tamsiai rudų. Vieni iš labiausiai vertinamų yra vėriniai iš vos centimetro ilgio tviskančių momi kriauklyčių, suvertų Lei Pikake stiliumi. Jie atrodo tarsi būtų supinti iš kvapių baltų jazminų (havajietiškai pikake) žiedų.

Daugybės gijų vėriniais iš blizgių, į ryžių grūdelius panašių laiki Havajuose dažnai puošiasi nuotakos. Šios kriauklelės įvairuoja nuo vaiskiai baltos ir dramblio kaulo iki smėlio spalvos, kartais su rudais dryželiais. Kahelelani — trapios turbano formos kriauklelės, greičiausiai taip pavadintos vieno senovės havajiečių vado vardu, tėra vos penkių milimetrų. Jas suverti sunkiausia, todėl tokie vėriniai patys brangiausi. Kahelelani kriauklių spalvų gama irgi gana plati — nuo tamsios bordo iki rečiausiai pasitaikančios ryškiai rožinės, tad jų kaina triskart viršija kitų.

Kaip kriauklių vėriniai daromi

Pasirinkusi raštą, vėrėja nuvalo nuo kriauklyčių smėlį ir kiekvieną jų perduria gerai nusmailinta yla. Nors ji dirba atsargiai ir įgudusiai, trečdalis kriauklių sutrūksta. Todėl net ir vienam vėriniui reikia turėti gana daug jų atsargų, o jam užbaigti kartais prireikia ne vienerių metų! Kriaukles moteris veria ant nailoninio siūlo, sustandinto greit džiūvančiu cementu arba vašku. Paprastai prie vėrinio galų tvirtinama po sagos formos kriauklelę, pavyzdžiui, „saulės laikrodį“ (havajietiškai puka), o sujungimo vietoje — po vieną arba dvi geldutės formos kriauklytes.

Vėrimo būdų yra ne mažiau, nei pačių kriauklių rūšių, pavyzdžiui, 150—190 centimetrų ilgio klasikiniai vienos vijos vėriniai iš baltų momi; pynės iš šimtų smulkučių kahelelani; simetriškų geometrinių raštų vėriniai, į kuriuos kartais įpinama grūdų. Vėrimas — kruopštus, atimantis daug laiko ir akis varginantis darbas. Nepaisant to, išradingos ir kantrios Nihau menininkės dažnai kuria sudėtingus nuostabaus grožio vėrinius. Kiekvienas toks vėrinys — unikalus, todėl nesunku suprasti, kodėl jie savo kaina nenusileidžia tiek brangakmeniams, tiek iš kartos į kartą paveldimiems juvelyriniams dirbiniams. Kai kurie kriauklių vėriniai įvertinami net tūkstančiais dolerių.

Nors Nihau gamta palyginti skurdi, sala negausiai apgyventa ir, galima sakyti, atkampiausia Havajų salyne, lakios vaizduotės ir meniškų gabumų vėrinių pynėjų dėka šios „uždraustosios salos“ lobiais gali gėrėtis ir tie, kas gyvena toli nuo saulėtų Nihau krantų.

[Išnaša]

[Iliustracija 24, 25 puslapiuose]

Nudžiūvusios kriauklytės rūšiuojamos, ir iš jų veriami dailūs vėriniai

[Šaltinio nuoroda]

© Robert Holmes

[Iliustracija 25 puslapyje]

Papuošalai iš „momi“ kriauklelių

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 24 puslapyje]

© drr.net