Dievas man padėjo atlaikyti išbandymus

Papasakojo Vaziras Asanovas

Šokdamas iš lovos užsikišau už juosmens Bibliją ir paskubomis apsirengiau. Kad atrodytų, jog tebemiegu, susukau į gumulą kelis drabužius, padėjau į lovą ir užmečiau antklodę. Tada išlipau pro langą ir melsdamas Dievą pagalbos išbėgau į Karalystės salę. Taip pasielgiau 1991-aisiais, kai man buvo keturiolika.

GIMIAU kurdų šeimoje viename mieste dabartinio Kazachstano pietuose. Tada mano šalis buvo viena iš penkiolikos Sovietų Sąjungos respublikų. Tėvai ir giminaičiai mane auklėjo tokia dvasia, kad tikėjau ateityje tapsiąs savo tautos lyderiu ir išlaisvintoju. Aš taip neapkenčiau kurdų priešų, jog dėl tautiečių išvadavimo iš priespaudos buvau pasirengęs žudyti.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje mama, jaunesnis brolis ir aš pradėjome studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais. Tačiau tėvas bendrauti su krikščionimis draudė. Vis dėlto studijų nenutraukiau. Kurdų šeimose to, kad kas nepaklustų šeimos galvai, beveik nebūna. Aš mylėjau tėtį, bet Biblijos tiesos, kurių mokiausi, man irgi buvo labai brangios.

Priešiškumas namuose ir mokykloje

Kartą vienas mokytojas mano mokykliniame krepšyje pastebėjo žurnalą Sargybos bokštas ir apie tai pasakė tėvams. Pagautas įniršio tėvas man smogė taip stipriai, kad iš nosies pasipylė kraujas. „Tu vis dar nebaigi su ta religija?!“ — šaukė jis.

Po šito įvykio tėvas pareiškė, jog manęs nebelaiko sūnumi. Kaip skaudu buvo tai girdėti! Tuo pat metu daugelis bendraklasių pradėjo manęs vengti, o kai kurie ėmė net atvirai užgaulioti. Mokytojai mažindavo pažymius ir per pamokas neretai išjuokdavo mano tikėjimą. Taip bandė mane atversti į ateizmą.

Nors patyriau šitokį pasipriešinimą, vis dar stengiausi lankyti krikščionių sueigas ir savo naujais įsitikinimais dalytis su kitais. Po kurio laiko tėvas sužinojo, jog tebebendrauju su liudytojais ir skaitau Bibliją. Vieną sekmadienį, man pradėjus ieškoti dingsties išeiti į sueigą, tėvas liepė tuoj pat gulti ir griežtai pareiškė: „Dabar kiekvieną sekmadienį šituo laiku privalai būti lovoje.“ Jei nepaklausysiu, pagrasino skaudžiai nubausti. Nėmaž neabejojau, kad jis nejuokauja.

Su ašaromis akyse maldavau Jehovą, tikrąjį Dievą, suminkštinti tėvo širdį, bet šis  nesušvelnėjo. Galvoje sukosi mintys apie priespaudą, kurią izraelitai kentė Egipte. Tėvo kietaširdiškumas man priminė faraoną, atsisakiusį juos išleisti pagarbinti Jehovą (Išėjimo 5:1, 2).

Apsisprendžiu

Vieną sekmadienį ryžausi eiti į sueigą. Gulėdamas lovoje, širdžiai nerimastingai daužantis, tyliai meldžiausi Jehovai. Kai tėvai užėjo į kambarį, apsimečiau miegąs. Tėvas išdidžiai tarė: „Štai kokį paklusnų sūnų turiu.“ Jis mane pabučiavo ir tyliai pasišalino. Karštai meldžiausi toliau.

Vos tik tėvai uždarė duris, kaip pasakojau pradžioje, šokau iš lovos, išsitraukiau iš palovės batus ir išlipau pro langą. Dvi valandos sueigoje prabėgo nepastebimai. Bet kas manęs laukia, kai grįšiu? Laimei, nors mama matė, kad lovoje vietoje manęs guli drabužiai, tėvui nieko nepasakė. Vis dėlto perspėjo, kad daugiau tokių mano poelgių nuo jo neslėps.

1992-aisiais kartą pasakiau tėvams, kad vienas mano draugas rengiasi į ypatingą šventę ir kviečia mane vykti kartu. Iš tikrųjų ta ypatinga šventė, kurioje planavau dalyvauti, buvo Jehovos liudytojų asamblėja Tarazo mieste, maždaug už 100 kilometrų nuo Karatau, kur gyvenome. Toje asamblėjoje rengiausi krikštytis norėdamas tuo parodyti, jog pasiaukojau Jehovai. Mamos paprašiau, kad leistų iš klėties paimti kibirą saulėgrąžų. Jas pakepinau ir pardaviau turguje, kad turėčiau iš ko vykti į asamblėją.

Man grįžus tėvas paklausė, ar gerai su draugu praleidau laiką. Patikinau, jog puikiai. Jaučiau, kad Jehova buvo su manimi, nes tėvas daugiau nieko neklausinėjo. Tikrai įvertinau žodžius, užrašytus Patarlių 3:5, 6: „Visa širdimi pasitikėk Viešpačiu ir nesiremk vien savo įžvalga. Pripažink jį visur, kad ir ką darytum, ir jis ištiesins tavo kelius.“

Silpstu dvasiškai

Man pasikrikštijus tėvo priešiškumas nesiliovė. Kadangi ir toliau bendravau su liudytojais, jis mane žiauriai mušdavo tiek kitiems matant, tiek, kai būdavome vieni. Kone kasdien buvau žeminamas ir verčiamas atsisakyti savo tikėjimo, todėl dažnai verkdavau. Tada Kazachstanas buvo tik ką atgavęs nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, ir tėvai bei giminaičiai stengėsi mane įkalbėti, kad siekčiau politiko karjeros. Jie manė, jog praleidžiu puikią progą.

Mano vyresnis brolis tapo žinomu sportininku, ir tėvas jį dažnai kėlė man pavyzdžiu. 1994-ųjų pabaigoje į sportą įsitraukiau ir aš. Turėjau įgimtų gabumų, todėl neilgai trukus jau laimėjau apdovanojimų ir buvau liaupsinamas kaip futbolo žaidėjas bei gimnastas. Be to, kad galėčiau ginti kurdų interesus, pradėjau studijuoti teisę. Netgi ėmiau domėtis politika ir galvojau įkurti kurdų jaunimo partiją. Dabar tėvas pradėjo mane girti.

„Tėti, tu laimėjai“

Nusilpau dvasiškai. Nebeskaičiau Biblijos ir nebelankiau Jehovos liudytojų sueigų. Raminausi mintimi, kad Jehovai tarnausiu, kai būsiu kiek vyresnis. Kartą tėvas paklausė, ar tebebendrauju su Jehovos liudytojais. „Ne. Tėti, tu laimėjai, — atsakiau. — Ar dabar džiaugiesi?“ Tai išgirdęs tėvas buvo labai patenkintas. „Pagaliau tu esi mano sūnus!“ — išdidžiai pareiškė jis.

 Sueigų nelankiau dvejus metus. Kartais norėdavau nueiti, bet gėdijausi. Maniau, kad bendratikiai manęs nesupras.

Vis dėlto ir tuomet buvau įsitikinęs, jog nėra nieko geriau, kaip tarnauti Jehovai. „Šiaip ar taip, aš myliu Jehovą“, — dažnai pats sau sakydavau. Ilgainiui tėvas pradėjo primygtinai reikalauti, kad įgyčiau universitetinį išsilavinimą. Lioviausi priešinęsis ir net pažadėjau mokyklą baigti su pagyrimu. Tačiau širdyje vyliausi, jog įstojęs į universitetą Almatoje — didžiuliame šiuolaikiniame pietų Kazachstano mieste susirasiu liudytojų.

Aplinkybės keičiasi mano naudai

Vos tik pradėjęs studijuoti universitete, sutikau du liudytojus, kurie vienoje Almatos gatvėje skelbė gerąją naujieną. Jie priėjo prie manęs ir paklausė: „Kas, jūsų manymu, valdo pasaulį?“

„Šėtonas, Velnias, — atsakiau, — Jehovos ir visos žmonijos priešas“ (2 Korintiečiams 4:3, 4). Paaiškinau, jog esu krikštytas Jehovos liudytojas, bet pasidariau neaktyvus.

1996-ųjų pabaigoje iš naujo pradėjau su liudytojais studijuoti Bibliją. Po kelerių studijų visa širdimi vėl panorau tarnauti Jehovai ir visiškai įsitraukiau į liudytojų veiklą Almatoje. 1997-ųjų rugsėjį ėmiausi pionieriaus, arba visalaikio skelbėjo, tarnybos.

Po metų mane aplankė tėvas. Pribėgau prie jo, ir stipriai apsikabinome. Jis paprašė atleisti už tai, kaip visus tuos metus su manimi elgėsi, ir paaiškino, jog neteisingai suprato mane ir mano tikėjimą. „Tėti, — ištariau, — aš tave labai myliu.“

Koks laimingas pasijutau, kai tėvas priėmė iš manęs biblinių leidinių ir paprašė Biblijos, norėdamas perskaityti ją visą! Dar po metų jis aplankė mane vėl, šįsyk su mama. Karalystės salėje susipažinti ir šiltai pasveikinti prie jų priėjo daugybė įvairių tautybių žmonių. Tėvui tai padarė didelį įspūdį, ir jis labai susidomėjęs pradėjo skaityti liudytojų leidinius.

Dievas gausiai laimina

2001-ųjų rugsėjį susituokiau su puikia rusų tautybės mergina Jelena. Ji buvo pasikrikštijusi 1997-aisiais, o 2003-iųjų gegužę pradėjo tarnauti pioniere. Labai nudžiugome sužinoję, kad mano tėvai pradėjo su liudytojais studijuoti Bibliją ir daro dvasinę pažangą. Tiesą sakant, negalėjau tuo patikėti, kol neišgirdau iš paties tėvo lūpų. Telefonu jis man pasakė, kad Jehova yra vienintelis tikrasis Dievas!

Labai džiaugiuosi, kad Almatoje galiu vesti Biblijos studijas žmonėms iš įvairių šalių: Irano, Kinijos, Pakistano, Sirijos, Turkijos. Neseniai vienas dvasininkas, iranietis, paprašė su juo studijuoti Bibliją jo gimtąja persų kalba. Žinios apie Jehovą padarė didelį įspūdį vienam buvusiam generolui, anksčiau tarnavusiam Afganistane. Taip pat patyriau džiaugsmo vesdamas studijas savo gimtąja kurdų kalba žmogui iš Sirijos, o kazachams ir rusams — jų kalbomis, kurių išmokau vaikystėje.

Dabar Almatoje yra daugiau kaip 35 Jehovos liudytojų bendruomenės. Mudu su Jelena priklausome vienai iš kazachiškai kalbančiųjų. Pernai džiaugėmės galėdami laikinai tarnauti neseniai užbaigtame statyti Jehovos liudytojų filiale netoli Almatos.

Kadaise buvau mokomas neapkęsti, bet Jehova išmokė mane mylėti. Tvirtai tikiu, jog net gerų ketinimų vedamų giminaičių ir draugų spaudžiami niekada neturime pasiduoti jų įtakai elgtis kitaip (Galatams 6:9). O dabar labai džiaugiuosi, kad abu su žmona turime gausybę Viešpaties darbo (1 Korintiečiams 15:58).

[Anotacija 13 puslapyje]

Mama perspėjo, kad daugiau tokių mano poelgių nuo tėvo neslėps

 [Iliustracija 15 puslapyje]

Karalystės salė Karatau, kur lankiausi būdamas jaunuolis

[Iliustracija 15 puslapyje]

Mano tėvai; dabar jie į mūsų veiklą žiūri palankiai

[Iliustracija 15 puslapyje]

Su Jelena mūsų vestuvių dieną

[Iliustracija 15 puslapyje]

Su Jelena prie naujų filialo pastatų netoli Almatos