VIENAME prieš kelerius metus pastatytame filme yra scena: vaikinas stovi prie artimo žmogaus kapo ir taria: „Mamytė visuomet sakydavo, kad mirtis neatsiejama gyvenimo dalis.“ Tada kamera nukrypsta į antkapį, ir jis priduria: „O kaip norėčiau, kad taip nebūtų.“

Šie žodžiai išreiškia jausmus milijonų žmonių, kurių artimuosius pasiglemžė mirtis. Koks tai baisus priešas! Tačiau Dievas pažada: „Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis“ (1 Korintiečiams 15:26). Bet kodėl, nepaisant tokio akivaizdaus potencialo gyventi amžinai, vis dėlto mirštame? Kaip mirtis bus sunaikinta?

Apie mūsų Kūrėją, Jehovą Dievą, Biblijoje rašoma: „Jo darbai tobuli“ (Pakartoto Įstatymo 32:4; Psalmyno 83:18, NW). Pirmasis žmogus Adomas buvo sukurtas tobulas, ir jis turėjo galimybę gyventi amžinai  Edene žemiškame rojaus sode, kuriame jį įkurdino pats Dievas (Pradžios 2:7-9). Kaip Adomas prarado tuos rojaus namus, ėmė senti ir mirė?

Trumpai tariant, Adomas nepakluso Dievo įsakymui nevalgyti vaisių nuo vieno medžio. Dievas buvo aiškiai įspėjęs Adomą, kokia bausmė už tai jo laukia: „Turėsi mirti“ (Pradžios 2:16, 17). Adomas pasekė savo žmona Ieva ir sulaužė įsakymą, tad Dievas juodu išvarė iš Edeno. Verta atkreipti dėmesį, kodėl Dievas tuoj pat ėmėsi veiksmų. Biblijoje rašoma: „Kad tik [Adomas] kartais neištiestų rankos, nepasiimtų ir nuo gyvybės medžio [sode], nevalgytų ir negyventų amžinai“ (Pradžios 3:1-6, 22).

Adomas su Ieva mirė dėl savo neklusnumo, bet kodėl senti ir mirti turi visi jų palikuonys? Todėl, kad paveldėjo nuodėmę iš Adomo, o per ją netobulumą ir mirtį. Biblija paaiškina: „Kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Romiečiams 5:12).

Kaip jau skaitėme, „bus sunaikinta mirtis“ — tai yra pašalinta amžiams! (1 Korintiečiams 15:26) Tačiau kaip? Biblijoje randame atsakymą ir į šį klausimą: „[„Vienas“, Jr, išnaša] teisus darbas visiems laimėjo nuteisinimą, kad gyventų“ (Romiečiams 5:18). Per ką tapo įmanoma įgyti teisumą Dievo akyse ir gyventi amžinai?

Dievas numatė galimybę panaikinti nuodėmę, kurią iš pirmojo žmogaus, Adomo, paveldėjo visa žmonija. Biblija aiškina: „Dievo dovana — amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį“ (Romiečiams 6:23, Brb). Apie šią galimybę nuteisinti žmones, kad jie gyventų, Jėzus pasakė: „Dievas taip pamilo pasaulį [žmoniją], jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jono 3:16).

Tik pagalvokite, kokią didžiulę meilę mums parodė Dievas ir jo Sūnus Jėzus Kristus, tiek daug už mus iškentėjęs. Apaštalas Paulius rašė: „Dievo Sūnus [...] pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Galatams 2:20). Tačiau kodėl tik Jėzus galėjo „savo gyvybę atiduoti kaip išpirką“ ir taip išgelbėti mus nuo mirtinų nuodėmės padarinių? (Mato 20:28)

Jėzus vienintelis savo gyvybę galėjo atiduoti kaip išpirką, nes buvo vienintelis žmogus, nepaveldėjęs nuodėmės iš pirmojo žmogaus Adomo. Kodėl Jėzus nuodėmės nepaveldėjo? Jo gyvybė buvo stebuklingai perkelta iš dangaus į mergelės Marijos įsčias. Todėl, kaip angelas pasakė Marijai, jos sūnus „šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“ (Luko 1:34, 35). Štai dėl ko Jėzus pavadintas „paskutiniuoju Adomu“ ir būtent dėl to iš „pirmojo žmogaus Adomo“ nuodėmės nepaveldėjo (1 Korintiečiams 15:45). Būdamas nenuodėmingas, Jėzus galėjo atiduoti savo gyvybę kaip „atitinkamą išpirką“, tai yra jo  gyvybė buvo lygiavertė pirmojo žmogaus — iš pradžių tobulo ir be nuodėmės — gyvybei (1 Timotiejui 2:6, NW).

Per šią išpirką Dievas atvėrė mums galimybę gauti tai, ką prarado pirmasis Adomas, — amžinąjį gyvenimą žemės rojuje. Kad gautų šią dovaną, didžioji dalis žmonijos turi gyventi vėl. Kokia nuostabi perspektyva! Bet ar tai neatrodo pernelyg neįtikima?

Argi sunku patikėti, kad Jehova Dievas, visos gyvybės Kūrėjas, turi galios atkurti kadaise gyvenusį žmogų? Štai pamąstykime apie pirmajai moteriai Dievo duotą galią pastoti. „[Adomas] pažino savo žmoną Ievą“ ir maždaug po devynių mėnesių pasaulį išvydo visiškai išsivystęs kūdikis — mažytė jų kopija (Pradžios 4:1). Proceso, kurio metu Ievos įsčiose vystėsi kūdikis, žmogus nepajėgus iki galo suprasti, ir jis iki šiol tebelaikomas stebuklu! (Psalmyno 139:13-16)

Gimimas atrodo savaime suprantamas dalykas, nes kasdien gimsta šimtai tūkstančių kūdikių. Tačiau kad Dievas gali sugrąžinti gyvybę tam, kuris gyveno anksčiau, daugeliui vis dar neįtikima. Kada Jėzus pasakė vienos mirusios mergaitės gedintiems žmonėms, kad ji ne mirusi, o miega, šie „tik juokėsi iš jo“, nes žinojo, jog vaikas miręs. Tada Jėzus mirusiai mergaitei tarė: „‘Kelkis!’ Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti.“ Toliau rašoma: „Visi [ten buvusieji] nustėro iš nuostabos“ (Morkaus 5:39-43; Luko 8:51-56).

Kai Jėzus paprašė nuristi akmenį nuo jo mylimo draugo Lozoriaus kapo, Lozoriaus sesuo Morta paprieštaravo: „Jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs.“ Tačiau koks buvo džiaugsmas, kai Jėzus Lozorių prikėlė! (Jono 11:38-44) Apie Jėzaus daromus stebuklus sužinojo daugelis. Jonui Krikštytojui būnant kalėjime, jo mokiniai irgi pranešė apie Jėzaus darbus. Jie kalbėjo: „Mirusieji prikeliami“ (Luko 7:22).

Kodėl Jėzus darė tokius stebuklus, nors jo prikelti asmenys vėliau susirgdavo ir jiems vėl teko mirti? Jėzaus tikslas buvo įrodyti, kad tai, ką pirmasis žmogus Adomas prarado — amžinąjį gyvenimą žemės rojuje, — gali būti ir bus atkurta. Prikeldamas mirusiuosius Jėzus pademonstravo, kad milijonai žmonių galiausiai „paveldės žemę ir gyvens joje amžinai“ (Psalmyno 37:29, Brb).

Laimei, ir mes galime būti tarp tų, kurie turi didingą perspektyvą gyventi amžinai, jei tik esame „atsidavę Dievui“ (NW). Už tokį atsidavimą, kaip sakoma Biblijoje, „skirtas esamojo ir būsimojo gyvenimo pažadas“. Tas „būsimasis gyvenimas“ dar vadinamas „tikruoju gyvenimu“ (1 Timotiejui 4:8; 6:19).

Tad pakalbėkime, koks bus tas tikrasis gyvenimas naujajame pasaulyje, kuriame klestės teisumas.