Ar meldžiantis tinka naudotis pagalbinėmis priemonėmis?
Biblijos požiūris
Ar meldžiantis tinka naudotis pagalbinėmis priemonėmis?
Meldžiantis naudotis įvairiomis priemonėmis būdinga budizmo, hinduizmo, islamo, judaizmo išpažinėjams, Romos katalikams, Rytų stačiatikiams. Taigi milijonai žmonių kone visose pasaulio šalyse tiki, kad vienokie ar kitokie daiktai jiems padeda artintis prie Dievo, pelnyti jo palankumą arba gauti palaiminimą. Ko šiuo klausimu moko Biblija?
TAM tikrus daiktus kaip maldos priemonę žmonės naudoja jau tūkstančius metų. Pavyzdžiui, ten, kur būta senovės Ninevės, archeologai atkasė statulą, vaizduojančią „dvi sparnuotas moteris, maldos pozoje stovinčias priešais šventąjį stulpą; [...] kiekviena iš jų kairėje [rankoje] laiko vėrinį, arba rožinį“ (The Catholic Encyclopedia).
Kokia rožinių paskirtis? Toje pačioje enciklopedijoje sakoma: „Kai maldą reikia kartoti daugybę kartų, kokia nors priemone jas skaičiuoti, matyt, buvo lengviau nekaip ant pirštų.“
Dar paprasčiau maldas kartoti naudojantis maldos malūnėliais. Kiekvienas tokio malūnėlio pasukimas ranka, vėju, vandeniu ar elektra prilyginamas maldai. Maldos malūnėliais dažnai naudojamasi kalbant mantras — mistines formules arba frazes. Apsvarstykime, ką apie šitokius dalykus mano Dievas.
„Nedaugiažodžiaukite“
Jėzus Kristus, kurį Dievo pranašu pripažįsta netgi milijonai nekrikščionių, Dievo požiūrį į maldų kartojimą išsakė taip: „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo“ * (Mato 6:7).
Jeigu Dievas nepritaria mūsų „daugiažodžiavimui“, argi tai nerodo, kad jam taip pat nepriimtinas ir bet koks daiktas, naudojamas kaip priemonė maldoms kartoti? Todėl Biblijoje nėra užrašyto nė vieno atvejo, kai garbindami tikrąjį Dievą ištikimi jo tarnai būtų sukę maldos malūnėlį, naudoję rožinį ar ką panašaus. Kodėl jie taip nedarė, dar geriau paaiškėja įsigilinus, kas iš tikrųjų yra malda ir kokia jos paskirtis.
Maldos, kurios Dievui priimtinos
Pavyzdine malda Jėzus aiškiai kreipėsi į Dievą kaip į ‘mūsų Tėvą’. Taigi mūsų Kūrėjas nėra kokia abejinga būtybė arba mistinė jėga, kurią būtina sušvelninti užkalbėjimais, ritualais arba mantromis. Jis yra mylintis Tėvas, tad nori, kad mes į jį taip ir žiūrėtume bei jį mylėtume. „Aš myliu Tėvą“, — tvirtino Jėzus (Jono 14:31). Vienas iš senovės Izraelio pranašų sakė: „Viešpatie [„Jehova“, NW], tu — mūsų Tėvas“ (Izaijo 64:7 [64:8, Brb]).
Kaip galime artintis prie Jehovos — mūsų dangiškojo Tėvo? (Jokūbo 4:8) Kaip ir puoselėdami tarpusavio santykius su bet kuo kitu, prie Dievo artinamės palaikydami su juo abipusį ryšį. Dievas mums „kalba“ per Biblijos — savo rašytinio Žodžio — puslapius, kur pasakoja apie savo darbus, atskleidžia, kokia jis asmenybė ir ką yra mums numatęs (2 Timotiejui 3:16). Mes kalbamės su Dievu, pagarbiai kreipdamiesi į jį malda. Suprantama, tokia malda turi būti nuoširdi, kai išsakome slapčiausias mintis, o ne formali it koks ritualas.
Pamąstykime, kaip šeimoje, kur vyrauja tarpusavio meilė, normalūs, sveikai protaujantys vaikai bendrauja su tėvais? Ar vis kartoja tuos pačius žodžius arba posakius, gal net kokia priemone skaičiuodami, kiek kartų juos jau pasakė? Žinoma, ne! Veikiau jie kalba prasmingai ir pagarbiai — iš širdies.
Taip pat turėtų būti ir meldžiantis Dievui. Juk mes savo dangiškajam Tėvui galime išsakyti visa, kas mums rūpi. Filipiečiams 4:6, 7 rašoma: „Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė [...] sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje.“ Suprantama, jei esame dėl ko nors susirūpinę, savo rūpestį maldoje galbūt išsakome ne kartą. Tačiau tai nėra tas pat, kas mechaniškai kartoti vienus ir tuos pačius žodžius (Mato 7:7-11).
Biblijoje yra daug Dievui priimtinų maldų, tarp jų psalmės, arba giesmės, ir paties Jėzaus maldos * (17 ir 86 psalmių antrašai; Luko 10:21, 22; 22:40-44). Viena iš jų užrašyta Evangelijos pagal Joną 17 skyriuje. Skirkite kelias minutes jai perskaityti. Skaitydamas atkreipkite dėmesį, kaip Jėzus išliejo Dievui širdį, kokia nesavanaudiška buvo ši malda, kaip ji parodė Jėzaus meilę savo sekėjams. Jis meldė: ‘Šventasis Tėve, apsaugok juos nuo piktojo’, Šėtono (Jono 17:11, 15).
Ar Jėzaus maldos žodžiai jums atrodo bent kiek bejausmiai ar pasakyti mechaniškai? Visiškai ne! Kokį puikų pavyzdį jis mums paliko! Taigi kiekvienas, kuris nori artintis prie tikrojo Dievo, turėtų jį gerai pažinti kaip asmenį. O meilė, kylanti iš tokio pažinimo, paskatins atmesti Dievo smerkiamus religinius papročius ir veiksmus. Tokiems žmonėms Jehova sako: „Būsiu jums tėvas, o jūs būsite man sūnūs ir dukterys“ (2 Korintiečiams 6:17, 18).
[Išnašos]
^ pstr. 8 Savo pavyzdinėje maldoje, kitaip „Tėve mūsų“, Jėzus neliepė: „Todėl melskitės sakydami šitą maldą“, nes tai prieštarautų jo ankstesniam teiginiui. Jis sakė: „Todėl melskitės taip“ (Mato 6:9-13). Ko Jėzus norėjo tuo pamokyti? Iš jo duotos pavyzdinės maldos aišku, kad mums pirmiausia turi rūpėti ne materialiniai, o dvasiniai dalykai.
^ pstr. 15 Nors psalmės būdavo giedamos įvairiomis progomis, jų niekas nekartodavo kaip mantrų ir giedodami neatlikdavo ritualų, kur būtų naudojami rožiniai ar maldos malūnėliai.
AR ŽINOTE?
▪ Ar Jėzaus perspėjimas nedaugiažodžiauti, arba nekartoti vis tų pačių maldų, taikytinas ir kai meldžiamasi naudojant rožinį ar maldos malūnėlį? (Mato 6:7)
▪ Ką mūsų maldos turi byloti apie mūsų ryšį su Dievu? (Izaijo 64:7 [64:8, Brb])
▪ Kuo tapsime Dievui, jeigu atmesime religinį melą? (2 Korintiečiams 6:17, 18)
