Kodėl tinklai tušti

„Esu matęs visokių metų — žuvingų ir nežuvingų, — bet tokios žvejybos krizės, kokia yra dabar, dar neregėjau, — sako 65 metų Džordžas, žvejojantis Anglijos šiaurės rytų pakrantėje. — Nebeliko nieko: nei atlantinių lašišų, nei baltamėsių žuvų, nei menkių, nei omarų.“

TUO susirūpinęs ne tik Džordžas; panašūs nerimą keliantys pranešimai ateina iš visų pasaulio vandenynų. 350 tonų talpos žvejybos laivo kapitonas Augustinas iš Peru pasakoja: „Sardinių stygių pajutome maždaug prieš 12 metų. Peru ištisus metus būdavo gausybė žuvies, bet dabar neretai žvejyba apmiršta po kelis mėnesius. Niekada nežvejodavome toliau kaip 15 jūrmylių (25 kilometrai) nuo kranto, tačiau šiuo metu, kad rastume žuvies, plaukiame už 170 jūrmylių (300 kilometrų).“

Antonijus iš Galisijos (Ispanija) sako: „Žvejoju daugiau kaip 20 metų. Matau, kad jūros ištekliai pamažu senka. Iš jūros imame daugiau nei ši gali duoti.“

Pamatyti iš nuotraukų, kaip ištuštėję vandenynai, kaip kad iš jų matome buldozeriais išvartytus drėgnuosius miškus, yra neįmanoma, bet vandenynams padaryta žala didžiulė. Neseniai viename Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos perspėjime dėl pernelyg intensyvios žvejybos buvo sakoma: „Padėtis itin apgailėtina ir grėsminga, nes pasaulyje maždaug 75 procentai žūklės rajonų arba išžvejoti iki leistinos ribos, arba žuvies išgaudyta daugiau nei leistina, arba jos ten tiesiog nebėra.“

Žuvis — pagrindinis gyvulinių baltymų šaltinis penktadaliui pasaulio gyventojų. Todėl kyla pavojus, kad gali nebelikti vieno iš svarbiausių maisto produktų. Vandenynuose žuvies gausu  nevienodai. Iš tikrųjų didžiuliai plotai atvirame vandenyne gyvybės beveik neturi ir primena dykumą. Paprastai žuvingiausi rajonai yra arčiau kranto ir ten, kur į paviršių kyla vanduo, turintis daug maisto medžiagų. Jomis minta fitoplanktonas — žemiausia grandis jūrų mitybos grandinėje. Kaip žvejai naikina žūklavietes, iš kurių pragyvena patys? Kai kuriuos atsakymus į šį klausimą rasime perskaitę, kas atsitiko su viena iš jų.

Grand Banksas — niokojimas prasideda

Kai italų kilmės jūrininkas ir tyrinėtojas Džonas Kabotas * iš Anglijos perplaukė Atlantą ir sekliuose vandenyse prie Kanados krantų atrado Grand Bankso žūklės rajoną, čia prasidėjo kažkas panašaus į aukso karštligę. Po istorinės 1492 metų Kristupo Kolumbo kelionės buvo praėję vos penkeri metai. Netrukus į Grand Banksą žvejoti per Atlantą jau plaukė šimtai laivų. Joks europietis niekada nebuvo matęs, kad vandenyje knibždėtų šitiek menkių.

Menkės buvo vertinamos nelyginant auksas. Dėl baltos beveik be riebalų mėsos jos visame pasaulyje tebeturi paklausą ligi šiol. Atlantinė menkė paprastai sveria nuo 1,4 iki 9 kilogramų, bet Grand Bankse jų pasitaikydavo ir žmogaus dydžio. Vėlesniais šimtmečiais, kai žvejai išmoko naudotis tralais ir ūdomis su tūkstančiais kabliukų, laimikis gerokai padidėjo.

Smūgis, kurį sudavė pramoninė žvejyba

XIX amžiuje kai kurie europiečiai pradėjo nuogąstauti, kad žuvų, ypač silkių, ištekliai senka. Nepaisant to, 1883 metų Londono tarptautinėje žūklės parodoje Didžiosios Britanijos karališkosios draugijos prezidentas Tomas Hakslis pareiškė: „Šitų žuvų yra tokia neįtikima daugybė, kad tai, ką sugauname, — palyginti niekas [...]. Esu įsitikinęs, jog ši menkių žūklavietė, o galbūt ir visi didžiuliai žūklės plotai, neišsemiami.“

Hakslio nuomonės teisingumu nedaug kas suabejojo net ir po to, kai Grand Bankse prasidėjo pramoninė žvejyba garlaiviais. Menkių paklausa išaugo ypač po 1925-ųjų, kai Klarensas Berdsajas iš Masačusetso valstijos (JAV) išrado būdą žuvį greit užšaldyti. Dabar, išplaukę į jūrą dyzeliu varomais traleriais, žvejai pargabendavo dar daugiau žuvies. Bet tai buvo tik pradžia.

1951 metais iš Didžiosios Britanijos į Grand Banksą žvejoti atplaukė neįprastai atrodantis 85 metrų ilgio ir 2600 tonų talpos laivas. Tai buvo pirmoji pasaulyje plaukiojanti įmonė — traleris šaldytuvas. Laivagalyje jis turėjo aparelę, kur suktuvais buvo galima ištraukti didžiulius tinklus, o žemutiniuose deniuose stovėjo eilės šaldytuvų ir mašinų, automatiškai išimančių žuvų kaulus. Naudodamasis radaru, žuvų paieškos lokatoriais ir echolokatoriais laivas daugybę savaičių dieną naktį galėjo semti guotus žuvų.

Kitos šalys suprato, kokį iš to galima gauti pelną, ir netrukus po jūras naršė šimtai panašių laivų, per valandą sugaunančių po 200 tonų laimikio. Kai kurie buvo iki 8000 tonų talpos, o jų tinklų ilgio būtų užtekę dideliam keleiviniam reaktyviniam lėktuvui apgaubti.

 Galutinis smūgis

„Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, — rašoma knygoje Ocean’s End, — daugelis vis dar turėjo iliuzijų, kad vandenyno turtai neišsemiami.“ Vis gausėjanti milžiniškų tralerių flotilė Grand Bankse žvejojo visą devintąjį dešimtmetį. Mokslininkai perspėjo, kad menkių populiacija jau prie išnykimo ribos. Bet žvejyba užtikrino pragyvenimą šimtams tūkstančių žmonių, ir politikai priimti nepopuliaraus sprendimo nesiryžo. Galiausiai 1992-aisiais mokslininkai įrodė, kad per 30 metų menkių sumažėjo tikrai katastrofiškai — net 98,9 procento. Jų žvejyba Grand Bankse buvo uždrausta. Tačiau per vėlai. Praėjus penkiems šimtams metų nuo šio vieno iš turtingiausių pasaulyje žūklės rajono atradimo, žuvų ištekliai čia buvo galutinai išeikvoti.

Žvejai vylėsi, kad menkių netrukus prisiveis. Bet šios žuvys gyvena daugiau nei 20 metų ir bręsta lėtai. Nuo 1992-ųjų jų pagausėjimo, kaip daug kas tikėjosi, vis dar nesimato.

Pasaulinė žvejybos krizė

Tai, kas atsitiko Grand Bankse, — nerimą keliantis pavyzdys, su kokia problema žvejybos pramonė susiduria visame pasaulyje. 2002-aisiais Didžiosios Britanijos aplinkos ministras pasakė, jog „pasaulyje šešiasdešimtyje procentų rajonų, kuriuose dabar žvejojama, žuvis baigiama išgaudyti“. Tarp daugybės kitų be saiko gaudomų žuvų pavojuje atsidūrė tunai, kardžuvės, rykliai ir jūriniai ešeriai.

Daug klestinčių valstybių, jau nualinusių savo žvejybos rajonus, žvalgosi į tolimesnius. Pavyzdžiui, Afrikos pakrantėse yra kai kurios iš gausiausiai žuvies turinčių pasaulio žūklaviečių. Daugelio Afrikos šalių vadovams sunku neišduoti žvejybos licencijų, nes tai — pagrindinis šaltinis užsienio valiutos, patenkančios į valstybės iždą. Todėl nenuostabu, kad vietos gyventojai piktinasi, jog eikvojami jų žuvų ištekliai.

Kodėl ir toliau beatodairiškai žvejojama?

Žiūrint iš šalies, išeitis, regis, yra paprasta — nutraukti besaikį žvejojimą. Bet tai padaryti ne taip paprasta kaip atrodo. Komercinės žvejybos įrangai reikia didžiulių investicijų. Todėl kiekvienas viliasi, kad šito verslo atsisakys kiti, o jis žvejos kaip žvejojęs. Deja, dažniausiai žvejybos niekas nemeta. Be to, stambiausi investuotojai į žvejybos pramonę paprastai yra valstybės, taigi iš dalies jos tą problemą ir sukuria. Žurnale Issues in Science and Technology rašoma: „Į [JT] siekius apsaugoti žūklavietes valstybės dažnai žiūri kaip į moralės kodeksą, kurio laikytis turėtų kiti, bet jos pačios yra pasirengusios jį pažeisti.“

Dalis atsakomybės tenka ir sportinės žūklės mėgėjams. Apie vieną tyrimą, atliktą Jungtinėse Valstijose, žurnale New Scientist rašoma: „Maždaug 64 procentus sportinės žūklės laimikio Meksikos įlankoje sudaro tų rūšių žuvys, kurių čia jau ir taip išgaudoma pernelyg daug.“ Kadangi tiek sportinė, tiek pramoninė žvejyba yra įtakingų asmenų rankose, politikai, užuot ėmęsi priemonių apsaugoti žūklavietes, yra linkę daryti tai, kas padeda pelnyti populiarumą.

Ar pasaulio žvejybos rajonus galima apsaugoti? Boisas Torn Mileris knygoje The Living Ocean rašo: „Kol žmonių mąstysenoje neįvyks didžiulis perversmas, vandenyno gyvūnijos rūšių apsaugoti negalės jokios priemonės.“ Laimei, Kūrėjas, Jehova Dievas, įsteigė Karalystę, kuri ateityje užtikrins visos žemės saugumą (Danieliaus 2:44; Mato 6:10).

[Išnaša]

[Anotacija 21 puslapyje]

Dėl besaikės žvejybos vandenynai niokojami kaip ir beatodairiškai kertami drėgnieji miškai

[Anotacija 22 puslapyje]

„Maždaug 75 procentai žūklės rajonų arba išžvejoti iki leistinos ribos, arba žuvies išgaudyta daugiau nei leistina, arba jos ten tiesiog nebėra“ (Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija)

 [Anotacija 23 puslapyje]

Žuvis — pagrindinis gyvulinių baltymų šaltinis penktadaliui pasaulio gyventojų

[Iliustracija 23 puslapyje]

Kambodža

[Iliustracija 23 puslapyje]

Komercinė žvejyba (Aliaska)

[Iliustracija 23 puslapyje]

Kongo Demokratinė Respublika

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 20 puslapyje]

© Janis Miglavs/DanitaDelimont.com

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 22 puslapyje]

Viršuje: © Mikkel Ostergaard/Panos Pictures; viduryje: © Steven Kazlowski/SeaPics.com; apačioje: © Tim Dirven/Panos Pictures