Pavojinga kelionė „pro adatos skylutę“

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO AUSTRALIJOJE

KAI 1798-aisiais britų tyrinėtojai atrado Baso sąsiaurį, laivyno vadovybė džiūgavo. Plaukiant šiuo jūrų keliu, skiriančiu Tasmanijos salą nuo Australijos žemyno, kelionė iš Anglijos į Sidnėjų sutrumpėjo apie 600 jūrmylių (1100 kilometrų).

Tačiau Baso sąsiauris pasirodė besąs vienas pavojingiausių laivybos ruožų pasaulyje. Dėl galingų vakarų vėjų, stiprių srovių ir nedidelio, vidutiniškai 50—70 metrų, gylio čia susidaro didžiulės bangos, todėl vesti laivą gana nelengva. Be to, pavojų kelia pačiame sąsiaurio vakarinės įplaukos viduryje riogsantys dantyti Kingo salos rifai.

Mūsų laikais plaukti Baso sąsiauriu nebėra taip pavojinga. Bet burlaivių epochoje, turint tik primityvius navigacijos prietaisus, buvo kitaip. Įplaukiant į sąsiaurį iš vakarų, stodavo didžiulė įtampa, nes laivą reikėjo vesti taip tiksliai, tarsi vertum siūlą „pro adatos skylutę“, kaip gerai apibūdino vienas rašytojas.

Plaukimas didžiojo apskritimo lanku

XIX amžiaus pradžioje 10400 jūrmylių (19000 kilometrų), skiriančių Angliją nuo rytų Australijos, laivai nuplaukdavo per penkis mėnesius, ir kelionė būdavo ne iš maloniųjų. Paprastai šimtai keleivių — daugiausia emigrantai ir nuteistieji — pratūnodavo sausakimšose patalpose po deniu, kur sąlygos buvo siaubingos. Juos kamuodavo jūrligė ir kitokios ligos, trūko maisto, negana to, laive knibždėte knibždėjo visokių parazitų. Mirtis irgi nieko nestebino. * Vis dėlto geresnio gyvenimo viltis daugeliui keleivių teikė jėgų ir ištvermės.

1852 metais, kapitonui Džeimsui Forbsui atradus trumpesnį kelią, reikalai pagerėjo. Nebesilaikydamas 39-osios lygiagretės, palei kurią, kaip buvo manoma, ėjo artimiausias kelias į Australiją per pietinę Indijos vandenyno dalį, Forbsas kelionei iš Anglijos į šio žemyno pietryčius pasirinko maršrutą didžiojo apskritimo lanku, vedančiu toliau į pietus, Antarktidos link. * Nors kelyje pasitaikė ledkalnių ir vandenynas stipriai bangavo, Forbso laivas Marco Polo su 701 emigrantu į Melburno doką (Viktorijos valstija) įplaukė kelionėje užtrukęs vos 68 dienas — kone perpus mažiau nei paprastai. Toks rekordas pasiektas pačiu laiku, nes Viktoriją jau buvo užvaldžiusi aukso karštligė. Žinia apie sutrumpėjusią kelionę paskatino tūkstančius būsimų aukso ieškotojų varžytis dėl vietų laivuose, plaukiančiuose į pietų pusrutulį.

 Laivams išplaukus iš Anglijos, artimiausias uostas, kur jie prisišvartuodavo, buvo maždaug už 8400 jūrmylių (16000 kilometrų) Otvėjaus kyšulyje. Jūrininkai platumą nustatydavo naudodamiesi sekstantu bei specialiomis lentelėmis, o ilgumą — laivo chronometru, rodančiu Grinvičo laiką. Vietos laiką apskaičiuodavo pagal saulę. Kiekvienos valandos skirtumas tarp vietos ir Grinvičo laiko atitinka 15 laipsnių ilgumos. Žinodamas du dydžius — platumą ir ilgumą — įgudęs jūrininkas pakankamai tiksliai nustatydavo laivo koordinates.

Bet tai padaryti ne visada būdavo lengva. Kartais net keletą dienų iš eilės saulę dengdavo debesys. O ir senoviniai chronometrai ne visada būdavo tikslūs. Dėl vienos sekundės paklaidos į vieną ar kitą pusę per tris mėnesius laivas galėdavo nukrypti nuo kurso iki 50 kilometrų. Tuomet, lyjant, užėjus rūkui arba tamsoje, laivas galėjo nepataikyti į Baso sąsiaurį ir užšokti ant uolėtos Kingo salos arba Viktorijos pakrantės. Be jokios abejonės, daugybė keleivių yra jautęsi panašiai kaip vienas kapitonas, kuris per saugų atstumą išvydęs Otvėjaus kyšulį sušuko: „Ačiū Dievui! Mes nesuklydome.“ Tai aiškiai liudija, kokie įgudę buvo XIX amžiaus jūrininkai, kurių dauguma gebėjo nesudaužę laivo praplaukti „pro adatos skylutę“. Deja, pavykdavo ne visiems.

Laivų kapinynas

1878-ųjų birželio 1-ąją prieš aušrą kliperis Loch Ard per tirštą rūką plaukė Viktorijos krantų link. Rūkas laikėsi jau antra para, todėl vidurdienį kapitonas negalėjo pagal sekstantą nustatyti tikslių laivo koordinačių. Pasirodo, jis plaukė kur kas arčiau Australijos krantų nei įgula tikėjosi. Staiga rūkas išsisklaidė, ir vos už dviejų kilometrų pasimatė 90 metrų aukščio stačios uolos. Komanda kaip paklaikusi puolė keisti laivo kursą, bet vėjas ir srovės pasirodė už ją stipresnės. Nepraėjo nė valanda ir Loch Ard su didžiuliu trenksmu užšoko ant povandeninės uolos. Per 15 minučių laivas nuskendo.

Iš 54 žmonių gyvi liko tik du: junga Tomas Pirsas ir keleivė Iva Karmaikel. Abu neturėjo nei po dvidešimt. Tomas, laikydamasis už apvirtusios valties, daug valandų plūduriavo šaltame žiemos vandenyje. Galiausiai banga jį nusviedė į siaurą tarpeklį tarp uolų. Išvydęs laivo nuolaužomis nusėtą paplūdimio rėželį, jis ten ir nuplaukė. Iva plaukti nemokėjo, todėl kokias keturias valandas laikėsi įsitvėrusi laivo nuolaužos ir buvo išmesta į tą patį tarpeklį. Pamačiusi ant kranto Tomą, ji pradėjo šauktis pagalbos. Vaikinas šoko į putojančias bangas ir po valandos atkaklių grumtynių su jūra ištempė į krantą beveik netekusią sąmonės Ivą. Ji prisimena: „Jis nunešė mane į nykią olą už daugiau kaip 50 metrų nuo kranto. Suradęs dėžę brendžio, pradaužė vieną butelį ir privertė kelis gurkšnelius nuryti. Tai man padėjo atsigauti. Paskui atitempė kažkokių ilgų žolių ir žabarų, kad turėčiau ant ko atsigulti. Netrukus vėl praradau sąmonę ir, ko gero, ilgam.“ Per tą laiką Tomas užkopė ant uolos ir ėmė šauktis pagalbos. Nepraėjus nė parai po Loch Ard žūties, Tomas ir Iva buvo atgabenti į artimiausią sodybą. Per laivo katastrofą Iva prarado tėvus, tris brolius ir dvi seseris.

Šiais laikais tūkstančiai laivų, didelių ir mažų, kasmet saugiai perplaukia Baso sąsiaurį. Pakeliui jie praplaukia daugiau kaip pro šimtą vandenyno dugne palaidotų laivų, apie kurių žūtį yra žinoma. Kai kurios jų žūties vietos,  kaip antai Loch Ardo tarpeklis Port Kampbelio nacionaliniame parke, lankomos turistų. Jos skaudžiai primena apie tuos narsius XIX amžiaus žmones, kurie dėl geresnio gyvenimo apiplaukę pusę pasaulio drąsiai pasitikdavo iššūkį įveikti paskutinę kelionės atkarpą — pralįsti „pro adatos skylutę“.

[Išnašos]

[Rėmelis/iliustracijos 17 puslapyje]

KAIP SUSIKLOSTĖ TOMO IR IVOS GYVENIMAS?

Po Loch Ard žūties vieninteliai gyvi likę Tomas Pirsas ir Iva Karmaikel Australijoje tučtuojau išgarsėjo. „Vaikydamiesi sensacijų, laikraščiai aprašinėjo laivo sudužimą, liaupsino Pirso didvyriškumą bei Ivos Karmaikel grožį ir, atrodė, darė viską, kad šiuodu susituoktų“, — rašoma knygoje Cape Otway—Coast of Secrets. Nors Tomas Ivai pasipiršo, ši jo pasiūlymo nepriėmė ir po trijų mėnesių grįžo į Airiją. Čia ištekėjo ir augino vaikus. Mirė 1934-aisiais sulaukusi 73 metų. Tomas grįžo į jūrą ir netrukus antrą kartą pateko į laivo katastrofą, bet ir šįsyk liko gyvas. Daug metų dirbęs garlaivių kapitonu, 1909-aisiais, būdamas penkiasdešimties, mirė.

[Šaltinio nuoroda]

Abi nuotraukos: Flagstaff Hill Maritime Village, Warrnambool

[Schema/iliustracija 15 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Laivu „Marco Polo“ (viršuje) iš Anglijos į Australiją Forbsas plaukė daug trumpesniu keliu — didžiojo apskritimo lanku

[Schema]

SENASIS KELIAS

39-oji lygiagretė

DIDŽIOJO APSKRITIMO LANKAS

Pietų poliarinis ratas

[Žemėlapis]

ATLANTO VANDENYNAS

INDIJOS VANDENYNAS

ANTARKTIDA

[Šaltinio nuoroda]

Iš laikraščio The Illustrated London News (1853 m. vasario 19 d.)

[Schema/žemėlapis 16, 17 puslapiuose]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Buvo sakoma, jog įplaukti į Baso sąsiaurį iš vakarų labai sunku — lyg verti siūlą „pro adatos skylutę“

[Žemėlapis]

AUSTRALIJA

VIKTORIJA

MELBURNAS

Port Kampbelio nacionalinis parkas

Otvėjaus kyšulys

Baso sąsiauris

Kingo sala

TASMANIJA

[Iliustracija 16 puslapyje]

Atsitrenkęs į uolas, „Loch Ard“ nuskendo per 15 minučių

[Šaltinio nuoroda]

La Trobe Picture Collection, State Library of Victoria

[Iliustracija 17 puslapyje]

Port Kampbelio parke: 1) vieta, kur „Loch Ard“ užšoko ant povandeninės uolos, 2) Tomo Pirso olos vieta

[Šaltinio nuoroda]

Photography Scancolor Australia