Šedevrai, „nutapyti“ akmenimis

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO ITALIJOJE

IŠ ĮVAIRIŲ technikų, kurias menininkai naudoja gamtai pavaizduoti, viena sudėtingiausių — vadinamoji Florencijos mozaika. Šiai savitai Florencijos meistrų mozaikai kurti reikalingi ne taisyklingi akmens, plytelių arba stiklo gabalėliai, o netaisyklingos formos plonos akmens plokštelės. Paprastai jos išpjaunamos taip tiksliai, kad sujungimus sunku net įžiūrėti.

Menininko, „tapančio“ akmenimis, paletėje yra stulbinanti gatavų spalvų įvairovė. Štai lazuritas — sodraus mėlynumo akmuo su baltomis dėmelėmis ir žėrinčiais auksaspalvio pirito kristalais. Malachitas, išmargintas žalsvais bei ryškiai žaliais dryželiais. Įspūdingomis geltono, rudo, žalio ir raudono atspalvio gyslelėmis išvagotas marmuras. Agatas, jaspis, oniksas, porfyras ir kitokie akmenys — tai ištisas spektras ryškių atspalvių ir taškelių. Kurdami šedevrus menininkai pasinaudoja visais šiais niuansais. Taikliai parinkę akmenų spalvas ir gyslotumą jie atvaizduoja uolingus kraštovaizdžius, augmeniją, audringus vandenis ar netgi dangų su plaukiančiais debesėliais.

Ši mozaikos technika nėra nauja. Manoma, kad ji buvo išrasta Artimuosiuose Rytuose. Vėliau, pirmajame amžiuje p. m. e., pasiekė Romą ir išpopuliarėjo kaip grindų bei sienų puošybos būdas. Nors Florencijos mozaikos technika buvo plačiai naudojama viduramžiais, nuo XVI amžiaus ją ypač išgarsino Toskanos srities Florencijos miesto mozaikininkai. Ir šiandien po visą Europą rūmuose bei muziejuose galima pamatyti unikalių Florencijos mozaikos šedevrų.

„Tapyti“ akmenimis — sudėtinga. Viename žurnale rašoma, kad vien pati mintis,  kiek valandų reikia „paaukoti net paprastam darbui, šių modernių laikų analitikui, skaičiuojančiam kiekvieną minutę, sukelia siaubą“. Todėl dabar, kaip ir anksčiau, menininkai už šias mozaikas prašo tiek, jog įpirkti jas išgali vos vienas kitas.

Kaip jos kuriamos?

Visų pirma mozaikai pasirenkamas pavyzdys, paprastai paveikslas. Kopija supjaustoma į gabalėlius, atitinkančius užbaigto darbo fragmentus. Kiekvienam fragmentui menininkas kantriai parenka tinkamą akmenį ir pasitelkia vaizduotę — nebūtinai tiksliai atkartoja modelį. Paveikslo kopijos fragmentai klijuojami ant parinktų akmens plokštelių.

Tada kiekvieną dviejų trijų milimetrų storio plokštelę meistras deda į spaustuvą ir išpjauna reikiamus gabalėlius pjūklu — geležine viela, įtempta tarp kaštainio lanko galų (pavaizduota viršuje). Pjaudamas vilgo ją šlifuojamąja pasta. Paskui kiekvieno tokio gabaliuko kraštus nulygina taip tiksliai, kad juos suglaudus per sandūras nesimato šviesos. Įsivaizduokite, kaip sunku iš tų gabalėlių sudėlioti liaunus vynmedžio ūselius!

Galiausiai visi gabalėliai surenkami ir tvirtai priklijuojami prie skalūno lakšto. Tada akmeninis paviršius šlifuojamas ir poliruojamas. Po šios galutinės apdailos paveikslas įgauna tokį spindesį, kokio neatkartoja jokia nuotrauka. Meistrų gebėjimas atskirų akmens gabalėlių atspalviais išgauti natūralų šviesos ir šešėlių žaismą ant trapių gėlės žiedlapių iš tikrųjų stulbina. Vaisiai, vazos, drugeliai, paukščiai, gamtovaizdžiai — tai tik kelios temos, kuriomis lakios vaizduotės menininkai sėkmingai „tapo“.

Dar Florencijos mozaika žavi tuo, kad ne nuo menininko valios priklauso kiekviena jo kūrinio detalė. Spalvas, tekstūrą ir pačius akmenis jam tenka rinktis iš to, ką jau yra sukūręs Dievas. Vienoje knygoje rašoma: „Šiuose puikiuose akmenyse galite įžvelgti didybę ir neapsakomą galią Dievo, kuris į tokius mažyčius uolienos gabalėlius yra sudėjęs viso pasaulio grožį [...], taigi prieš akis nuolat regite neabejotiną dieviškumo atspindį ir kibirkštėlę.“

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 16 puslapyje]

Visos nuotraukos 16 ir 17 puslapiuose: Su concessione del Ministero per i Beni e le Attività Culturali-Opificio delle Pietre Dure di Firenze, Archivio Fotografico