Ką patyriau per dramatiškus pokyčius Korėjoje

Papasakojo Čong-Il Pakas

„Baily! Bijai žūti mūšyje! Bandai išvengti karinės tarnybos neva dėl savo religinių įsitikinimų.“ Tokį kaltinimą išgirdau daugiau kaip prieš 55 metus, 1953-iųjų birželį, stovėdamas priešais Kontržvalgybos korpuso kapitoną.

TUO metu vyko Korėjos karas. Kapitonas išsitraukė pistoletą ir padėjo ant rašomojo stalo. „Leisiu tau numirti čia, nereikės nei fronto, — pasakė jis. — Tai gal persigalvojai?“

„Ne“, — tvirtai atsakiau. Tada jis paliepė vienam karininkui ruoštis mano egzekucijai.

O viskas prasidėjo nuo to, kad gavęs šaukimą tarnauti armijoje atsisakiau. Laukdamas bausmės įvykdymo paaiškinau kapitonui, kad jau esu paaukojęs savo gyvenimą Dievui, todėl atsidėti kam nors kitam, išskyrus tarnystę Dievui, mano nuomone, būtų neteisinga. Kelias minutes nepratarėme nė žodžio. Netrukus grįžo karininkas ir pranešė, kad egzekucijai viskas parengta.

Tais laikais Pietų Korėjoje apie Jehovos liudytojus, o juo labiau apie tai, kad dėl religinių įsitikinimų nedalyvaujame jokios valdžios kariniuose veiksmuose, mažai kas žinojo. Prieš tęsdamas pasakojimą norėčiau paaiškinti, kodėl armijos kapitono akivaizdoje priėmiau tokį sprendimą.

Mano ankstesnis gyvenimas

Gimiau 1930-ųjų spalį viename Korėjos mieste netoli tuometinės sostinės Seulo. Šeimoje buvau pirmas sūnus. Senelis, uolus Konfucijaus sekėjas, mane irgi auklėjo konfucianizmo dvasia. Jis nenorėjo, kad gaučiau pasaulietinį išsilavinimą, todėl mokyklą lankyti pradėjau tik jam mirus, būdamas dešimties. Paskui, 1941-aisiais, Japonija ir Jungtinės Valstijos įsivėlė į Antrąjį pasaulinį karą, tik priešingose pusėse.

Kadangi Korėją tuo metu valdė japonai, mes, moksleiviai, kas rytą turėdavome dalyvauti Japonijos imperatoriaus pagerbimo ceremonijoje. Mano teta bei tetėnas tapo Jehovos liudytojais ir Antrojo pasaulinio karo metais Korėjoje buvo įkalinti už tai, kad dėl religinių įsitikinimų atsisakė prisidėti prie bet kokios karą remiančios veiklos. Japonai su liudytojais elgėsi taip žiauriai, kad ne vienas neatlaikė ir mirė, tarp jų ir mano tetėnas. Vėliau teta apsigyveno pas mus.

Laisvę Korėja atgavo 1945-aisiais. Tetos ir kitų įkalinimą pergyvenusių liudytojų padedamas  pradėjau rimtai studijuoti Bibliją. 1947 metais pasikrikštijau ir tapau Jehovos liudytoju. 1949-ųjų rugpjūtį į Seulą atvyko Donas ir Erlin Styliai. Iš misionierių, baigusių Sargybos bokšto bendrijos biblinę Gileado mokyklą, jie pirmieji buvo paskirti tarnauti Korėjoje. Per keletą mėnesių į šalį atvyko ir daugiau misionierių.

Nuo 1950 metų sausio 1 dienos su dar trim korėjiečiais ėmėmės pionieriaus tarnybos (taip vadinami Jehovos liudytojų visalaikiai evangelizuotojai). Po Antrojo pasaulinio karo mes buvome pirmieji Korėjoje, tarnavę pionieriais.

Korėjos karo metais

Neilgai trukus, 1950-ųjų birželio 25-ąją, sekmadienį, prasidėjo karas tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos. Tuo metu visoje šalyje veikė tik viena mūsų bendruomenė Seule. Joje buvo 61 liudytojas. JAV ambasada pareikalavo, kad visi misionieriai saugumo dėlei paliktų Korėją. Iš Seulo išvyko ir dauguma vietos liudytojų. Jie išsibarstė pietinėje šalies dalyje.

Deja, tokiems kaip aš, šaukiamojo amžiaus jaunuoliams, Pietų Korėjos valdžia išvykti iš Seulo neleido. Netikėtai į miestą įžygiavo komunistų kariuomenė ir jį užėmė. Tačiau net ir tada, kai tris mėnesius teko slapstytis nedideliame kambarėlyje, aš galėjau skelbti apie Dievo Karalystę. Pavyzdžiui, sutikau vieną mokytoją, kuris irgi slapstėsi nuo komunistų. Paskui jis persikėlė pas mane, ir kiekvieną dieną padėjau jam studijuoti Bibliją. Po kurio laiko tas mokytojas pasikrikštijo ir tapo Jehovos liudytoju.

Galiausiai mūsų slėptuvę surado Šiaurės Korėjos komunistų pareigūnai. Pasisakėme esą Biblijos tyrinėtojai ir paaiškinome, ko Biblija moko apie Dievo Karalystę. Kaip nustebome, kad pareigūnai mūsų ne tik nesuėmė, bet ir susidomėjo Biblijos žinia. Kai kurie iš jų apsilankė netgi kelis kartus, kad daugiau sužinotų apie Dievo Karalystę. Tai sustiprino mūsų pasitikėjimą Jehovos apsauga.

Kai valdžią Seule perėmė JT pajėgos, 1951-ųjų kovą gavau specialų leidimą vykti į Tegu miestą. Džiaugiausi, kad keletą mėnesių drauge su bendratikiais galėjau ten skelbti Karalystės žinią. Paskui, prieš karui pasibaigiant, 1951-ųjų lapkritį į Korėją grįžo Donas Stylis.

Padėjau jam reorganizuoti mūsų skelbimo veiklą. Reikėjo į korėjiečių kalbą versti, spausdinti ir dauginti Sargybos bokštą bei „Informatorių“ (dabar Mūsų Karalystės tarnyba) — leidinius, kuriuose buvo mokoma, kaip atlikti skelbimo darbą. Juos išsiuntinėdavome bendruomenėms, susibūrusioms įvairiuose miestuose. Retkarčiais keliaudavau drauge su Donu — lankydavome bendruomenes ir jas drąsindavome.

1953-iųjų sausį nepaprastai nudžiugau gavęs laišką. Mane pakvietė į Gileado mokyklą Niujorke, kur ruošiami misionieriai. Vieta lėktuve jau buvo rezervuota, tačiau gavau šaukimą į kariuomenę.

Ant mirties slenksčio

Kariniame komisariate pareigūnui pasakiau, jog laikausi politinio neutralumo ir atsisakau atlikti karinę tarnybą. Jis pasiuntė  mane į Kontržvalgybos korpusą, kad ten išsiaiškintų, ar nesu komunistas. Štai tada, kaip jau minėjau, ir atsidūriau ant mirties slenksčio. Bet, užuot iššovęs, kapitonas pašoko, įbruko karininkui storą lazdą ir įsakė mane mušti. Nors skausmas buvo nepakeliamas, džiaugiausi, kad pajėgiau iškęsti.

Kontržvalgybininkai vėl nusiuntė mane į karinį komisariatą. Čia, nepaisydami mano įsitikinimų, priskyrė man kario numerį ir išvežė į karinio mokymo centrą Čedžudo saloje netoli Korėjos pusiasalio. Kitą rytą šauktiniai, tarp jų ir aš, turėjome duoti kario priesaiką. Atsisakiau. Karo teismas nuteisė mane trejus metus kalėti.

Tūkstančiai lieka ištikimi

Tą dieną, kai turėjau išvykti į misionierių mokyklą, aukštai virš galvos pamačiau lėktuvą. Juo ir būčiau skridęs. Vis dėlto, užuot sielojęsis, kad negaliu vykti į Gileadą, labai džiaugiausi, jog tvirtai stoviu Jehovos pusėje. Ir nesu vienintelis korėjietis liudytojas, atsisakęs tarnauti kariuomenėje. Vėlesniais metais taip ryžtingai pasielgė per 13000 bendratikių. Kartu paėmus, Korėjos kalėjimuose jie atsėdėjo daugiau kaip 26000 metų.

Vietoje trejų metų kalėjau dvejus. 1955-aisiais dėl pavyzdingo elgesio mane išleido. Tęsiau visalaikę tarnybą. Paskiau, 1956 metų spalį, gavau paskyrimą tarnauti Pietų Korėjos Jehovos liudytojų biure. 1958-aisiais mane vėl pakvietė į Gileadą. Kai baigiau šią mokyklą, paskyrė į Korėją.

Po kurio laiko susipažinau su ištikima liudytoja In-Hjen Seng. 1962-ųjų gegužę susituokėme. Ji užaugo budistų šeimoje, o apie liudytojus sužinojo iš savo bendraklasės. Pirmuosius trejus vedybinio gyvenimo metus kas savaitę lankėme bendruomenes ir dvasiškai jas stiprinome. Nuo 1965-ųjų tarnaujame Jehovos liudytojų filiale, dabar įsikūrusiame už maždaug 60 kilometrų nuo Seulo.

Apmąstant pokyčius

Kai mintimis grįžtu į praeitį, stebiuosi, kaip daug kas šalyje pasikeitė. Po Antrojo pasaulinio karo ir karo su Šiaurės Korėja iš Pietų Korėjos, galima sakyti, buvo likę tik griuvėsiai — nei miestų, nei kelių. Elektrą ir šilumą gyventojai geriausiu atveju gaudavo tik retsykiais. Ekonomika buvo visiškai pašlijusi. Bet per 50 metų Pietų Korėja neįtikimai atsigavo.

Šiandien pagal ekonomikos rodiklius šalis užima 11-ą vietą pasaulyje. Ji garsėja šiuolaikiškais miestais, greitųjų traukinių tinklu, elektronikos pramone ir puikiais automobilių gamintojais. Pagal pagaminamų automobilių skaičių Pietų Korėjai dabar tenka penkta vieta pasaulyje. Bet man ypač reikšminga tai, jog Pietų Korėjoje imama labiau gerbti piliečių teises.

Kai 1953 metais mane nuteisė karinis teismas, Korėjos valdžia nesuvokė, kaip įmanoma atsisakyti karinės tarnybos dėl religinių įsitikinimų. Kai kuriuos iš mūsų apkaltino esant komunistais, kelis bendratikius mirtinai sumušė. Daugelis liudytojų, nuteistų už atsisakymą tarnauti kariuomenėje, jau paseno, bet jų sūnūs ir net vaikaičiai buvo ir tebėra kalinami dėl tos pačios priežasties.

Pastaruosius kelerius metus žiniasklaida dažniausiai palankiai nušviečia atvejus, kai Jehovos liudytojai dėl savo įsitikinimų atsisako turėti ką nors bendra su bet kurios šalies kariniais reikalais. Teisininkas, persekiojęs  vieną liudytoją, nesutikusį eiti į karinę tarnybą dėl religinių įsitikinimų, netgi parašė atvirą laišką ir jame atsiprašė už savo veiksmus. Tas laiškas buvo išspausdintas viename populiariame žurnale.

Viliuosi, jog mūsų teisė gyventi pagal savo religinius įsitikinimus Pietų Korėjoje bus taip pat gerbiama kaip ir kitose šalyse. Meldžiuosi, kad Pietų Korėjos valdžia būtų tolerantiška žmonėms, turintiems tokius pat įsitikinimus kaip ir aš, bei liautųsi sodinusi į kalėjimą jaunuolius, atsisakančius eiti į karinę tarnybą dėl religinių įsitikinimų, „idant galėtume tyliai ramiai gyventi“ (1 Timotiejui 2:1, 2).

Mes, Dievo Jehovos tarnai, didžiuojamės galėdami palaikyti jo teisę būti mūsų Valdovu (Apaštalų darbų 5:29). Be galo trokštame, kad Jehova džiaugtųsi matydamas mūsų ištikimybę (Patarlių 27:11). Jaučiuosi laimingas, kad esu vienas iš milijonų žmonių, pasirinkusių ‘visa širdimi pasitikėti Viešpačiu ir nesiremti vien savo įžvalga’ (Patarlių 3:5, 6).

[Anotacija 13 puslapyje]

„Kaip nustebome, kad pareigūnai mūsų ne tik nesuėmė, bet ir susidomėjo Biblijos žinia“

[Anotacija 14 puslapyje]

Dėl atsisakymo tarnauti armijoje Korėjos liudytojai, kartu paėmus, kalėjime atsėdėjo 26000 metų

[Iliustracija 12 puslapyje]

Kariniame kalėjime (1953 m.)

[Iliustracija 15 puslapyje]

Karo metais su Donu Styliu lankome bendruomenes (1952 m.)

[Iliustracija 15 puslapyje]

Prieš vedybas (1961 m.)

[Iliustracija 15 puslapyje]

Padedu keliaujančiajam prižiūrėtojui kaip vertėjas (1956 m.)

[Iliustracija 15 puslapyje]

Su In-Hjen Seng dabar