Kai nepateka saulė

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO SUOMIJOJE

 „SAULĖ teka ir leidžiasi, skubėdama į vietą, iš kurios pateka“, — sakoma Biblijoje (Mokytojo 1:5). Tačiau nuo lapkričio vidurio iki sausio pabaigos daugelyje vietovių už Šiaurės poliaračio saulėtekio bei saulėlydžio nepamatysi. Čia žmonėms nelieka nieko kita, kaip ištverti ilgas poliarinės žiemos naktis.

Trumpesnių už poliarines, bet vis tiek ilgų naktų būna ir į pietus nuo Šiaurės poliaračio. Pavyzdžiui, viduržiemį Sankt Peterburge, Helsinkyje, Stokholme ir Osle — miestuose, nuo poliaračio į pietus nutolusiuose mažiau nei 800 kilometrų, — diena trunka vos šešias valandas.

„Manyti, kad poliarinę žiemą tamsu nors į akį durk, neteisinga“, — sako Aris, kurio vaikystė prabėgo Kirunoje (Švedijos Laplandija). Didžiąją dienos dalį, galima sakyti, tvyro prieblanda. Paula — menininkė, gyvenanti Suomijos Laplandijoje, pasakoja: „Kai Laplandija apsikloja sniego patalu, spalvos pavirsta pasteliniais mėlynai violetiniais atspalviais.“

Kai kuriuos žmones tamsios žiemos veikia neigiamai. „Metų laikų ir klimato kaitą jaučiu labai stipriai“, — rašė garsus suomių kompozitorius Janas Sibelijus. „Žiemą, — pridūrė jis, — kai diena trumpa, mane visada apima depresija.“ Sibelijus tikrai nebuvo vienintelis, patirdavęs vadinamąją žiemos melancholiją. Kad metų laikai veikia žmogaus nuotaiką, neabejojo net graikų gydytojas Hipokratas (apie 460—377 m. p. m. e.).

Tačiau žiemą apimanti melancholija, arba žiemos depresija, nebuvo laikoma liga iki praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio. Tyrimai parodė, jog šiaurės platumose nuo sezoninės depresijos kenčia nedidelė dalis gyventojų. Tačiau švelnesnė šios depresijos forma pasitaiko tris keturis kartus dažniau. Manoma, kad bent šiokį tokį tamsos poveikį patiria šimtai tūkstančių žmonių.

Andrejus iš Sankt Peterburgo tvirtina: „Visą laiką vaikštau kaip apsnūdęs.“ Aniką, gyvenančią Suomijoje, žiemai artėjant apninka liūdna nuotaika. „Kartais, — sako ji, — jaučiuosi lyg narve uždaryta, nes nuo tamsos nėra kur pabėgti.“

Specialistai duoda įvairių patarimų, kaip įveikti žiemos depresiją. Pavyzdžiui, kai kurie siūlo dieną kuo ilgiau būti lauke. Tie, kas žiemą lauke fiziškai dirba, irgi sako, jog taip melancholiją pakelti lengviau.

Jarmo, žiemą gyvenęs tiek Suomijos šiaurėje, tiek pietuose, aiškina: „Tamsiausiu metu uždegame daugiau žvakių ir įjungiame daugiau šviesų.“ Kai kam padeda šviesos terapija. Kiti nuo tamsios žiemos bėga į šiltesnius kraštus atostogauti. Tačiau kai kurie perspėja, jog po saulėtų atostogų grįžęs į žiemos tamsą ne vienas pasijunta dar blogiau.

Kitas svarbus veiksnys — mityba. Kadangi saulės šviesa padeda žmogaus organizme gamintis vitaminui D, dėl šviesos stygiaus jo gali pritrūkti. Todėl žiemą patariama vartoti daugiau vitamino D turinčio maisto, kaip antai žuvies, kepenų, pieno produktų.

Įdomu, kad būtent tos pačios priežastys atneša tiek žiemos tamsą, tiek vėliau gausybę šviesos. Skriedama orbita žemė pamažu kreipia savo Šiaurės ašigalį į saulę, todėl ilgainiui vis labiau įsiviešpatauja diena. Prasideda poliarinė vasara — laikotarpis, kai saulės šviesa galima džiaugtis net vidurnaktį!

[Anotacija 27 puslapyje]

Didžiąją dienos dalį, galima sakyti, tvyro prieblanda

[Iliustracija 26 puslapyje]

Poliarinės žiemos vidurdienis

[Šaltinio nuoroda]

Dr. Hinrich Bäsemann/Naturfoto-Online

[Iliustracija 26 puslapyje]

Kai stinga saulės šviesos, daug ką apima depresija