Kodėl egzistuojame

BIBLIJA atskleidžia, kad mūsų Kūrėjas, Jehova Dievas, nieko nedaro be priežasties. Vienas iš tokių pavyzdžių — vandens apytaka, be kurios gyvybė žemėje nebūtų įmanoma. Biblijoje ji aprašoma poetine kalba, tačiau tiksliai: „Visos upės nuolat teka į jūrą, tačiau jūra niekada nebūna pilna. Į vietą, iš kurios išteka, upės vėl suteka“ (Mokytojo 1:7).

Biblijoje Dievo pažadų patikimumas gretinamas su šiuo ciklu. Kaip žinome, saulė garina vandenį iš vandenynų, jūrų, ežerų,  ir vėliau jis kritulių pavidalu grįžta į žemę. Jehova pamini vandens apytakos ciklą ir paaiškina: „Taip ir žodis, išeinantis iš mano burnos, nesugrįš pas mane bergždžias, bet įvykdys tai, ko trokštu, ir atliks, kam buvo siųstas“ (Izaijo 55:10, 11).

Švarus vanduo iš debesų grįžta į žemę, kad palaikytų joje gyvybę. Panašiai ir „žodis, išeinantis iš [Dievo] burnos“, turi galią palaikyti mūsų dvasinę gyvastį. Kaip paaiškino Jėzus, „žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mato 4:4).

Maitindamiesi Dievo teikiamu dvasiniu maistu sugebėsime suderinti savo gyvenimą su jo numatytu tikslu. Tačiau kad tai pavyktų, pirma turime suprasti, koks tas tikslas. Pavyzdžiui, kodėl Dievas sukūrė žemę? Ir kaip atsakymas į šį klausimą susijęs su mumis? Pažiūrėkime.

Ką Dievas numatęs dėl žemės

Dievas nori, kad žmonės turėtų visa, kas geriausia, tad pirmąją porą, Adomą ir Ievą, apgyvendino Edene, rojaus sode. Jiems liepė turėti vaikų sakydamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams“ (Pradžios 1:26-28; 2:8, 9, 15).

Kokią išvadą galime padaryti iš šio paliepimo? Argi nėra aišku, jog Dievas norėjo, kad visa žemė būtų paversta rojumi, kuriame gyventų žmonės? Jo Žodyje sakoma: „Dangūs — Viešpaties dangūs, bet žemę jis davė žmogui“ (Psalmyno 115:16).

Tačiau kad žmonės matytų, kaip pildosi Dievo sumanymas, ir gyventų žemėje amžinai, jie turėjo gerbti Jehovą jam paklusdami. Bet ar Adomas taip elgėsi? Ne, Dievui jis nepakluso. Kokie buvo to padariniai? Visi Adomo palikuonys, įskaitant ir mus, gyvenančius šiais laikais, paveldėjo nuodėmę ir mirtį. Kaip sakoma Biblijoje: „Per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Romiečiams 5:12).

Tai paaiškina, kodėl visi žmonės miršta ir kodėl žemė dar nėra rojus. Ar reikia daryti išvadą, kad Dievas savo tikslus dėl žemės pakeitė?

Ne, prisiminkime, ką Dievas pasakė: „Žodis, išeinantis iš mano burnos, nesugrįš pas mane bergždžias, bet įvykdys tai, ko trokštu, ir atliks, kam buvo siųstas.“ Be to, pažadėjo: „Aš įvykdysiu visa, kas sumanyta“ (Izaijo 45:18; 46:10; 55:11). Dievui teikia džiaugsmą jo tikslas visą žemę paversti rojumi, kur gyvens ir jam amžinai tarnaus laimingi žmonės, kaip iš pradžių jis ir buvo numatęs (Psalmyno 37:29, Brb; Izaijo 35:5, 6; 65:21-24; Apreiškimo 21:3, 4).

 Kaip Dievo sumanymas bus įgyvendintas?

Jehovos neprilygstama išmintis ir meilė matoma iš to, kokių priemonių jis ėmėsi išvaduoti žmones iš paveldėtos nuodėmės bei jos padarinių — netobulumo ir neišvengiamos mirties. Jis pasirūpino, kad gimtų sūnus, neturintis nuodėmės, kurią visi kiti paveldėjo iš pirmojo žmogaus Adomo. Šis Dievo pasirinktas būdas, kad Dievo normų besilaikantys žmonės galėtų gauti amžinąjį gyvenimą, vadinamas išpirka (Mato 20:28; Efeziečiams 1:7; 1 Timotiejui 2:5, 6). Kaip ta išpirka buvo suteikta?

Jehovos angelas Gabrielius apreiškė vienai netekėjusiai merginai, vardu Marija, kad ji pagimdys kūdikį, nors ir nėra ‘turėjusi santykių su vyru’ (Jr), ir paaiškino, kaip tai įvyks. Dievas padarė stebuklą — savo pirmagimio sūnaus gyvybę iš dangaus perkėlė į kiaušialąstę Marijos gimdoje. Taip ji pastojo veikiant Dievo šventajai dvasiai (Luko 1:26-35).

Maždaug po devynių mėnesių gimė Jėzus, savo tobulumu prilygstantis pirmajam žmogui Adomui. Suaugęs jis galėjo paaukoti savo tobulą žmogaus gyvybę. Pasiaukojamai mirdamas Jėzus tapo ‘antruoju Adomu’ ir taip suteikė pagrindą, kad visi Dievui ištikimi žmonės būtų išpirkti iš nuodėmės ir mirties (1 Korintiečiams 15:45, 47).

Be abejo, tokia beribė meilė, kokią mums parodė Dievas, turėtų sujaudinti iki širdies gelmių! Kaip rašoma Biblijoje: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jono 3:16). Tad kaip atsiliepsime į Dievo meilę? Ar neturėtume būti dėkingi už jo dovaną? Štai keli pavyzdžiai tų, kurie puoselėja tokį dėkingumą.

 Džiaugiamės prasmingu gyvenimu

Deniz, paminėta ankstesniame straipsnyje, suprato, jog gerbdama Dievą ir paklusdama jo įstatymams bei nurodymams atrado gyvenimo tikslą ir prasmę. Ji pasakoja: „Iš Biblijos sužinojau, kad Dievas ne tik turi ateityje išsipildysiantį tikslą visos žmonijos labui, bet ir konkretų darbą savo garbintojams. Naudodamasi Dievo man duota laisva valia, renkuosi gyventi pagal jo tikslą. Neįsivaizduoju, kad kokia kitokia gyvensena man teiktų didesnį pasitenkinimą.“

Panašiai ir mes galime įprasminti savo gyvenimą išsiaiškindami, kokia yra Dievo valia, ir ją vykdydami. Tiesa, visą išperkamosios aukos naudą patirsime tik ateityje, kai laimingi gyvensime naujame teisingame pasaulyje ir tapsime tobulais žmonėmis. Bet kol to laukiame, būtina tenkinti savo dvasinius poreikius, kuriuos Dievas yra įdiegęs kiekvienam iš mūsų.

Deivas, minėtas pirmame straipsnyje, yra vienas iš tų, kurie patenkino savo dvasinius poreikius. Jis rado atsakymus į klausimus apie gyvenimo prasmę. „Kai mąstau apie savo praeitį, — sako jis, — suprantu, jog nežinodamas Dievo tikslų vaikiausi daugybės beprasmių dalykų. Tuomet nesuvokiau, kad tuštuma, kurią jutau, iš tikrųjų buvo dvasinis alkis. Dabar niekada taip nesijaučiu. Suprantu, kodėl egzistuoju ir kaip turiu gyventi.“

Taigi, kitaip nei netobulų žmonių požiūris į gyvenimo prasmę, Dievo paaiškinimas, atskleistas Biblijoje, iš tikrųjų teikia pasitenkinimą. Egzistuojame, nes sukurdamas mus Jehova turėjo tikslą — kad šlovintume jo vardą, palaikytume su juo glaudžius ryšius ir taip tenkintume savo dvasinius poreikius. Tiek dabar, tiek visą amžinybę džiaugsimės, kad pildosi Dievo įkvėpti žodžiai: „Laiminga tauta, kurios Dievas — [„Jehova“, NW]!“ (Psalmyno 144:15).

[Rėmelis/iliustracija 8 puslapyje]

KODĖL KENČIAME

Daugelio nuomone, kančios yra viena didžiausių kliūčių suprasti, kodėl mes gyvename. Viktoras Frenklis teigė: „Jei gyvenimas apskritai turi prasmę, ją turi turėti ir kančios. Jos — neišvengiama gyvenimo dalis, kaip kad likimas ir mirtis.“

Biblija paaiškina, kodėl kenčiame ir mirštame. Čia kaltas ne Dievas. Tai padariniai pragaištingo pirmosios žmonių poros sprendimo — jie pasirinko nepriklausomybę nuo Kūrėjo. Šį nuodėmingą polinkį paveldi visi jų palikuonys, ir tai yra pagrindinė žmonijos kančių priežastis.

Nors suvokę, kokia gyvenimo prasmė, visų savo problemų ir neišsprendžiame, įgyjame jėgų nenuleisti rankų. Be to, turime patikimą viltį, kad ateityje kančias ir mirtį Dievas pašalins amžiams.

[Schema/iliustracija 7 puslapyje]

Biblijoje Dievo pažadų patikimumas gretinamas su nuostabiu vandens apytakos ciklu

[Schema]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Lietus

Garavimas

Garavimas

Ežerai, upės

Vandenynai

[Iliustracija 8, 9 puslapiuose]

Kodėl galime neabejoti, kad laikui atėjus žemė taps rojumi, kuriame gyvens laimingi sveiki žmonės?

[Iliustracija 9 puslapyje]

‘Negaliu įsivaizduoti, kas teiktų didesnį pasitenkinimą, kaip panaudoti Dievo man duotą laisvą valią jį šlovinti’ (Deniz)