Druskos ieškotojai Sacharoje

PRO mūsų keturiais ratais varomo automobilio langą šmėkščioja stulpai. Jie padeda neišklysti iš kelio, kai siaučia smėlio audros. O čia, Sacharos dykumoje, jos labai dažnos.

Lekiame senoviniu kupranugarių keliu, kuris eina nuo Agadeso miesto Nigerio viduryje iki Alžyro sienos ir toliau. Mūsų kelionės tikslas — atokiausia apgyventa „salelė“ Sacharoje, mažytis Tegvidantesumo kaimelis už 200 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Agadeso. Ten gyvena 50 šeimų; jos senais, laiko išbandytais būdais iš Sacharos molio išgauna vertingą druską.

Dirbtinės kalvos ir pastelinės įdubos

Priešais mus dykumos plynėje išnyra kalvelės — vadinasi, atvykome. Gidas pastato automobilį dešimties metrų aukščio kalvos papėdėje ir kviečia mus užkopti į viršūnę pasigrožėti kaimeliu. Kol kepurnėjamės aukštyn, gidas aiškina, kad šis ir kiti į jį panašūs kalneliai čia supilti per daugelį metų iš druskos gavybos atliekų.

Nuo viršūnės atsiveria žvilgsnį prikaustantis reginys. Kone viskas apačioje — žemė, sienos ir stogai — degto molio spalvos, ir tik du medžiai, stovintys tarsi sargybiniai kaimelio galuose, paįvairina peizažą lapijos žaluma. Tvoros ir namai nudrėbti iš molio, o šalia — visiška tų vienspalvių pastatų priešingybė — šimtai įvairiais pasteliniais atspalviais nusidažiusių druskos įdubų. Ten lyg skruzdėlyne triūsia visi: vyrai, moterys ir vaikai.

Neįprastas gavybos būdas

Mums besileidžiant nuo tos savotiškos stebėjimo aikštelės, gidas pasakoja apie senovinį druskos gavybos būdą, kurį naudoja kaimiečiai. „Druskos įdubos yra tik dviejų rūšių, — aiškina jis. — Didesnės, maždaug dviejų metrų skersmens, naudojamos nusodinti druską vandenyje. Mažesnės skirtos garinimui. Šioje vietovėje trykštančių dvidešimties šaltinių vanduo savaime gan sūrus. Tačiau pagrindinis druskos „tiekėjas“ yra ne vanduo, o žemė, ir būtent dėl to ši druskos gavyba tokia  neįprasta.“ Kaipgi druska išgaunama iš žemės?

Stebime vyrą, verčiantį žemes į didelę įdubą, sklidiną šaltinio vandens. Jis kojomis trypia tą maišalą lyg mindytų vynuoges spaustuve. Baigęs darbą, palieka sūrųjį mišinį kelioms valandoms nusistoti. Aplinkui kitos didelės įdubos taip pat pilnos to paties purvo. Kiekviena jų vis kitokio rudumo — spalva keičiasi, nelygu kiek purvo nusėdę.

Šalimais kitas vyras iš moliūgo padarytu indu semia sūrų vandenį ir pila jį į mažesnes įdubas. Paprastai šį darbą atlieka vyrai; jie įdubas ir prižiūri. Kai kurios iš jų yra gamtinės kilmės, kitos iškastos uolienoje. Ten, kur įkasti neįmanoma, vyrai ant uolienos prikrečia molio ir padaro žiedą. Rankomis suformuoja sienelę, paskui plūkia lazda tol, kol sukietėja. Kasmet įdubas reikia taisyti arba atstatyti.

O ką veikia moterys? Jos sunkiai triūsia: prineša druskingos žemės, kad šios netrūktų. Be to, iš garinimo įdubų išrenka druskos kristalus, paskui kruopščiai jas išvalo ir paruošia naujam ciklui.

Vaikai tuo tarpu laksto po mažąsias įdubas. Jų pareiga — stebėti džiūvimo procesą. Garuojant vandeniui paviršiuje formuojasi druskos kristalai. Jei nieko nedarysi, druskos pluta sustabdys tolesnį garavimą. Taigi vaikai taško plutą vandeniu, kad ši lūžinėtų ir kristalai grimztų į dugną. Garavimas tęsiasi tol, kol galiausiai lieka tik vertinga druska.

Kodėl įdubos mirga tokiomis gražiomis spalvomis? Gidas toliau aiškina: „Šioje vietoje randama trijų rūšių molio ir kiekvienas jų savaip nuspalvina vandenį. Spalva priklauso ir nuo tirpalo sūrumo. Be to, kai kur įdubose auga dumbliai, kurie taip pat nudažo vandenį.“ Pastebime, jog per kaitrą įdubų spalvos mainosi ir dėl saulės spindulių atspindžio kampo.

Druska vietoje pinigų

Grįžusios į kaimą moterys iš drėgnos nevalytos druskos daro kepalo pavidalo luitus ir džiovina juos svilinančioje saulėje. Druskos nevalo, taigi „kepalai“ būna rusvi. Žiūrime, kaip moterys juos lipdo trejopus — ovalius, apvalius ir trikampius. Viena jų paaiškina, kad ovalius ir apvalius parduoda, o trikampius palieka dovanoms.

Kas šią druską perka? Klajokliai ir druskos pirkliai. Traukdami pro Tegvidantesumą, mainais už druską kaimiečiams jie duoda maisto bei kitų prekių. Diduma druskos bus parduota dykumos pakraštyje įsikūrusių didesnių miestų turguose. Nevalyta druska iš šio kaimo maistui greičiausiai nebus vartojama. Veikiau ji bus priedas prie gyvulių pašaro.

Pasukę mašinos link pamatome vyrą, kasantį molio likučius iš tuščios įdubos, skirtos druskai nusodinti. Tos atliekos keliaus į dirbtines kalvas, iškilusias palei kaimą. Išvažiuodami susimąstome, jog šios kalvos liudija apie druskos ieškotojų kartas, kurios gyveno, dirbo ir mirė Tegvidantesume. (Atsiųsta.)

[Anotacija 22 puslapyje]

„Pagrindinis druskos „tiekėjas“ yra ne vanduo, o žemė, ir būtent dėl to ši druskos gavyba tokia neįprasta“

[Žemėlapis 21 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

SACHARA

NIGERIS

Agadesas

Tegvidantesumas

[Šaltinio nuoroda]

Based on NASA/Visible Earth imagery

 [Iliustracija 23 puslapyje]

Vertinga druska išgaunama iš Sacharos molio

[Šaltinio nuoroda]

© Victor Englebert

[Iliustracija 23 puslapyje]

Garinimo įdubos žėri įvairiomis spalvomis

[Šaltinio nuoroda]

© Ioseba Egibar/age fotostock

[Iliustracija 23 puslapyje]

Saulės kaitroje džiūsta druskos „kepalai“