Suradome, ko ieškojome

Papasakojo Bertas Tolmanas

Mielai prisimenu savo vaikystę, prabėgusią vienos iš siksikų genties giminių, kainajų, rezervacijoje (Albertos provincija, Kanada). Gyvenome netoli Uolinių kalnų ir gražaus Luiso ežero.

ŠEIMOJE augome devyniese: septyni berniukai ir dvi mergaitės. Mes, vaikai, dažnai pasilikdavome pas močiutę. Ji buvo labai darbšti ir mokė mus gyventi taip, kaip anksčiau gyveno daugybė siksikų, arba juodakojų, kartų. Mokėmės rinkti laukines uogas, ruošti tradicinius valgius, užsodinti daržą. Senelis ir tėvas imdavo mane į medžioklę, žvejybą. Maistui bei kailiams medžiodavome tauriuosius ir juodauodegius elnius, briedžius. Tėvai uoliai triūsė ir rūpinosi, kad mums nieko netrūktų. Gyventi rezervacijoje man labai patiko.

Tačiau viskas pasikeitė, kai 1963-iaisiais mirė močiutė. Jos mirtis mane, penkiametį berniuką, labai sukrėtė. Jokie žodžiai negalėjo manęs paguosti. Net būdamas toks mažas mąsčiau: „Jeigu yra Kūrėjas, tai kur jis? Kodėl žmonės miršta?“ Kartais iš nevilties pravirkdavau. Tėvų paklaustas, kas yra, paprastai atsakydavau, jog man ką nors skauda.

Pažintis su baltaisiais

Iki močiutės mirties su baltaisiais beveik nesusitikdavome. Kada tik juos pamatydavome, girdėdavau sakant: „Jis — tik dar viena blogybė, godus, bejausmis baltasis. Jie nėra dori žmonės.“ Buvau perspėtas, kad nuoširdžių baltųjų labai nedaug ir kad jais pasitikėti negalima. Nors man labai knietėjo susitikti su tais žmonėmis, likau atsargus, nes jie dažnai iš mūsų pasišaipydavo ir mūsų adresu laidydavo užgaulias replikas.

Netrukus po močiutės mirties tėvai pradėjo girtauti, todėl tai buvo vieni iš liūdniausių mano gyvenimo metų. Kai man suėjo aštuoneri, pas mus pradėjo lankytis du mormonai. Jie atrodė geri žmonės. Tėvai sutiko su jų pasiūlymu, kad dalyvaučiau vaiko apgyvendinimo kitoje šeimoje programoje. Kaip supratau, tos programos tikslas buvo perauklėti indėnų vaikus, įkurdinant juos pas baltuosius. Matyt, dėl savo aplinkybių tėvai manė, jog kitoje šeimoje man būtų geriausia. Pasijutau sukrėstas ir nusivylęs, nes buvau girdėjęs tėvus sakant, kad baltaisiais pasitikėti negalima. Nenorėjau palikti namų ir stengiausi kaip nors to išvengti. Galiausiai tėvai pažadėjo, jog kartu bus vyresnis brolis, ir aš sutikau.

Tačiau kai atvykome į Vankuverį (Britų Kolumbijos provincija), mus su broliu išskyrė  ir mane nuvežė dar už 100 kilometrų. Buvau priblokštas. Nors patekau pas gerus žmones, patyriau didžiulę traumą ir jaučiausi įbaugintas. Maždaug po dešimties mėnesių grįžau namo.

Vėl namie su tėvais

Nors namuose padėtis ne ką tepasikeitė, džiaugiausi sugrįžęs. Kai buvau maždaug 12 metų, tėvai liovėsi girtavę. Man palengvėjo, bet dabar pats buvau susigadinęs gyvenimą: jau vartojau narkotikus bei svaigalus. Tėvai skatino mane imtis kokios veiklos, taip pat ir rodeo — tai, ką išties mėgau. Šis užsiėmimas ne bailiams. Išmokau joti ant besispardančio buliaus, viena ranka įsitvėręs virvės, juosiančios jo pilvą. Sugebėdavau nenukritęs išsilaikyti mažiausiai aštuonias sekundes.

Paauglystėje genties vadai supažindino mane su mūsų tikėjimu. Juo susidomėjau gana rimtai, nes vadinamajai baltųjų religijai didelės pagarbos nejaučiau. Priėjau prie išvados, kad siksikų papročiai moko gėrio ir teisingumo, o šito kaip tik trūksta daugeliui „krikščioniškų“ tikėjimų. Tarp saviškių jaučiausi puikiai; man patiko jų humoras ir šilti santykiai tarp šeimų bei draugų.

Maždaug tuomet sužinojau ir apie neteisybę, kurią gentainiai kentė šimtus metų. Man papasakojo, kad baltasis žmogus mums atnešė ligas ir išnaikino mūsų svarbiausią pragyvenimo šaltinį — bizonus. Kalbama, jog JAV armijos pulkininkas R. I. Dodžas yra pasakęs: „Nepraleiskite progos užmušti bizoną. Kiekvienas negyvas bizonas — vienu indėnu mažiau.“ Sužinojau, kad toks požiūris siksikus gniuždė ir vertė jaustis bejėgius.

Be to, kai kurie valdžios atstovai drauge su savo religiniais sąjungininkais čiabuvius laikė necivilizuotais ir ryžtingai stengėsi integruoti juos į visuomenę. Jie buvo įsitikinę, jog tam, kad indėnai įprastų gyventi kaip baltieji, reikia pakeisti viską: jų kultūrą, tikėjimą, elgseną ir kalbą. Kai kuriose bažnyčiai pavaldžiose Kanados internatinėse mokyklose su čiabuvių vaikais buvo elgiamasi šiurkščiai. Ne vienas ėmė piktnaudžiauti svaigalais, vartoti narkotikus, smurtauti ir net priėjo iki savižudybės. Rezervacijose šios problemos tebėra opios ir šiandien.

Kad išvengtų tokių bėdų, kai kurie indėnai nusprendė nebepuoselėti savos kultūros. Su savo vaikais jie pradėjo kalbėti angliškai ir bandė perimti baltųjų įpročius. Tačiau taip ne tik nesulaukė šių pripažinimo, bet ir buvo pajuokiami tiek baltųjų, tiek saviškių. Pastarieji praminė juos „raudonaisiais obuoliais“ — raudonais iš išorės, baltais iš vidaus.

Buvo skaudu matyti taip kenčiančius gentainius. Norėjau, kad jie gyventų geriau tiek mūsų rezervacijoje, tiek kitose, išsibarsčiusiose po Kanadą ir Jungtines Valstijas.

Trokštu atsakymų

Paauglystėje įsivaizdavau, jog niekada prie kitų nepritapsiu. Mano nevisavertiškumo jausmas dažnai peraugdavo į apmaudą. Baltųjų netgi pradėjau neapkęsti. Tačiau tėvai ir teta perspėjo, kad slėpčiau neapykantos bei keršto jausmus, skatino rodyti atlaidumą ir meilę ir nekreipti dėmesio į kitų išankstinį nusistatymą. Vėliau sužinojau, kad toks patarimas derinasi su Biblijos principais. Be to, vis dar troškau rasti atsakymus į klausimus, nedavusius man ramybės vaikystėje. Taip pat pradėjau svarstyti, kodėl gyvename ir kodėl pasaulyje tiek daug neteisybės. Numirti trumpai pagyvenus man atrodė beprasmiška. Tai glumino.

 Kada tik pas mus užeidavo Jehovos liudytojai, šeima prie durų siųsdavo mane. Šiuos žmones visada gerbiau, nes neatrodė, kad jie turėtų išankstinį nusistatymą. Nors aiškiai suformuluoti klausimus man būdavo sunku, visada įdomiai pasikalbėdavome. Prisimenu, kaip kartą apsilankė liudytojai Džonas Brusteris ir siksikas Haris Kalihu. Braidžiodami po prerijų žolę ilgai kalbėjomės. Gavau vieną knygą ir maždaug pusę perskaičiau, bet paskui ji kažkur dingo.

Tampu rodeo raitininku

Patarimų kreipdavausi į savo rezervacijos vyresniuosius. Nors jų gerai apgalvotus pamokymus vertinau, įtikinamų atsakymų į klausimus apie gyvenimą niekada negavau. Maždaug šešiolikos palikau namus, ir mane galutinai užvaldė rodeo. Pobūviuose, kuriuose dalyvaudavau po varžybų, paprastai būdavo girtuokliaujama ir vartojami narkotikai. Graužė sąžinė, nes žinojau, kad elgiuosi netinkamai, ir jaučiau, kad Dievas mano gyvensenai nepritaria. Dažnai melsdavau Kūrėjo, kad jis padėtų daryti, kas teisinga, ir rasti atsakymus į mane tebekamuojančius klausimus.

1978-aisiais, būdamas Kalgaryje, susipažinau su jauna indėne, vardu Rouz. Ji buvo iš mišrios siksikų ir kri šeimos. Mus daug kas siejo, ir su ja galėjau būti atviras. Pamilome vienas kitą ir 1979-aisiais susituokėme. Susilaukėme dukrelės Karmos ir sūnaus Jeredo. Rouz buvo atsidavusi, rūpestinga žmona ir gera mama. Kartą, kai su šeima lankėmės pas mano vyresnį brolį, pamačiau knygą Tu gali gyventi amžinai žemės rojuje. * Tai, ką perskaičiau, mane suintrigavo ir pasirodė labai logiška. Bet vos pajutau, kad jau pradedu suvokti Biblijos žinią, turėjau sustoti — tolesni knygos lapai buvo išplėšti. Abu su Rouz labai stengėmės juos surasti, tačiau nepavyko. Bet aš ir toliau meldžiau Dievą pagalbos.

Vizitas pas kunigą

1984-ųjų pavasarį Rouz pagimdė mūsų trečią kūdikį, gražutę dukrelę Keilą. Tačiau dėl įgimtos širdies ligos po dviejų mėnesių ši mirė. Buvome labai sukrėsti, ir nežinojau, kaip Rouz paguosti. Ieškodama palengvėjimo ir atsakymų į mums kylančius klausimus, ji įkalbėjo mane drauge nueiti pas katalikų kunigą mūsų rezervacijoje.

Mes jo paklausėme, kodėl mūsų mažylė turėjo mirti ir kur ji dabar. Kunigas pasakė, jog Dievas pasiėmė Keilą, nes jam reikėjo dar vieno angeliuko. Aš pagalvojau: „Jeigu Dievas yra Visagalis Kūrėjas, kodėl jam prireikė paimti mūsų dukrelę, kad ši taptų angelu? Kokia nauda iš tokio bejėgio kūdikio?“ Beje, kunigas taip ir neatsivertė Biblijos. Išėjome nusivylę.

Mūsų ramstis — malda

1984-ųjų lapkričio pabaigoje vieną pirmadienio rytą ilgai ir karštai meldžiausi, prašydamas Dievą padėti man būti geresniam, suprasti, kas vyksta aplinkui ir kokia gyvenimo prasmė. Tą patį rytą į mūsų duris pasibeldė dvi Jehovos liudytojos, Dajana Belemi ir Karen Skot. Jos buvo labai nuoširdžios, malonios ir troško pasidalyti su mumis savo skelbiama žinia. Išklausiau jas, paėmiau jų siūlomą Bibliją bei knygą „Išsigelbėti į naują žemę“ * ir sutikau, kad dar tą pačią savaitę Dajana ateitų su savo vyru Darelu.

Kai jos išėjo, tik tada man dingtelėjo mintis, jog tai — atsakas į mano maldą. Buvau taip susijaudinęs, kad nekantriai vaikščiojau pirmyn atgal po namus laukdamas, kol Rouz grįš iš darbo, ir galėsiu jai papasakoti, kas įvyko. Mano nuostabai, Rouz pasakė, kad vakar vakare irgi meldėsi ir prašė Dievą padėti rasti teisingą religiją. Tą penktadienį įvyko mūsų pirmosios Biblijos studijos. Vėliau sužinojome, jog tuomet, kai  Karen su Dajana mus aplankė, joms nesisekė rasti namų, kuriuose ketino skelbti gerąją naujieną. Nepaisant to, pamačiusios mūsų namą, panoro užeiti.

Pagaliau gaunu atsakymus!

Iš pradžių giminaičiams ir draugams buvo keista, kad studijuojame Bibliją, ir jie pradėjo į mus žiūrėti labai nepalankiai. Paskui ėmė daryti spaudimą, sakydami, kad neišnaudojame savo gabumų bei galimybių ir švaistome gyvenimą veltui. Tačiau mes tvirtai apsisprendėme nenusigręžti nuo naujojo Draugo, mūsų Kūrėjo Jehovos. Juk radome kažką vertinga — nuostabias tiesas ir šventąsias paslaptis, užrašytas Dievo Žodyje, Biblijoje (Mato 13:52). Mudu su Rouz tapome Jehovos liudytojais ir 1985-ųjų gruodį pasikrikštijome. Matydami, jog po krikšto mūsų gyvenimas keičiasi į gera, dabar Jehovos liudytojus giminaičiai labai gerbia.

Aš išties suradau, ko ieškojau! Biblijos atsakymai į svarbius klausimus paprasti ir logiški. Džiaugiuosi supratęs, kokia gyvenimo prasmė, kodėl mirštame, ir esu laimingas, sužinojęs Dievo pažadą, pagal kurį vėl galėsime būti su savo dukrele Keila ir matyti ją augančią tobulomis sąlygomis (Jono 5:28, 29; Apreiškimo 21:4). Ilgainiui suvokiau, jog neturime alinti savo kūno, rodyti nepagarbą gyvybei arba varžytis vienas su kitu (Galatams 5:26). Apsispręsti buvo sunku, bet, kad įtikčiau Dievui, mečiau jodinėjimą buliais ir rodeo.

Tikrasis Biblijos pažinimas išlaisvino nuo prietarų, kamuojančių mano gentainius, kaip antai tikėjimo, jog atskridusi pelėda arba staugiantis šuo gali atnešti mirtį kuriam nors iš šeimos narių. Nebebijome, kad mums pakenks nematomos dvasios, įsikūnijusios gyvūnuose ar kokiuose daiktuose (Psalmyno 56:5 [56:4, Brb]; Jono 8:32). Dabar branginame nuostabią Jehovos kūriniją. Turiu įvairių tautybių draugų, kuriuos vadinu broliais bei seserimis, ir jie laiko mus sau lygiais Dievo tarnais (Apaštalų darbų 10:34, 35). Daugelis jų stengiasi geriau susipažinti su mūsų kultūra bei įsitikinimais ir išmokti siksikų kalbą, kad galėtų veiksmingiau dalytis gerąja naujiena su šios genties žmonėmis.

Mūsų šeima turi nedidelį ūkį kainajų rezervacijoje, Albertos provincijos pietuose. Mes neišsižadėjome savo kultūros — tradicinio maisto, muzikos, šokių. Masiniuose šokiuose, kartais vadinamuose pauvau, nebedalyvaujame, bet kai tai tinkama, mėgstame stebėti, kaip šoka kiti. Taip pat stengiuosi supažindinti savo vaikus su mūsų genties paveldu ir mokyti siksikų kalbos. Daugelis mano gentainių geranoriški ir nuolankūs, jie su meile rūpinasi šeima bei draugais. Be to, pasižymi svetingumu ir pagarba net ir kitokios kilmės žmonėms. Tai tebevertinu ir tuo tebesižaviu.

Laimingiausi esame, kai savo laiką ir lėšas skiriame tam, kad padėtume kitiems pažinti Jehovą ir jį pamilti. Sūnus Jeredas tarnauja Jehovos liudytojų bendrijos filiale netoli Toronto. Aš esu vienas iš Maklaudo bendruomenės vyresniųjų ir tarnauju reguliariuoju pionieriumi, arba visalaikiu evangelizuotoju. Pionierėmis tarnauja ir Rouz bei Karma. Mums džiugu skelbti gerąją naujieną gimtąja siksikų kalba. Širdis džiaugiasi matant, kad kiti priima tiesą apie Kūrėją ir jo tikslus.

Biblijoje apie Jehovą sakoma: „Jeigu ieškosi jo, jis leis tau save surasti“ (1 Metraščių 28:9). Esu dėkingas, kad Dievas išpildė savo pažadą ir padėjo man bei mano šeimai rasti tai, ko ieškojome.

[Išnašos]

[Anotacija 13 puslapyje]

„Jeigu yra Kūrėjas, tai kur jis? Kodėl žmonės miršta?“

[Anotacija 16 puslapyje]

„Daugelis mano gentainių geranoriški ir nuolankūs“

[Iliustracija 12 puslapyje]

Močiutė mokė mane siksikų genties kultūros

 [Iliustracija 15 puslapyje]

Mane galutinai užvaldė rodeo

[Iliustracija 15 puslapyje]

Specialus lankstinukas „Tu gali pasitikėti Kūrėju“ išleistas siksikų bei kitomis kalbomis

[Iliustracija 15 puslapyje]

Džiaugsmingai dalinuosi Biblijos žinia su kitais

[Iliustracija 15 puslapyje]

Su šeima dabar