Užmirštieji vergai iš pietų vandenyno

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO FIDŽYJE

Į RAMIOJO vandenyno nuošalaus atolo lagūną grakščiai įplaukus dviem laivams, susirinkusią minią apima jaudulys. Prieš kurį laiką vienas žmogus, išsigelbėjęs sudužus laivui, toje saloje kiekvienai šeimai buvo išdalijęs po keletą lapų, išplėštų iš Biblijos. Tie nuolankūs žmonės godžiai juos skaitė ir nuo to laiko nekantriai laukė atvykstant krikščionio mokytojo.

Dabar atsilankę jūreiviai žada juos nugabenti ten, kur šie galės daugiau sužinoti apie Dievą. Į laivus sulipa kokie 250 patiklių vyrų ir moterų; daugelis iš jų sugniaužę laiko tuos brangius Biblijos puslapius.

Tačiau tie žmonės tapo gudrios apgaulės aukomis. Laive jie buvo surišti, įmesti į triumą ir išsiųsti į tolimą Kaljao uostą Pietų Amerikoje. Dėl antisanitarinių sąlygų nemažai jų pakeliui mirė, daug kas patyrė seksualinę prievartą. O kas ištvėrė, buvo parduoti į vergiją dirbti plantacijose, kasyklose arba namų tarnais ir į gimtąją salą niekada nebesugrįžo.

„Juodųjų strazdų“ medžioklė plinta

XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje įsigalėjusį Ramiojo vandenyno pietinių salų gyventojų grobimą imta vadinti „juodųjų strazdų“ medžiokle. Taip XIX amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje iš salų į Pietų Ameriką pateko tūkstančiai žmonių. Per kitą dešimtmetį dėmesys nukrypo į vakarus, nes salų gyventojus pradėta gabenti į Australiją. 1867 metais buvęs Didžiosios Britanijos karališkojo jūrų laivyno jūreivis Rosas Luenas cukranendrių ir medvilnės plantatoriams siūlė „geriausių ir paslaugiausių čiabuvių, kokių tik esama salose, po 7 [svarus sterlingų] už galvą“.

Britų kolonijinės valdžios pastangos sustabdyti „juodųjų strazdų“ medžioklę buvo nesėkmingos. Viena priežastis — taikyti Didžiosios Britanijos įstatymus užsienio valdžios subjektams nebuvo lengva. Antra, Anglijos įstatyme nebuvo išsamaus vergovės apibrėžimo. Todėl teisme „juodųjų strazdų“ medžiotojai nesunkiai įrodydavo, kad salų gyventojai — nors suklaidinti ir paimti prievarta — iš tikrųjų yra ne vergai, o darbininkai, užverbuoti pagal sutartis, taigi jie gaus užmokestį ir bus laiku išsiųsti namo. Kai kurie nuėjo taip toli, jog netgi tvirtino, kad tiems buvusiems stabmeldžiams daro malonę, suteikdami galimybę būti pavaldiems Didžiosios Britanijos įstatymams ir mokydami juos dirbti! Todėl bent jau kurį laiką „juodųjų strazdų“ medžioklė plito.

 Banga slūgsta

Dori mąstantys piliečiai pasisakė prieš „juodųjų strazdų“ medžioklę, todėl ilgainiui žmonių grobimo banga pradėjo slūgti. Kadangi darbams salų gyventojai kartais užsiverbuodavo patys, grobimas jėga nebebuvo toleruojamas. Nebuvo galima ir nežmoniškai su jais elgtis: nuplakti, išdeginti žymę ar laikyti siaubingomis sąlygomis, kokiomis kai kurie gyveno ir dirbo.

Dar sparčiau įvykiai ėmė klostytis, kai patys salų gyventojai nužudė anglikonų vyskupą Dž. K. Patesoną, kuris siekė juos apginti ir atvirai pasisakė prieš „juodųjų strazdų“ medžioklę. „Juodųjų strazdų“ medžiotojai su jiems įprasta klasta anksčiau už Patesoną atplaukė į vieną iš salų laivu, specialiai pastatytu, kad būtų panašus į šio vyskupo. Sutikti svečią vietos gyventojai buvo pakviesti į laivą. Po to niekas jų nebematė. Kai atvyko tikrasis Patesonas, jį pasitiko priešiškai nusiteikusi minia — ir suprantama kodėl. Manydama, kad jis dėl visko kaltas, iš keršto jį nužudė. Atsakydamos į šį incidentą ir vis didėjantį atvirą visuomenės nepasitenkinimą, Didžioji Britanija ir Prancūzija dislokavo savo karo laivus Ramiajame vandenyne, kad padarytų savivalei galą.

Naujojo Pietų Velso ir Kvinslando vyriausybės Australijoje kartu su Kolonijų reikalų ministerija, siekdamos sustabdyti nežmonišką elgesį ir sutartimis sureguliuoti darbo santykius, ėmė leisti naujus įstatymus. Buvo paskirti inspektoriai, o kiekviename laive, gabenančiame verbuotus darbininkus, privalėjo būti valdžios atstovas. Šios uolios pastangos nenuėjo veltui, nes priimant kaltinamuosius nuosprendžius buvo pradėta remtis įstatymais dėl žmonių grobimo ir žudymo, o ne vergovę draudžiančio įstatymo neveiksmingais straipsniais. Paskutiniame XIX amžiaus dešimtmetyje padėtis Pietų vandenyne ir toliau keitėsi. Vergų grobimo banga didžia dalimi atslūgo, ir XX amžiaus pradžioje naujų „rekrūtų“ srautas visai susilpnėjo.

1901-aisiais imigraciją į visą šalį pradėjo kontroliuoti naujas valstybės parlamentas, Australijos Federacija. Jos vykdoma politika atspindėjo viešąją nuomonę, nes visuomenė jau buvo pradėjusi piktintis iš svetur atvykstančia darbo jėga — daugelis baiminosi, kad tai pakenks vietiniams darbininkams. Iš Pietų vandenyno salų pagal darbo sutartis ar be jų atvykę darbininkai buvo nebepageidaujami. Tūkstančiai žmonių buvo priversti grįžti atgal, o tai atnešė dar daugiau skausmo, nes kai kurie buvo išplėšti iš ten, kur jau buvo įleidę šaknis, ir išskirti su artimaisiais.

Užmirštieji vergai prisiminti

2000-ųjų rugsėjį Kvinslando valstijos valdžia išleido oficialų pranešimą. Juo pripažino Pietų vandenyno salų gyventojų nuopelnus ekonominiam ir kultūriniam Kvinslando vystymuisi bei regiono plėtrai. Tuo pačiu išreiškė apgailestavimą dėl žiauraus elgesio, kurį šie patyrė.

Per visą istoriją daugybė žmonių ieškojo progų, kaip pralobti kitų gyvybės ir laisvės kaina. Biblijoje žadama, jog valdant Dievo Karalystei tokios neteisybės nebebus. Taigi dangiškosios vyriausybės žemiškieji valdiniai „sėdės po savo vynmedžiais, po savo figmedžiais, ir nebus kam jų gąsdinti“ (Michėjo 4:4).

[Schema/žemėlapis 24, 25 puslapiuose]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Vergų gabenimo maršrutai vedė į Australiją ir Pietų Ameriką

RAMUSIS VANDENYNAS

MIKRONEZIJA

MARŠALO SALOS

Naujoji Gvinėja

SALIAMONO SALOS

TUVALU

AUSTRALIJA KIRIBATIS

KVINSLANDAS VANUATU

NAUJASIS PIETŲ VELSAS NAUJOJI KALEDONIJA PIETŲ AMERIKA

Sidnėjus ← FIDŽIS → Kaljao

SAMOA

TONGA

KUKO SALOS

PRANCŪZIJOS POLINEZIJA

Vėlykų sala

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 24 puslapyje]

National Library of Australia, nla.pic-an11279871