Gyvoji planeta

ŽEMĖ stulbina gyvų organizmų begale ir įvairove. Čia jų yra gal net daugybė milijonų rūšių. Diduma to, kas gyva dirvoje, ore bei vandenyje, plika akimi neįžiūrima. Pavyzdžiui, viename grame dirvožemio randama 10000 rūšių bakterijų, jau nekalbant apie tai, kiek jame yra pavienių mikrobų! Kai kurių rūšių mikroorganizmų žemėje pasitaiko net trijų kilometrų gylyje!

Atmosferoje irgi skraido ne vien paukščiai, šikšnosparniai ir vabzdžiai — čia knibždėte knibžda gyvybė. Ore, nelygu metų laikas, pilna žiedadulkių, įvairiausių sporų, taip pat sėklelių, o tam tikrose platumose veisiasi tūkstančių rūšių mikrobai. „Mikrobų įvairovė ore tokia pat didelė kaip ir dirvožemyje“, — rašoma žurnale Scientific American.

O štai vandenynai kol kas saugo daug paslapčių, nes jų gelmėms tirti reikia brangiai kainuojančios įrangos. Net koralų rifuose, kurie palyginti lengvai prieinami ir ištyrinėti, galbūt yra milijonai rūšių dar nežinomų gyvų organizmų.

Vis dėlto aišku viena: Žemėje yra tiek gyvybės, kad nuo šios priklauso net pačios planetos, o ypač jos biosferos — srities, kurioje gyvybė ir egzistuoja, — cheminė sudėtis. Pavyzdžiui, kaip sakoma viename JAV nacionalinio vandenynų ir atmosferos reiškinių prognozavimo biuro pranešime, kriauklėse ir koraluose esantis kalcio karbonatas padeda stabilizuoti vandens cheminę sudėtį vandenynuose „panašiai kaip rūgštingumo neutralizatorius skrandyje“. Augalai ir fitoplanktonas — vienaląsčiai dumbliai, besilaikantys netoli ežerų ir vandenynų paviršiaus, — padeda reguliuoti anglies dioksido ir deguonies santykį vandenyje bei ore. O dirvožemyje esančios bakterijos ir grybeliai skaido medžiagas į neorganinius junginius, tinkamus pasisavinti augalams. Taigi Žemė teisėtai vadinama gyvąja planeta.

Tačiau gyvybė joje negalėtų egzistuoti, jeigu daugelis Žemės parametrų, — o kai kuriuos, beje, perpratome tik XX amžiuje — nebūtų itin preciziškai suderinti. Štai keletas jų.

1. Žemės vieta Paukščių Tako galaktikoje ir Saulės sistemoje, Žemės orbita, sukimosi greitis, ašies pokrypis ir Mėnulis.

2. Magnetinis laukas ir atmosfera, kurie saugo Žemę kaip dvigubas skydas.

3. Gausybė vandens.

4. Gamtos ciklai, apvalantys biosferą ir papildantys ją reikiamais elementais.

Kai tolesniuose straipsniuose skaitysite apie šiuos mūsų planetos savitumus, pamąstykite, ar visa tai atsirado dėl aklo atsitiktinumo, ar rodo esant išmintingą Kūrėją. Jeigu teisingas pastarasis teiginys, kokiam tikslui Kūrėjas sukūrė Žemę? Šitą klausimą aptarsime paskutiniame straipsnyje šia tema.

[Rėmelis 3 puslapyje]

„NEGALIME LEISTI, KAD MOKSLE ATSIRASTŲ VIETOS DIEVUI“

Nors tiesiog akivaizdu, jog gamtoje viskas atrodo pernelyg puikiai suprojektuota, kad tai būtų galima laikyti aklu atsitiktinumu, daug mokslininkų nenori tikėti esant Kūrėją. Šitaip yra ne todėl, kad mokslas kažkaip verčia ateistus „priimti materialistinį paaiškinimą“ apie pasaulio atsiradimą, — sako evoliucionistas Ričardas Č. Levontenas. Anot jo, priežastis veikiau ta, kad ateizmo šalininkai yra besąlygiškai „atsidavę materializmo idėjoms“ ir pasiryžę sukurti „sistemą teiginių, kuriais įtikinamai paaiškintų savo nuostatą“. „Materializmas, — priduria jis, kalbėdamas mokslinės visuomenės vardu, — yra absoliuti tiesa, todėl mes negalime leisti, kad moksle atsirastų vietos Dievui.“

Ar būti tokiems dogmatiškiems išmintinga, ypač kai pribloškianti daugybė įrodymų byloja Kūrėjo naudai? Ką manote jūs? (Romiečiams 1:20)