Marsas iš arti

PER kone 60 tūkstančių metų jis nebuvo taip priartėjęs prie mūsų planetos kaip tą 2003-iųjų rugpjūtį. Marsą nuo Žemės tuomet skyrė 56 milijonai kilometrų. Matuojant astronominiais dydžiais, raudonoji planeta, galima sakyti, atsidūrė mūsų prieškambaryje. Dangaus kūnų stebėtojai tuo, žinoma, labai džiaugėsi.

2004-ųjų pradžioje Marse jau darbavosi ištisas būrys iš Žemės atvykusių erdvėlaivių. Vieni tyrinėjo planetą, judėdami paviršiumi, kiti — skriedami jos orbita. Ką atskleidė šios mokslinės programos apie mūsų kosminį kaimyną?

Raudonoji planeta tyrinėtojų ieškiklyje

Orbitinis erdvėlaivis Mars Global Surveyor Marsą pasiekė 1997-aisiais. Jis nustatė, kad Marsą kadaise gaubė stiprus magnetinis laukas. Be to, šis erdvėlaivis atliko detalią planetos paviršiaus apžvalgą. Taip buvo išsiaiškinta, kad Marse, be kita ko, atstumas tarp žemiausio ir aukščiausio paviršiaus taško yra 29 kilometrai. Žemėje analogiškas atstumas tesiekia 19 kilometrų. *

Žemiausia vieta Marse yra didžiulė Elados lyguma, kuri greičiausiai susiformavo smogus milžiniškam asteroidui. O aukščiausia vieta — įspūdingo 21 kilometro aukščio Olimpo ugnikalnio viršūnė. Surveyor erdvėlaivio kamera užfiksavo stambius uolienos luitus, kurie, regis, buvo apie 20 metrų skersmens. Nuotraukose taip pat matomi dideli slenkantys kopų plotai bei neseniai išraižytos daubos. Kitu prietaisu nustatyta, kad dauguma paviršiaus uolienų yra vulkaninės kilmės.

Nors 2006-ųjų lapkritį ryšys su Mars Global Surveyor nutrūko, trys kiti orbitiniai erdvėlaiviai — 2001 Mars Odyssey, Mars Express bei Mars Reconnaissance Orbiter — toliau tyrinėjo raudonąją planetą. * Jautresnėmis kameromis ir zondais jie analizavo Marso atmosferą bei artimiausią kosminę erdvę ir net aptiko gausybę ledo planetos šiaurės ašigalyje.

Būtent dėl aptiktos ledo kepurės į Marsą buvo nuskraidintas Phoenix Mars Lander aparatas, 2008-ųjų gegužės 25-ąją sklandžiai nusileidęs ant raudonosios planetos. Šis erdvėlaivis turi ypač tikslius prietaisus, kuriais galima tirti atmosferą ir amžinąjį įšalą poliarinėje zonoje. Mokslininkai tikisi sužinoti, ar suledėjusiame grunte kadaise būta mikrobinės gyvybės. Tačiau gyvybės — ar bent jai palankių sąlygų — paieškos buvo pradėtos anksčiau.

Savaeigiai robotai — Spirit ir Opportunity

Du Marso tyrimams skirti savaeigiai robotai Spirit ir Opportunity atskrido į planetą 2004-ųjų sausį. Jų nusileidimo koordinatės buvo parinktos atsižvelgiant į ankstesnių misijų duomenis. Šie aparatai, kurių dydis maždaug prilygsta gokartui, patekę į Marso atmosferą sulėtino nusileidimo greitį, naudodami šiluminius skydus, parašiutus ir raketas. Susilietimo su paviršiumi momentu jie kelis kartus atšoko nuo grunto, nes iš visų pusių buvo apjuosti oro pagalvėmis. Beje, tokiu pat būdu 1997-aisiais Marse nusileido ir mažesnis jų pirmtakas Mars Pathfinder. *

Marso paviršiaus plotas maždaug lygus Žemės sausumos plotui, tad robotams tikrai yra kur pasidarbuoti. Savaeigiam robotui Opportunity buvo numatyta tirti Meridiano žemę. Tai plokščiakalnis, kur gausu senos sluoksniuotos uolienos su hematitu — daug geležies turinčiu mineralu. Robotas Spirit nusileido kitoje Marso pusėje, kad ištirtų Gusevo kraterio gelmes. Kai kurių mokslininkų nuomone, ten anksčiau buvo senovinis ežeras. NASA ataskaitoje rašoma,  kad šios dvigubos misijos tikslas buvo „įvertinti aplinkos sąlygų istoriją vietovėse, kurios seniau galėjo būti drėgnos ir palankios gyvybei egzistuoti“.

Marse darbuojasi „geologai“

Kai 2004-ųjų sausio 4-ąją erdvėlaivis Spirit atvyko į savo darbo zoną, aplink plytėjo tuščias, akmenuotas landšaftas. Šen bei ten buvo apskritos seklios įdubos. Savaeigis aparatas ėmėsi darbo — analizavo aplinką taip pat, kaip geologai Žemėje — tyrė įvairų gruntą, uolienas ir paviršiaus darinius. Aparatą valdę  mokslininkai nustatė, kad jo nusileidimo vietoje gausu vulkaninių uolienų ir meteoritų išmuštų smūginių kraterių. Paskui Spirit nuvažiavo 2,6 kilometro prie keleto nedidelių kalvų. Čia jis aptiko neįprastos formos akmenų ir minkštos sluoksninės uolienos klodų, kurie galėjo būti vulkaninės kilmės.

O štai erdvėlaivio Opportunity istorija. Iki Marso nukeliavęs 456 milijonus kilometrų, jis nusileido tik už 25 kilometrų nuo numatytos vietos. Oro pagalvių kokonas, kuriame buvo aparatas, atšoko nuo plokščios Meridiano žemės paviršiaus ir nusirito į mažą kraterį. Vienas mokslininkas pajuokavo, kad toks nusileidimas buvo tarsi „tarpplanetinio golfo turnyro laimėjimas, pataikant į duobutę vienu smūgiu“!

Opportunity aparatas ištyrė keletą kraterių, kuriuose ant sluoksninės uolienos akmenų aptiko smulkius rutuliuko formos darinius, turinčius daug mineralo hematito. Šie dariniai buvo pavadinti „mėlynėmis“. Nors iš tikrųjų jie nėra mėlyni, jų pilkšva spalva labai išsiskiria raudoname grunto ir akmenų fone. Kai kur ant uolienos sluoksnių įžiūrimi ribuliai bei struktūros, kurias paprastai suformuoja smėlio nuosėdos tekančiame vandenyje. Kai kurie mokslininkai mano, kad tiek šios struktūros, tiek akmenyse aptiktas chloras ir bromas rodo, jog čia kadaise būta sūraus vandens.

2008 Phoenix Mars Lander misija suteikė dar daugiau duomenų apie Marso paviršių, ypač apie ledu padengtas planetos zonas. Robotas „ranka“ pasėmė ledo bei grunto pavyzdžių ir išanalizavo juos savo dviejose „laboratorijose“. Tačiau ši mokslinė misija turėjo trukti palyginti trumpai, nes, pasak žurnalo Science, vos po kelių mėnesių, kai aparatas užbaigs savo darbą, Marso žiema apklos jį „storu anglies dvideginio šerkšno sluoksniu“.

Tai, kad mokslininkai tiesiogiai gali tyrinėti kitas planetas, nutolusias nuo mūsų per šimtus milijonų kilometrų, rodo, ką įmanoma nuveikti drauge siekiant vieno tikslo. Tokie laimėjimai taip pat liudija, kokie išradingi yra žmonės. Žinoma, kosmoso tyrinėjimas ir mokslas apskritai būtų neįmanomas, jei neegzistuotų visur vienodai veikiantys ir visiškai patikimi fiziniai dėsniai, kurie valdo visatą. Šie dėsniai neatsirado savaime. Juos nustatė didysis visatos Architektas — Jehova Dievas.

[Išnašos]

[Rėmelis/iliustracija 16 puslapyje]

AR MARSE YRA GYVYBĖ?

XVIII ir XIX a. astronomai Seras Viljamas Heršelis ir Persivalis Lovelas iškėlė prielaidą, kad raudonoji planeta trykšta protingąja gyvybe. Darvino evoliucijos teorija šiuos lūkesčius tik dar labiau sustiprino. Tačiau tokios pažiūros pasirodė esančios nepagrįstos. Palydovais buvo užfiksuotas tuščias landšaftas ir labai plonas atmosferos sluoksnis, kurį beveik visą sudaro anglies dvideginis. Erdvėlaivis Viking 1, 1976-aisiais atlikęs eksperimentų seriją, jokių gyvybės pėdsakų Marso paviršiuje neaptiko. *

Tačiau mokslininkai ir toliau Marse ieško gyvybės ženklų. Pats naujausias jų mėginimas — erdvėlaivio Phoenix Mars Lander misija. Kadangi kai kurie mikrobai Žemėje geba išgyventi itin ekstremaliomis sąlygomis, mokslininkai mano, jog panašūs organizmai galėtų egzistuoti tam tikrose Marso vietose. Prie Mars Express erdvėlaivio pritvirtintas Beagle 2 aparatas turėjo prietaisą, kuriuo būtų galima aptikti organinių medžiagų Marso grunte, tačiau 2003-iųjų pabaigoje, šiam aparatui leidžiantis, ryšys su juo nutrūko. Kitais metais Marso atmosferoje mokslininkai aptiko mažą kiekį metano ir tai vėl sukėlė karštas diskusijas, ar dujos yra biologinės ar vulkaninės kilmės.

Ar bet kur visatoje gyvybė gali atsirasti savaime? Biblija atsako: „Tu esi gyvenimo šaltinis, ir tavo šviesoje matome šviesą“ (Psalmyno 36:10 [36:9, Brb]). Vadinasi, gyvybė gali atsirasti tik tada, kai jai pradžią duoda kita gyvybė. O visos gyvybės Pradininkas yra Kūrėjas, Jehova Dievas (Apaštalų darbų 17:25).

[Išnaša]

[Šaltinio nuoroda]

NASA/JPL/Cornell

[Iliustracija 15 puslapyje]

Phoenix Mars Lander roboto „ranka“ su kaušeliu, zondu ir kamera

[Iliustracija 15 puslapyje]

Kompiuteriu paryškinta „mėlynių“ nuotrauka

[Iliustracija 15 puslapyje]

Užgesęs Olimpo ugnikalnis. Aukštis 21 km

[Iliustracija 15 puslapyje]

Erdvėlaivis Spirit gręžė ir grandė šios uolos paviršių

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 15 puslapyje]

Viršuje kairėje: NASA/JPL-Caltech/University of Arizona/Texas A&M University; viršuje dešinėje: NASA/JPL/Malin Space Science Systems; apačioje kairėje ir dešinėje: NASA/JPL/Cornell