Dievas mane laimino, nes teikiau jam pirmenybę

Papasakojo Pjeras Voru

„Bonjour!“ Šitaip prancūzų kalba sveikinausi visą gyvenimą. Bet 1975-ųjų lapkritį už tai mane suėmė. Noriu papasakoti, kodėl taip atsitiko ir kaip įvykiai klostėsi toliau.

GIMIAU 1944 metų sausio 1 dieną Maletėje, Savė priemiestyje, Benino centrinėje dalyje. * Tėvai man davė jorubams įprastą vardą Abiola. Bet būdamas dar visai jaunas persivadinau Pjeru, nes šis vardas man atrodė šiuolaikiškesnis ir populiaresnis.

Mieste buvo įprasta, kad kiekvienas jaunuolis turėtų pravardę. Mane praminė Pastoriumi, nes gimiau panašus į vietos dvasininką. Tačiau aš mieliau žaidžiau futbolą nei lankiau katekizmo pamokas.

1959-aisiais tęsti mokslų persikėliau į Saketė miestą šalies pietuose. Gyvenau su pusbroliu Simonu. Jis dirbo mokytoju ir neseniai su dviem Jehovos liudytojais buvo pradėjęs studijuoti Bibliją. Iš pradžių manęs tai nedomino. Vėliau pasiteiravau kito pusbrolio, Mišelio, ar jis nenorėtų drauge dalyvauti tose studijose. Šis sutiko. Tada pirmąsyk išgirdau Dievo vardą, Jehova.

Vieną sekmadienį Simonas, Mišelis ir aš, užuot ėję į bažnyčią, nusprendėme užsukti į liudytojų sueigą. Kaip nusivylėme pamatę, jog esame tik penkiese — du liudytojai ir mes, trys pusbroliai. Tačiau supratome, jog girdime Biblijos tiesą, ir studijas tęsėme. Mišelis, parodydamas pasiaukojimą Jehovai, pasikrikštijo pirmas. Dabar jis tarnauja pionieriumi (taip Jehovos liudytojai vadina visalaikius evangelizuotojus).

Simonas persikėlė į šalies šiaurę, Kokoro miestą, o kartu su juo ir aš. Viena asamblėja buvo surengta Hvansugo kaime. Simonas užsisakė taksi, bet aš 220 kilometrų važiavau dviračiu. 1961 metų rugsėjo 15 dieną abu pasikrikštijome.

Išbandymai visalaikėje tarnyboje

Pragyvenimui užsidirbdavau tapydamas ir pardavinėdamas paveikslus bei įdirbdamas lauką, kuris davė gerą derlių. Sykį, lankydamas mūsų bendruomenę, keliaujantysis prižiūrėtojas Filipas Zanu pasiteiravo, ar man niekada nekilo minčių imtis visalaikės pionieriaus tarnybos. Pasitariau su savo draugu Emanueliu Fatunbiu ir pasakiau, jog galėtume ją pradėti nuo 1966-ųjų vasario. Vėliau tarnavau keliaujančiuoju prižiūrėtoju. Lankiau bendruomenes, kalbančias fonų, gunų, jorubų bei prancūzų kalba.

Po kurio laiko susipažinau su Žuljen, jauna žavia krikščione, kuriai, kaip ir man, paprastas gyvenimas buvo prie širdies. 1971-ųjų  rugpjūčio 12-ąją ji tapo mano žmona. Nuo to laiko bendruomenes lankėme abu. 1972 metų rugpjūčio 18 dieną mums gimė sūnus Bola. Dabar, kai važiuodavome dviračiu iš vienos bendruomenės į kitą, už manęs sėdėdavo Žuljen su Bola ant nugaros, o mūsų daiktus ant savo dviračio bagažinės paprastai veždavo kas nors iš vietos liudytojų. Taip keliaujamąjį darbą dirbome ketverius metus.

Kartą Žuljen susirgo ir siaubingai kentėjo visą naktį. Rytą išėjau į kelią dairytis pagalbos. Netikėtai pasirodė taksi. Reikia pasakyti, jog čia jie buvo didelė retenybė. Dar keisčiau — automobilyje nebuvo jokio keleivio! Paaiškinau vairuotojui savo bėdą ir paklausiau, ar negalėtų mūsų nuvežti į Porto Novą — sostinę maždaug už 25 kilometrų. Jis sutiko. Kai atvykome, vairuotojas nusišypsojo ir pasakė: „Tegul ši kelionė bus mano sąskaita. Pinigų iš jūsų neimsiu.“

Vieno liudytojo namuose Žuljen pragulėjo porą savaičių. Pas ją kasdien mielai užsukdavo gydytojas ir atnešdavo reikalingų vaistų. Kai jis apžiūrėjo Žuljen paskutinį sykį, aš su baime paklausiau, kiek turiu mokėti. Nustebau, kai šis atsakė: „Jums tai nieko nekainuos.“

Dramatiški pokyčiai

1975-aisiais Dahomėjoje įsitvirtino marksistinės pakraipos valdžia. Ji šalį pervadino Benino Liaudies Respublika. Pasikeitė ir pats gyvenimas. Dabar buvo reikalaujama sveikintis naujai: „Pour la révolution?“ (Ar esi pasirengęs revoliucijai?) Atsakyti reikėdavo: „Prêt!“ (Pasirengęs!) Pagal Bibliją išlavinta mūsų sąžinė neleido kartoti tokių politinių šūkių. Dėl to teko iškęsti didelį kitų priešiškumą.

1975-ųjų pabaigoje vieną sekmadienį tarnyboje po namus netoli Sent Mišelio mane suėmė. Kaip jau minėjau, vienam vyrui, pasveikinusiam mane žodžiais „Pour la révolution“, atsakiau: „Bonjour!“ Mane nuvedė į nuovadą ir sumušė. Bet po kurio laiko dar tą pačią dieną trims vietos liudytojams pavyko išprašyti, kad mane paleistų.

Šalyje buvau pirmasis suimtas Jehovos liudytojas. Netrukus mūsų bendratikius pradėjo suiminėti ir kitose vietovėse. Valdžia užgrobė Karalystės sales, išsiuntė misionierius ir netgi uždarė mūsų filialą. Daugybei liudytojų teko trauktis į Togą vakaruose arba Nigeriją rytuose.

Nigerijoje mūsų šeima gausėja

Antrasis sūnus, Kola, gimė 1976-ųjų balandžio 25-ąją. Po poros dienų šalies vyriausybė dekretu Nr. 111 uždraudė Jehovos liudytojų veiklą. Mes pasitraukėme į Nigeriją ir atvykome į vieną iš Karalystės salių, kurioje buvo pilna pabėgėlių. Kitą dieną mus išskirstė po kaimynines bendruomenes. Vos tik viena grupė palikdavo salę, į ją sugužėdavo kita. Naujai atvykusius bendratikius broliai sunkvežimiais išvežiodavo po atokesnes bendruomenes.

Nigerijos Jehovos liudytojų filialas paprašė manęs lankyti visus iš Benino perbėgusius liudytojus. Vėliau paskyrė jorubų, o po kurio laiko ir gunų kalba kalbančių bendruomenių keliaujančiuoju prižiūrėtoju. Į aplankymus vykdavome motociklu. Bola sėdėdavo priešais mane, o Kola — tarp mudviejų su Žuljen.

1979-aisiais sužinojome, kad susilauksime dukrelės, Žemaimos, todėl keliaujamąjį darbą teko palikti. Iš Benino gyventi pas mus atvyko Žuljen jaunesnė sesutė; ją vadinome Pepe. Mūsų šeima vis gausėjo. Gimė dar du berniukai: 1983-iaisiais — Kalebas, 1987-aisiais — Silas. Taigi jau buvome aštuoniese. Mudu su Žuljen troškome būti ne tik geri tėvai, bet ir, jeigu tiktai pajėgsime, tęsti visalaikę tarnybą. Kaip tai buvo įmanoma? Išsinuomojome sklypą ir pradėjome auginti  maniokus, kukurūzus bei valgomąsias kolokasijas. Paskui Ilogbo Eremio kaime pasistatėme kuklų namelį.

Išleidę vaikus į mokyklą, mudu su Žuljen eidavome į skelbimo tarnybą. Kai šeima susirinkdavo, visada būdavome namuose ir drauge pietaudavome. Po pietų pogulio darbuodavomės savo sklype. Ką užaugindavome, Žuljen su Pepe parduodavo turguje. Visi sunkiai dirbome. Laimei, tais metais sirgome retai.

Laimingi ir be aukštojo išsilavinimo

Niekada neskatinome vaikų siekti aukštojo išsilavinimo. Žinojome, kad, norint būti laimingam, svarbiausia skirti pirmąją vietą Karalystei, ugdytis krikščioniškas savybes ir uoliai dirbti. Tuos siekius stengėmės įdiegti ir į savo vaikų širdis. Studijavau su jais Bibliją ir patyriau daug džiaugsmo matydamas, kaip šie pamilsta Jehovą, pasiaukoja jam tarnauti ir tą pasiaukojimą viešai parodo krikštu.

Pepė buvo vyresnė už mūsų vaikus ir namus paliko pirmoji. Anksčiau, kai ji tik persikėlė pas mus, mokiau ją skaityti. Nors Pepė mokykloje beveik nesimokė, stropiai studijavo Bibliją ir gilinosi į dvasinius dalykus. Kurį laiką tarnavo pioniere, paskui ištekėjo už keliaujančiojo prižiūrėtojo Mendėjaus Akinro ir drauge su juo lankė bendruomenes. Dabar jiedu augina sūnų Timotiejų ir tęsia visalaikę tarnybą. Mendėjus mielai apsiima daug ką atlikti per asamblėjas.

Bola įsidarbino virėjo mokiniu vienoje didelėje kompanijoje. Netrukus vienas iš direktorių pastebėjo jo darbštumą, patikimumą bei kitas krikščioniškas savybes ir ilgainiui jam patikėjo atsakingas pareigas. Dar svarbiau tai, kad Bola yra puikus savo mielos žmonos, Džeinės, vyras ir trijų vaikų tėvas bei pareigingas vyresnysis. Jis tarnauja vienoje iš Jehovos liudytojų bendruomenių Lagose (Nigerija).

Kola mokėsi siuvėjo amato ir tarnavo pionieriumi. Nigerijoje jis išmoko anglų kalbą, todėl 1995-aisiais buvo pakviestas į Jehovos liudytojų filialą Benine tarnauti vertimo skyriuje. Ten darbuojasi jau trylika metų.

Vėl Benine

Mus labai sujaudino žinia, kad 1990-ųjų sausio 23-iosios dekretu Benino valdžia paskelbė, jog ankstesnis dekretas, kuriuo buvo uždrausta mūsų veikla, nebegalioja. Daug pabėgėlių grįžo atgal. Be to, atvyko naujų misionierių ir vėl pradėjo veikti Jehovos liudytojų filialas. 1994-aisiais į Beniną su šeima grįžome ir mes, bet Pepė ir Bola su šeimomis liko Nigerijoje.

Man pavyko susirasti darbą daliai dienos. Gaudami šiek tiek nuompinigių už namą Nigerijoje ir dosniai remiami Bolos, savo penkių narių šeimai pasistatėme namą netoli filialo. Žemaima, užsidirbdama pragyvenimui siuviniais, daugiau kaip šešerius metus tarnavo pioniere. Paskui ištekėjo už Koku Ahumenu, ir dabar abu tarnauja artimiausiame filiale. Kalebas ir Silas greit baigs mokyklą. Dievo padedami ir šeimos palaikomi mudu su Žuljen visalaikėje tarnyboje darbuojamės jau daugiau kaip 40 metų.

Dievas dosniai laimina skelbimo darbą Benine. 1961-aisiais, kai pasikrikštijau, šalyje gerąją naujieną apie Karalystę skelbė 971 liudytojas. Tais metais, kai mane suėmė, jų skaičius siekė jau 2381. Nors Benine mūsų veikla buvo uždrausta 14 metų, kai grįžome, 1994-aisiais, čia jau darbavosi 3858 liudytojai. Šiandien šalyje jų yra daugiau nei dvigubai — per 9000, o Kristaus mirties Minėjime 2008-aisiais dalyvavo 35752 žmonės.

Kartais nueinu ten, kur prieš 30 metų buvau suimtas. Viską apmąstau ir dėkoju Dievui ypač už tai, kad laimino mano šeimą. Mes nieko nestokojome. Ir aš su kiekvienu tebesisveikinu: „Bonjour!“

[Išnaša]

[Anotacija 13 puslapyje]

Jis nusišypsojo ir pasakė: „Tegul ši kelionė bus mano sąskaita. Pinigų iš jūsų neimsiu.“

[Anotacija 14 puslapyje]

Niekada neskatinome vaikų siekti aukštojo išsilavinimo

 [Iliustracija 15 puslapyje]

Tarnauju keliaujančiuoju prižiūrėtoju (1970 m.)

[Iliustracija 15 puslapyje]

Su dviem pirmaisiais sūnumis, Bola ir Kola (1976 m.)

[Iliustracija 15 puslapyje]

Su saviškiais šiandien: žmona, mūsų penkiais vaikais, marčia, trim vaikaičiais ir Pepės šeima