Kas atsiliepia į jūsų pagalbos šauksmą?

Vos spustelėjus mygtuką, mūsų greitosios pagalbos švyturėliai ima švysčioti ant automobilių ir namų. Veriantis sirenų kauksmas priverčia sustoti ir eismą, ir pėsčiuosius, tad mums pavyksta išvingiuoti tarp mašinų, kad padėtume nelaimės ištiktiesiems.

JAU daugiau kaip 20 metų dirbu felčeriu — teikiu pirmąją pagalbą ligoniams ir sužeistiesiems. * Kiekviena diena — tarsi plaukiojimas nepažįstamuose vandenyse. Susiduriu su kasdieniškais atvejais ir ypatingais, būna laiminga pabaiga ar neapsakoma tragedija.

Greitoji pagalba ir visuomenė

Kanados, kaip ir kitų šalių, sveikatos apsaugos sistemoje felčeriai atlieka svarbų darbą. Suteikdami kvalifikuotą medicininę pagalbą iki žmogus atvyks į ligoninę, jie gelbsti gyvybę ar bent jau palengvina nukentėjusiųjų nuo nelaimingų atsitikimų arba sergančiųjų būklę. *

Daugelyje Kanados rajonų felčeriai darbuojasi visą parą apskritus metus. Dažniausiai juos samdo greitosios medicinos pagalbos skyriai, priklausantys savivaldybėms, verslo subjektams ar ligoninėms. Kai kurie felčeriai dirba greitosios pagalbos ekipažuose arba ugniagesių brigadose.

Kai tik užregistruojamas pagalbos šauksmas, specialiai parengti vyrai bei moterys sureaguoja per kelias sekundes. Nelaimės signalas gali pasigirsti bet kada ir be jokio perspėjimo. Pažiūrėkime, kokią pagalbą felčeriai yra išmokyti suteikti.

Mokomi gelbėti žmones

Nors felčerių parengimo studijos ir jų pavadinimai Kanadoje skiriasi, nelygu provincija, paprastai ruošiami keturių lygių specialistai: pirmosios pagalbos, bendrosios slaugos, aukštos kvalifikacijos ir intensyviosios terapijos. Taigi norint dirbti felčeriu tiek valstybinės,  tiek medicinos įstaigos reikalauja pateikti pažymėjimą.

Man, kaip ir daugeliui kitų, rengiantis tapti felčeriu, teko daug valandų klausyti paskaitų auditorijoje, atlikti praktiką ligoninėje ir greitosios pagalbos automobilyje. Išmokome matuoti ir įvertinti pagrindinius organizmo būklės rodiklius, naudotis deguonies ir dirbtinio kvėpavimo aparatais, atlikti širdies ir plaučių reanimaciją, taip pat tvarstyti žaizdas, uždėti įtvarą bei naudotis stuburo imobilizavimo priemonėmis.

Dar keliose ligoninėse atlikau naudingą 300 valandų praktiką ir mokiausi dirbti skubios pagalbos, intensyviosios terapijos bei gimdymo skyriuose. Labai įsiminė pirmasis gimdymas, kur asistavau gydytojui. Jaučiausi lyg pats būčiau to stebuklo dalyvis! Šis ir kiti atvejai padėjo man pasiruošti tolesniam mokymosi etapui — dirbti kartu su greitosios pagalbos ekipažu. Čia, mokydamasis iš dviejų kvalifikuotų felčerių, patyriau daugiau kaip 300 valandų tikrų išgyvenimų. Kai išlaikiau teorijos ir praktikos egzaminus, man buvo suteikta skubios medicininės pagalbos asistento, arba bendrosios slaugos felčerio kvalifikacija.

Kelerius metus dirbau kaimo ir miesto vietovėse. Kaip greitai supratau, kokie vertingi mano naujieji įgūdžiai gelbstint žmones! Į ligoninės skubios pagalbos skyrių atėjo statybininkas, besiskundžiantis krūtinės skausmais. Netrukus jį ištiko širdies priepuolis. Drauge su gydytojais ir slaugytojomis darėme širdies ir plaučių reanimaciją, atlikome širdies defibriliaciją, suleidome vaistų. Per kelias minutes širdies ritmas atsistatė, pacientas vėl ėmė kvėpuoti. Tada jį perkėlė į intensyviosios terapijos skyrių. Kitą dieną dirbau kaip tik tame skyriuje. Ten gydytojas pristatė mane vyriškiui, kuris sėdėjo lovoje ir šnekučiavosi su žmona. Aš to vyro neatpažinau, kol jis neužklausė: „Neprisimenate manęs? Gyvybę man vakar išgelbėjote!“ Mane apėmė nepaprastas jausmas.

Paskutiniame mokymosi etape stebint gydytojui man teko slaugyti ligonius po 12 valandų per parą. Galiausiai išlaikiau teorijos bei praktikos egzaminus ir gavau aukštos kvalifikacijos felčerio pažymėjimą.

Savo darbe felčeriai paprastai vadovaujasi rašytinėmis gydymo instrukcijomis, kurias patvirtina vyriausiasis gydytojas, bendradarbiaujantis su medikų konsultaciniu komitetu. Suteikdami skubią medicininę pagalbą, felčeriai ir laikosi tų instrukcijų, arba tiesiogiai per radiją ar telefonu konsultuojasi su grupe gydytojų. Todėl apie felčerius sakoma, jog jie — gydytojo akys, ausys ir rankos. Suteikdami pagalbą namie, viešoje įstaigoje ar autoavarijos vietoje, jie naudoja deguonies aparatus, skiria vaistus, atlieka širdies defibriliaciją, intubaciją ir net chirurgines procedūras. (Skaitykite rėmelį „ Felčerių teikiama pagalba“, p. 15.)

Pavojai ir sunkumai

Jie yra neatsiejama felčerių kasdienybės dalis. Dirbti reikia bet kokiu oru, kartais pavojinguose rajonuose ir nesaugiomis sąlygomis. Netgi nuvykti į nelaimės vietą gali būti rizikinga.

 Nuolat rizikuojame užsikrėsti per kraują, organizmo skysčius. Be to, tenka padėti sergantiesiems infekcinėmis ligomis. Kad apsisaugotume, dėvime specialias pirštines, kaukes, akinius ar veido gaubtus, o kai reikia, apsivelkame kombinezonus ar apsiaustus.

Suteikiant pagalbą nukentėjusiajam, prireikia bendrauti ir su jo šeimos nariais, draugais ar net pašaliečiais, kurių reakcija gali būti kraštutinė ar nenuspėjama. Kaip skaudu, kai mirtis išskiria dešimtmečius drauge pragyvenusius sutuoktinius. Pranešti žmogui apie artimojo mirtį — be galo sunku. Kartą vienai moteriai turėjau pasakyti apie jos vyro mirtį. Ji smogė man ranka, paskui pati šaukdama ir verkdama pro savo namo duris išbėgo tiesiai į gatvę. Kai moterį pasivijau, ji atsisuko, sugriebė mane, apkabino, po to ėmė nenumaldomai raudoti man ant peties.

Bendraujant su žmonėmis, kurie emociškai sukrėsti, apgirtę ar apsvaigę nuo kvaišalų, reikia atjautos, takto ir gailesčio. Tada jų elgesys gali būti nenuspėjamas. Per visus savo darbo metus visko patyriau: savęs nebekontroliuojantys pacientai mane apkandžiojo, apspjaudė, apkūlė.

Pats felčerio darbas reikalauja fizinės ištvermės — kasdien tenka sunkiai kilnoti, kartais būnant labai nepatogioje padėtyje. Teikdami ligoniui pagalbą ilgai būname atsiklaupę ir pasilenkę. Nugaros, pečių ir kelių traumos nestebina — toks mūsų darbas. Kai kada jos būna tokios sunkios, kad tenka atsisakyti savo karjeros. Prisieina dirbti ir pamainomis, o tai vargina fiziškai.

Pacientų slauga, kurių gyvybei gresia pavojus dėl ligos ar traumos, sekina tiek protiškai, tiek emociškai. Kritiškomis akimirkomis felčeris privalo išlikti ramus, įžvalgus ir priimti protingus sprendimus. Felčeris — dažnas kančių ir tragedijų liudininkas, nes jam tenka pasirūpinti siaubingai sužalotais žmonėmis. Iš atminties neišdyla jaunas vyras, sutraiškytas per nelaimingą atsitikimą darbe. Nors žemiau krūtinės ląstos jo kūnas buvo tiesiog neatpažįstamai sudarkytas, manęs ir mano kolegos jis maldavo neleisti jam numirti. Deja, nepaisant didžiausių mūsų ir visos gydytojų bei slaugytojų brigados pastangų, nepraėjus nė valandai jis mirė.

Kai kurie vaizdai tikrai veria širdį. Kartą anksti ryte mus iškvietė į gaisrą. Vyras buvo ką tik grįžęs iš darbo, kai jo žmona su trejų metų dukrele bėgo iš liepsnojančio namo. Kiti trys vaikai nuo keturių mėnesių iki penkerių metų su seneliu buvo įstrigę viduje tol, kol ugniagesiams pavyko juos išnešti. Aš buvau vienoje iš felčerių brigadų, kurios nesėkmingai stengėsi išgelbėti jiems gyvybę.

Gal kaip tik dabar jums knieti sužinoti, kodėl, nepaisant viso to, yra žmonių, kurie nori būti felčeriais. Kartais ir aš savęs šito klausiu. Tada prisimenu Jėzaus pasakojimą apie draugiškąjį samarietį, mielai pasiaukojusį dėl sužeistojo (Luko 10:30-37). Kad ateitų kitam į pagalbą, felčeriui reikia aukotis ir fiziškai, ir emociškai. Mane ši profesija praturtina, bet labai laukiu to laiko, kai liksiu be darbo. Kodėl be darbo? Nes Dievas žada, jog netolimoje ateityje nė vienas žmogus nesakys: „Aš ligotas!“ Juo labiau, ‘nebebus mirties, nebebus nei sielvarto’ (Izaijo 33:24; Apreiškimo 21:4). (Papasakojo vienas felčeris iš Kanados.)

[Išnašos]

[Anotacija 13 puslapyje]

To vyro neatpažinau, kol jis nepaklausė: „Neprisimenate manęs? Gyvybę man vakar išgelbėjote!“ Mane apėmė nepaprastas jausmas

[Anotacija 14 puslapyje]

Per visus savo darbo metus visko patyriau: savęs nebekontroliuojantys pacientai mane apkandžiojo, apspjaudė, apkūlė

 [Rėmelis/iliustracijos 15 puslapyje]

 FELČERIŲ TEIKIAMA PAGALBA

Felčeriai specialiai mokomi atlaisvinti pacientui kvėpavimo takus, kad į plaučius patektų oro. Gali prireikti intubuoti, tai yra naudojantis laringoskopu pro burną ir balso stygas į trachėją įleisti lankstų plastikinį vamzdelį. Kartais tenka griebtis tracheotomijos, — operacijos, kurios metu naudojantis adata, nedideliu kateteriu ir zondu, skalpeliu prapjovus kaklą, tiesiai į paciento trachėją įstatomas didesnis kateteris. Kada dėl subliuškusio plaučio iškyla pavojus gyvybei, adata su kateteriu įvedama pro krūtinės ląstą.

Kitas metodas, kurį felčeriai taiko gydydami žmones, yra intraveninė terapija. Į veną įduriama adata ir įstatomas kateteris. Pavyzdžiui, taip galima suleisti fiziologinį tirpalą arba, pasinaudojus tam tikru instrumentu, įšvirkšti skystį tiesiai į kaulų čiulpus.

Paciento širdies veiklai stebėti felčeriai naudojasi kardiomonitoriumi/defibriliatoriumi. Šiuo prietaisu taip pat galima atlikti defibriliaciją — ištikus širdies priepuoliui elektros impulsu atstatyti normalų širdies ritmą bei darbą, arba kardiostimuliaciją — elektros šoku sulėtinti pavojingai padažnėjusį pulsą. Šis prietaisas naudojamas ir kaip laikinas išorinis stimuliatorius, paspartinantis sulėtėjusį širdies ritmą.

[Šaltinio nuoroda]

Visos nuotraukos: Taken by courtesy of City of Toronto EMS

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 12 puslapyje]

Taken by courtesy of City of Toronto EMS