Pabėgęs nuo skerdynių radau gyvenimą

Papasakojo Samas Tanas

Visa šeima bėgome iš savo tėvynės su kitais 2000 Kambodžos gyventojų. Pagaliau pasiekėme upę, kuri skyrė mus nuo Tailando. Pavyko įsisprausti į vieną iš valtelių, plukdančių žmones į saugią vietą. Vos tik paskutinė valtis atsiyrė nuo kranto, pasirodė raudonųjų khmerų kareiviai ir ėmė į mus šaudyti.

LABAI palengvėjo, kai saugiai persikėlėme į Tailandą. Visi džiaugėsi, išskyrus mus, — mums trūko tėvo ir dėdės, kuriuos suėmė prieš kelis mėnesius. Mama tik sėdėjo ir verkė. Bet prieš tęsdamas toliau, noriu papasakoti, kaip viskas prasidėjo.

Budistas nuo mažens

Gimiau 1960 metais Kambodžoje, pirmas iš trijų vaikų. Kai buvau devynerių, tėvai drauge su manimi nusprendė, jog turėčiau mokytis budistų šventyklos apeigų, kaip ir dauguma berniukų. Dieną vienuoliai pradėdavo apie šeštą ryto, kai iš šventyklos iškeliaudavo prašinėti maisto, užeidami pas žmones į namus. Kadangi kai kurie akivaizdžiai skurdo, man tai daryti buvo labai nesmagu. Mes, jaunieji, gaminome valgį vyresniems vienuoliams ir jiems patarnavome, paskui valgėme patys.

Šeštą valandą vakaro vyresnieji vienuoliai rinkdavosi maldai, tačiau vargu ar kas suprasdavo jos žodžius, tariamus nežinoma kalba. Po dvejų metų tapau vadinamuoju mažuoju vienuoliu ir gavau kai kokių privilegijų, kurios priklausė vyresniems vienuoliams. Man taip pat leido sakyti maldas. Visą tą laiką buvau įsitikinęs, jog budizmas — vienintelė pasaulio religija.

Pabėgimas iš Kambodžos

Gyvenimu šventykloje nebuvau patenkintas ir būdamas keturiolikos grįžau namo. Neilgai trukus į valdžią atėjo politinio vadovo Pol Poto ir jo raudonųjų khmerų judėjimas. Nuo 1975-ųjų iki 1979-ųjų šis režimas privertė visus persikelti iš miesto į kaimą — tokiu būdu stengtasi Kambodžą paversti komunistine valstybe. Mūsų šeimą irgi iškeldino. Paskui Pol Poto kareiviai išsivedė tėvą ir dėdę. Daugiau jų niekada nematėme. Valdant raudoniesiems khmerams beveik 1 milijonas 700 tūkstančių žmonių buvo sušaudyti vadinamuosiuose žudynių laukuose arba mirė išsekę nuo katorgiško darbo, ligų ir bado.

Tokios aplinkybės pakurstė 2 tūkstančius mūsiškių, paminėtų pradžioje, leistis į pavojingą trijų dienų kelionę per kalnus iki Tailando sienos. Visi, net ir kelionėje gimęs berniukas, atvykome saugiai. Dauguma vežėmės pinigų, bet galiausiai juos teko išmesti, nes Kambodžos pinigai tuo metu Tailande neturėjo jokios vertės.

Gyvenimas Tailande

Visa šeima apsistojome pas giminaičius Tailande; aš susiradau žvejo darbą. Mūsų valtis dažnai įplaukdavo į Kambodžos vandenis,  kur buvo ne tik daugiau žuvų, bet ir raudonųjų khmerų patrulinių laivų. Jei mus būtų pagavę, būtume praradę ir valtį, ir gyvybę. Tiesą sakant, du kartus buvome per plauką nuo mirties. Kitiems, deja, ne taip gerai pasisekė — mano kaimyną sučiupo ir nukirto galvą. Nors labai sielojausi dėl jo mirties, vis tiek žvejojau netoli Kambodžos krantų, antraip mano šeima būtų badavusi.

Nerimaudamas dėl šeimos ir savęs nutariau pasiprašyti į pabėgėlių stovyklą Tailande ir kreiptis leidimo išvažiuoti į kitą šalį, iš kurios galėčiau atsiųsti pinigų saviškiams. Kai apie tai pasakiau giminaičiams, jie nenorėjo nė girdėti. Bet aš jau buvau apsisprendęs.

Pabėgėlių stovykloje lankėsi anglai, kurie teigė esantys krikščionys. Tai pakirto mano įsitikinimą, kad budizmas yra vienintelė religija. Kartu su nauju draugu Te Hanu pradėjome bendrauti su „krikščionimis“, kurie parodė mums Bibliją bei duodavo maisto. Stovykloje pragyvenęs vienerius metus, pasiprašiau leidimo emigruoti į Naująją Zelandiją.

Gyvenimas Naujojoje Zelandijoje

1979 metų gegužę mano prašymas buvo patenkintas ir netrukus atsidūriau Oklando pabėgėlių stovykloje. Vienas malonus rėmėjas padėjo man išvykti į Velingtoną ir ten įsidarbinti fabrike. Stropiai dirbau ir siunčiau pinigus namiškiams, kaip ir buvau žadėjęs.

Bandžiau daugiau sužinoti apie krikščionybę, tad ėmiau lankytis dviejose protestantų bažnyčiose. Ten, deja, mažai buvo kalbama apie Bibliją. Kadangi norėjau teisingai melstis, draugas pamokė mane vadinamosios „Tėve mūsų“ maldos (Mato 6:9-13). Bet niekas nepaaiškino, ką iš tikrųjų ši malda reiškia. Taigi, kaip darydavau per budistų pamaldas, taip ir čia — tik žodžius vis kartojau, bet jų nesupratau.

Nesėkminga santuoka

1981-aisiais vedžiau. Maždaug po metų abu buvome pakrikštyti, pastoriui pašlaksčius mums galvas. Tuo metu jau dirbau dviejose darbovietėse, turėjome puikius namus ir gyvenome nestokodami — Kambodžoje tų dalykų niekada neturėjau. Ir vis dėlto buvau nelaimingas. Ėmėme nesutarti, o bažnyčios lankymas neatrodė, kad padėtų. Prie santuokos problemų prisidėjo ir mano elgesys — lošiau, rūkiau, prisigerdavau, turėjau kitų moterų. Bet mane graužė sąžinė ir labai abejojau, ar būsiu tinkamas patekti į dangų, kur po mirties, kaip man aiškino, eina visi geri žmonės.

1987-aisiais apmokėjau mamos ir sesers kelionę į Naująją Zelandiją. Kurį laiką jos gyveno pas mus. Kai jos susiruošė išvykti, prisijungiau prie jų. Visi trys persikėlėme į Oklandą.

Pagaliau susipažįstu su Biblija

Kartą, eidamas iš draugo, sutikau du vyriškius, kurie ėjo nuo namo prie namo. Vienas jų, Bilas, manęs paklausė: „Kur tikitės patekti po mirties?“ „Į dangų!“ — atsakiau. Tada jis atvertė Bibliją ir parodė, jog į dangų eis tik 144 tūkstančiai žmonių, kurie valdys žemę kaip karaliai. Dar pridūrė, kad žemė bus paversta rojumi ir joje gyvens milijonai dievobaimingų žmonių (Apreiškimo 5:9, 10; 14:1, 4; 21:3, 4). Iš pradžių toks aiškinimas supykdė mane, nes prieštaravo tam, ko buvau mokomas anksčiau. Tačiau giliai širdyje žavėjausi puikiomis tų vyrų žiniomis apie Bibliją ir tuo, kad jie išliko ramūs. Tiesą sakant, gailėjausi, kad nepasiteiravau, iš kokios jie religijos.

Po kelių savaičių užėjau pas draugą, o jo vaikai tuo metu studijavo Bibliją. Viena pora, Dikas ir Stefani, vedė jiems studijas, pasinaudodami brošiūra Gėrėkitės gyvenimu žemėje amžinai! Pradėjau ją skaityti ir man pasirodė viskas gan logiška. Taip pat sužinojau, kad tie sutuoktiniai — Jehovos liudytojai. Tuomet susivokiau, jog ir tiedu neseniai sutikti gatvėje tikriausiai buvo liudytojai, nes, ką jie kalbėjo, derinosi su brošiūra.

 Norėdamas daugiau sužinoti iš Biblijos, pakviečiau Diką ir Stefani į savo namus ir apipyliau juos klausimais. Paskui Stefani paklausė, ar aš žinau Dievo vardą, ir atvertė man Psalmyno 83:18, kur parašyta: „Kad žmonės žinotų, jog tu vienintelis, kurio vardas Jehova, esi Aukščiausiasis visoje žemėje“ (NW). Ši citata mane labai sujaudino. Ėmiau reguliariai studijuoti Bibliją. Prie studijų prisidėjo ir laosietė La, su kuria gyvenau. Tuo metu pasikviečiau brolį su žmona ir apmokėjau jų kelionę į Naująją Zelandiją. Čia atvykę jie irgi pradėjo su liudytojais studijuoti Bibliją.

Netrukus mudu su La studijas nutraukėme, nes turėjome išvažiuoti dirbti į Australiją. Nors siekėme užsidirbti pinigų, pajutome, kad Biblijos studijų mums trūksta. Taigi vieną vakarą nuoširdžiai prašėme Jehovos nuvesti mus pas jo tautą.

Atsakyta į mūsų maldą

Po kelių dienų su pirkiniais grįžau namo ir prie durų sutikau dvi liudytojas. Tyliai padėkojau Jehovai, ir abu su La atnaujinome studijas. Taip pat pradėjome lankyti krikščionių sueigas Karalystės salėje. Greit supratau, jog turiu daug ką pakeisti savo gyvenime, jei noriu įtikti Dievui. Todėl atsikračiau blogų įpročių ir nusikirpau ilgus plaukus. Seni pažįstami šaipėsi iš manęs, bet aš sugebėjau tvardytis. Reikėjo, beje, sutvarkyti savo šeiminę padėtį, nes su La buvau nesusituokęs, o su žmona — neišsiskyręs. Taigi 1990-aisiais abu su La grįžome į Naująją Zelandiją.

Nedelsdami paskambinome Dikui ir Stefani. „Samai, jau maniau, jog praradome jus!“ — sušuko Stefani. Vėl atnaujinome Biblijos studijas. Kai mano skyrybų byla baigėsi, švaria sąžine prieš Dievą vedžiau La. Likome gyventi Naujojoje Zelandijoje. Ten ir pasikrikštijome — taip simbolizavome savo pasiaukojimą Dievui. Savo žiniomis troškau dalintis su kitais ir džiaugiausi galėdamas vesti Biblijos studijas daugeliui žmonių, atvykusių iš Kambodžos ir Tailando, o dabar gyvenančių Oklande ir jo apylinkėse.

Vėl Australijoje

1996-ųjų gegužę drauge su La atvykome į Australiją ir apsistojome Kernse, šiaurės Kvinslande. Čia man buvo patikėta koordinuoti skelbimo veiklą tarp imigrantų iš Kambodžos, Laoso ir Tailando.

Niekada nepajėgsiu atsidėkoti Jehovai už jo dovanas, tarp jų ir nuostabią žmoną bei tris sūnus — Danielių, Maiklą ir Bendžaminą. Esu labai dėkingas, kad mama, sesuo, brolis, uošvė ir mano draugas iš Tailando pabėgėlių stovyklos, Te Hanas, irgi priėmė Biblijos tiesą. Dėl tėvo ir dėdės netekties mums vis dar skauda širdį, bet liūdesiui nepasiduodame. Žinome, jog per prikėlimą Dievas taip kruopščiai atitaisys praeities skriaudas, kad „to, kas buvo, niekas neatmins, tai nė į galvą niekam nebeateis“ (Izaijo 65:17; Apaštalų darbų 24:15).

Prieš kelerius metus Jehovos liudytojų asamblėjoje išvydau pažįstamą veidą. Tai buvo Bilas, labai seniai mane užkalbinęs gatvėje. „Ar atsimeni mane?“ — paklausiau.

„Taip! — jis atsakė. — Kadaise buvome susitikę Naujojoje Zelandijoje, ir aš tau sakiau, jog tik 144 tūkstančiai eina į dangų.“ Po šitiek metų Bilas manęs neužmiršo. Apsikabinome dabar jau kaip broliai ir dalijomės prisiminimais iš praeities.

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 21 puslapyje]

Fonas: AFP/Getty Images