Apmaudžios klaidos, privedusios prie pasaulinio karo

Ar galėtų koks atsitiktinis įvykis sukelti trečią pasaulinį karą? Ar galėtų valstybių vadovai ir jų patarėjai karo klausimais taip smarkiai suklysti, neįvertinti pavojų ir pasmerkti žūčiai milijonus žmonių?

ŠITO mes nežinome. Bet žinome, kad būtent taip jau yra atsitikę. Prieš šimtmetį Europos šalių vyriausybės, pačios nenujausdamos būsimų baisenybių masto, įstūmė savo tautas į Didįjį karą, vėliau pavadintą Pirmuoju pasauliniu karu. „Mes įsivėlėme į karą per sumaištį“, — pripažino Didžiosios Britanijos premjeras (1916—1922) Deividas Loidas Džordžas. Aptarkime kai kuriuos esminius įvykius, vedusius prie tų klaikių žudynių.

„Nė vienas valstybininkas nenorėjo karo dideliu mastu, — rašė istorikas A. Dž. P. Teiloras, — jie tenorėjo pagrasinti ir tapti nugalėtojais.“ Rusijos caras manė, jog privalu padaryti visa, kas įmanoma, kad būtų išsaugota taika. Jis nenorėjo būti atsakingas už žvėriškas skerdynes. Ir vis dėlto, nuaidėjus dviem lemtingiems šūviams, kurie buvo paleisti 1914 metų birželio 28 dieną apie 11 valandą 15 minučių, įvykiai tapo nevaldomi.

Du šūviai, pakeitę pasaulį

Ilgai trukusios lenktynės tarp galingų Europos valstybių 1914-aisiais pasiekė tokią įtampą, kad susidarė du priešiški aljansai: Trilypė sąjunga, į kurią įėjo Austrija-Vengrija, Italija, Vokietija, ir Antantės blokas — jį sudarė Didžioji Britanija, Prancūzija ir Rusija. Be to, šitos valstybės politiniais ir ekonominiais ryšiais buvo susijusios su daugybe kitų šalių, tarp jų ir Balkanuose.

Tais laikais Balkanai buvo politiškai nestabilus galingesnių valstybių valdomas regionas, kuriame nuolat vyko neramumai. Čia veikė begalė slaptų organizacijų, kuriančių planus, kaip atgauti nepriklausomybę. Viena tokia grupelė jaunuolių surengė sąmokslą pasikėsinti į Austrijos erchercogą Francą Ferdinandą, kuris birželio 28 dieną lankėsi su vizitu Bosnijos sostinėje Sarajeve. * Policininkų budėjo nedaug, ir tai sąmokslininkams gerokai palengvino įvykdyti savo kėslus. Tačiau būsimieji žudikai tam tebuvo menkai pasirengę. Vienas jaunuolis metė nedidelę granatą, bet nepataikė, kiti, atėjus laikui veikti, nieko nesiėmė. Galiausiai vieninteliam iš sąmokslininkų, Gavrilai Principui, įvykdyti išpuolį pavyko, bet tik per visišką atsitiktinumą. Kaip viskas klostėsi?

 Pamatęs, kad granata erchercogo nekliudė, Principas bandė pribėgti prie automobilio, bet nespėjo. Suniuręs jis pasuko skersai gatvę į kavinę. O erchercogas, įtūžęs dėl pasikėsinimo, nusprendė pakeisti maršrutą. Tačiau vairuotojas, nežinodamas apie tai, nuvažiavo ne ten ir turėjo apsisukti. Tuo metu Principas išėjo iš kavinės ir kaip tik atsidūrė priešais nejudantį taikinį — už kokių trijų metrų atvirame automobilyje sėdėjo erchercogas. Principas prišoko prie automobilio ir paleido du mirtinus šūvius į erchercogą ir jo žmoną. * Tas naivus serbų nacionalistas nė nenutuokė, kokių tragiškų įvykių griūtį tik ką sukėlė. Tačiau dėl tolesnių baisenybių kaltė tenka ne jam vienam.

Ištroškę karo

Iki 1914-ųjų dauguma europiečių karą idealizavo. Nors jie laikė save krikščionimis, manė, jog kariauti naudinga, tauru ir šlovinga. Kai kurie valstybininkai netgi tikėjo, kad karas suvienys tautą ir pakels žmonių entuziazmą! Negana to, buvo generolų, kurie savo šalies vadovams garantavo, jog karą laimės greit ir neabejotinai. „Prancūziją įveiksime per porą savaičių“, — gyrėsi vienas vokiečių generolas. Deja, niekas nė neįsivaizdavo, kad milijonams vyrų teks ne vienerius metus kariauti lindint tranšėjose.

Be to, „prieškario metais per Europą nusirito didžiulė hipernacionalizmo banga, — rašoma knygoje Cooperation Under Anarchy. — Prie nesibaigiančių savęs idealizavimo ir liaupsinimo orgijų prisidėjo mokyklos, universitetai, spauda ir politikai“.

Religiniai vadovai mažai ką darė, kad pasipriešintų tokioms bjaurioms nuotaikoms. Istorikas Polis Džonsonas sako: „Vienoje pusėje buvo protestantiškoji Vokietija, katalikiškoji Austrija, stačiatikiškoji Bulgarija ir musulmoniškoji Turkija, kitoje — protestantiškoji Britanija, katalikiškosios Prancūzija ir Italija bei stačiatikiškoji Rusija.“ Dauguma dvasininkų, priduria jis, „krikščionybę tapatino su patriotizmu. Kiekvienos krikščioniškos denominacijos kariai buvo raginami žudyti vieni kitus savo Išganytojo vardu.“ Buvo mobilizuojami net kunigai ir vienuolės. Tūkstančiai jų žuvo fronte.

Europos aljansai, sudaryti, kad apsaugotų tautas nuo didesnio karo, greičiausiai kaip tik prie jo prisidėjo. Kaip? „Saugumo atžvilgiu galingos Europos valstybės buvo glaudžiai susijusios  viena su kita, — rašo Cooperation Under Anarchy. — Kiekviena tokia valstybė manė, kad jos saugumas labai priklauso nuo jos sąjungininkių saugumo, todėl jautėsi priverstos skubiai jas užstoti net ir tuomet, jei šios užpuolikus provokuoja pačios.“

Kitas pavojingas veiksnys buvo Vokietijos sumanytas planas, pavadintas vieno iš buvusių tos šalies generalinio štabo vadovų generolo Alfredo fon Šlyfeno vardu. Šis planas, pagal kurį Vokietija staigiai kirstų pirmąjį smūgį, buvo parengtas remiantis prielaida, jog teks kariauti dviem frontais — su Prancūzija ir su Rusija. Taigi jo tikslas buvo žaibiškai pulti Prancūziją ir, kol Rusija lėtai telktų savo karines pajėgas, Prancūziją užkariauti, o jau tada pulti Rusiją. „Esant tokiems kariniams aljansams, vos pradėjus vykdyti [Šlyfeno] planą, išvengti visuotinio karo Europoje buvo beveik neįmanoma“, — rašoma leidinyje World Book Encyclopedia.

Griūtis prasideda

Nors atlikus oficialų tyrimą niekas nerado įrodymų, kad erchercogo nužudymu būtų galima apkaltinti Serbijos valdžią, Austrija kartą ir visiems laikams pasiryžo padaryti galą slavų pasipriešinimui savo imperijoje ir, anot istoriko Dž. M. Robertso, „pamokyti Serbiją“.

Kad sumažintų įtampą, Serbijos sostinėje reziduojantis Rusijos ambasadorius Nikolas Hartvigas stengėsi pasiekti bent kokį įmanomą kompromisą. Bet per susitikimą su Austrijos delegacija Hartvigą ištiko širdies infarktas, ir šis mirė. Galiausiai birželio 23 dieną Austrija atsiuntė Serbijai reikalavimų sąrašą, kuris faktiškai prilygo ultimatumui. Kadangi Serbija sutikti su visais reikalavimais nenorėjo, Austrija tuoj pat nutraukė su ja diplomatinius santykius. Tuo kritišku momentu diplomatija nuėjo perniek.

Vis dėlto vienas kitas bandymas išvengti karo buvo. Pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė siūlė sušaukti tarptautinę konferenciją, o Vokietijos kaizeris ragino Rusijos carą neskelbti mobilizacijos. Bet įvykių eiga tapo nevaldoma. „Politikai, generolai ir visos tautos nekantraudamos laukė didžiulio sujudimo, kuris tuoj turės prasidėti“, — rašoma knygoje The Enterprise of War.

Užsitikrinęs Vokietijos paramą, Austrijos imperatorius liepos 28 dieną paskelbė karą Serbijai. Rusija, užstodama Serbiją, griebėsi veiksmų sutramdyti Austriją ir paskelbė, kad jos pasienyje sutelks apie milijoną kareivių. Kadangi dėl to būtų likusi neapsaugota Rusijos siena su Vokietija, caras, nors ir nenoromis, paskelbė visuotinę mobilizaciją.

Caras stengėsi įtikinti kaizerį, kad į Vokietiją įsiveržti neketina. Nepaisant to, mobilizacija Rusijoje paskatino Vokietiją veikti skubiau, tad liepos 31 dieną buvo duotas įsakymas vykdyti Šlyfeno planą. Taip rugpjūčio 1-ąją Vokietija paskelbė karą Rusijai, o po dviejų dienų — Prancūzijai. Kadangi pagal Vokietijos karo planą jos armija turėjo žygiuoti per Belgiją, Britanija perspėjo Vokietiją, kad paskelbs jai karą, jei ši pažeis Belgijos neutralumą. Rugpjūčio 4 dieną vokiečių armija įžygiavo į Belgiją. Burtai buvo mesti — kelio atgal neliko.

„Didžiausia šių laikų diplomatijos katastrofa“

„Paskelbdama karą Didžioji Britanija paskutinė įnešė savo indėlį į didžiausią šių laikų diplomatijos katastrofą“, — teigė istorikas Normenas Deivisas. Kitas istorikas, Edmondas Teiloras, rašė, jog po to, kai Austrija liepos 28 dieną paskelbė karą, „vis labiau [karą] kurstė visiška sumaištis. Įvykių buvo per daug, jie rutuliojosi pernelyg sparčiai ir daugybėje vietų. [...] Tokios informacijos lavinos nepajėgė nei aprėpti, nei išanalizuoti net įžvalgiausi ir organizuočiausi protai“.

Už tą pragaištingą „sumaištį“ per 13 milijonų kareivių ir civilių sumokėjo gyvybe. Kai, apsiginklavę galingais naujausiais masinės gamybos ginklais, civilizuotais save laikantys žmonės žudė vieni kitus precedento neturinčiu mastu, mirtiną smūgį patyrė tiek optimizmas dėl ateities, tiek žmogiškoji prigimtis. Pasaulis niekada nebebus toks, koks buvo anksčiau. (Skaitykite rėmelį „ Pasaulinis karas — laikų ženklas?“.)

[Išnašos]

[Rėmelis/iliustracija 20 puslapyje]

 PASAULINIS KARAS — LAIKŲ ŽENKLAS?

Biblijoje išpranašauta, jog karai bus dalis ženklo, žyminčio, kad šių dienų sugedęs pasaulis gyvena savo paskutines dienas (Mato 24:3, 7; Apreiškimo 6:4). Tai, kad dabar šis ženklas akivaizdžiai matomas, rodo, jog sparčiai artėja metas, kai žemės valdymą perims Dievo Karalystė (Danieliaus 2:44; Mato 6:9, 10).

Dar daugiau: Dievo Karalystė pašalins pasaulio reikalams didelę įtaką darančią nematomą jėgą — piktąsias dvasias, vadovaujamas Šėtono. „Visas pasaulis yra piktojo pavergtas“, — sakoma 1 Jono 5:19. Piktavališkos Šėtono užmačios prisidėjo prie daugybės žmonijos nelaimių, be abejo, ir prie pražūtingų įvykių, dėl kurių įsiliepsnojo Pirmasis pasaulinis karas (Apreiškimo 12:9-12). *

[Išnaša]

[Šaltinio nuoroda]

U.S. National Archives photo

[Iliustracija 19 puslapyje]

Pasikėsinimas į erchercogą Ferdinandą

[Šaltinio nuoroda]

© Mary Evans Picture Library