Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Laikomi nieko vertais

Laikomi nieko vertais

Laikomi nieko vertais

„Kai pirmus metus mokiausi pradinėje mokykloje Ispanijoje, bendraklasiai mane pravardžiuodavo, nes buvau už juos mažesnio ūgio. Kone kasdien namo eidavau verkdama“ (Dženifer, filipiniečių emigrantų dukra).

„Man perėjus į kitą mokyklą, bendramoksliai, baltieji, mane visaip įžeidinėdavo. Supratau, jog taip provokuoja, kad įsivelčiau į peštynes. Nors kažkaip pavykdavo susitvardyti, jausdavausi įskaudintas ir atstumtas“ (Timotis, afroamerikietis).

„Kai Nigerijoje tarp hausų ir ibų prasidėjo konfliktas, buvau septynerių. Ta neapykanta paveikė ir mane. Ėmiau pajuokti vieną bendraklasį, hausą, nors šis buvo mano draugas“ (Džonas iš ibų etninės grupės).

„Kartą su misioniere skelbdamos kaimynams Biblijos žinią pastebėjome, kad iš paskos seka būrys vaikų. Jie pradėjo į mus svaidyti akmenis. Juos sukurstė vietos dvasininkai, norėdami, kad išvyktume iš to miesto“ (Olga).

AR ESATE kada patyręs pažeminimą dėl diskriminacijos, pagrįstos išankstine nuostata? Galbūt taip atsitiko dėl jūsų odos spalvos, religijos, ekonominio statuso, lyties ar net amžiaus. Tie, kas nuolat diskriminuojami, dažnai jau iš anksto baiminasi kitų negailestingo elgesio. Eidami pro būrelį žmonių, užsukdami į parduotuvę, pereidami į kitą mokyklą arba lankydamiesi kokiame viešame renginyje jie paprastai jaučia didžiulį nerimą.

Be to, diskriminuojamiems žmonėms kartais sunku susirasti darbą, jiems gali būti prieinamas prastesnis išsilavinimas, tik antrarūšė medicininė pagalba, mažiau socialinių lengvatų ir juridinių teisių. Diskriminacija, kuriai pritaria valdžia, neretai veda prie tokių žiaurumų kaip etninis valymas ir genocidas. Apie ketinimą senovės laikais įvykdyti genocidą rašoma Biblijoje, Esteros knygoje. Atkreipkite dėmesį, kokį vaidmenį anuomet suvaidino neapykanta ir išankstinė nuostata (Esteros 3:5, 6).

Fanatizmas ir nepakanta gali pasireikšti netgi ten, kur diskriminaciją draudžia įstatymai. Vienas buvęs Jungtinių Tautų aukščiausiasis žmogaus teisių komisaras sako: „Praėjus šešiems dešimtmečiams nuo to laiko, kai buvo priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, [...] lygybės ir nediskriminavimo principai vis dar nėra visuotinė tikrovė.“ Tai kelia nerimą, nes dėl imigracijos ir pabėgėlių antplūdžio daugelio šalių demografinė padėtis labai pakito.

Tad ar bešališka visuomenė tėra tiktai svajonė? O gal išankstinę nuostatą ir diskriminaciją galima įveikti? Šiuos klausimus gvildensime kitame straipsnyje.