Meilė nugali išankstinę nuostatą

„Pirmą kartą žmonijos istorijoje atsirado naujo tipo religinė bendruomenė — ne kokia nors patriotizmą aukštinanti tauta, bet grupė savanoriškai susibūrusių žmonių — vyrų ir moterų, — kurie peržengia socialinių, rasinių ir tautinių skirtumų ribas ir renkasi drauge savo dievo akivaizdoje“ (Polis Džonsonas. A History of Christianity).

KAI Romos imperijoje paplito tikroji krikščionybė, žmonės pamatė kažką nuostabaus — tarptautinę dvasinę šeimą, išmokusią gyventi drauge taikiai ir vieningai. Tos „šeimos“ taikingumo paslaptis buvo nuoširdi meilė, pagrįsta ne vien jausmais, bet ir principais, kurių moko Dievas.

Šiuos principus įkūnijo Jėzus Kristus, pats patyręs, kas yra neapykanta ir baisi išankstinė nuostata (1 Petro 2:21-23). Viena tokio elgesio su juo priežastis — Jėzus buvo iš Galilėjos. Čia daugiausiai gyveno žemdirbiai ir žvejai, kuriuos Jeruzalėje gyvenančių žydų religinis elitas tiesiog niekino (Jono 7:45-52). Be to, Jėzus buvo puikus mokytojas, tad paprasti žmonės jį mylėjo ir gerbė. Todėl religiniai vadovai iš pavydo skleidė apie jį melą ir net susimokė nužudyti (Morkaus 15:9, 10; Jono 9:16, 22; 11:45-53).

Tačiau Jėzus ‘neatmokėjo piktu už pikta’ (Romiečiams 12:17). Pavyzdžiui, kada kai kurie fariziejai — prieš Jėzų nusistačiusios žydų sektos nariai — prieidavo prie jo ir nuoširdžiai ko nors klausdavo, jis mielai jiems atsakydavo (Jono 3:1-21). Jėzus netgi pietavo su fariziejais — kartą pas vieną iš jų, Jėzaus atžvilgiu turėjusį tam tikrą išankstinę nuostatą. Mat tais laikais buvo paprotys svečiams nuplauti kojas, tačiau šis fariziejus Jėzui tokios pagarbos neparodė. Ar Jėzus dėl to įsižeidė? Anaiptol. Jis net pasinaudojo proga labai gražiai pamokyti užuojautos ir atlaidumo (Luko 7:36-50; 11:37).

Jėzus mylėjo paniekintuosius

Viena iš geriausiai žinomų Jėzaus alegorijų yra pasakojimas apie gailestingąjį samarietį, kuris savo lėšomis pasirūpino sumuštu ir apiplėštu žydu (Luko 10:30-37). Kodėl šis samariečio poelgis buvo toks kilnus? Iš tikrųjų žydai ir samariečiai vieni kitų neapkentė. Žodį „samarietis“ žydai netgi dažnai vartojo kaip įžeidimą — taip jie pavadino patį Jėzų (Jono 8:48). Esant tokioms aplinkybėms Jėzus vargu ar galėjo įtaigiau pailiustruoti, kas yra nešališka artimo meilė.

Savo žodžius Jėzus paremdavo darbais, pavyzdžiui, išgydė vieną raupsuotą samarietį  (Luko 17:11-19). Be to, mokė kitus supratingus samariečius, o itin verta dėmesio, kad sykį su viena samariete netgi ilgokai kalbėjosi (Jono 4:7-30, 39-42). Kuo tas atvejis ypatingas? Griežti žydų rabinai viešai nesišnekėdavo su jokia moterimi, net ir artima giminaite, o ką jau kalbėti apie samarietę!

Tačiau koks Dievo požiūris į žmogų, kuris kieno nors atžvilgiu turi išankstinę nuostatą, bet stengiasi ją iš savo širdies išrauti? Ir vėl Biblija mums duoda paguodžiantį atsakymą.

Dievas kantrus

Pirmajame amžiuje daugeliui krikščionybę priėmusių žydų iš pradžių darė poveikį nuo seno įsigalėjęs išankstinis nusistatymas prieš kitataučius, o nemažai šių irgi įtikėdavo. Kaip Jehova Dievas sprendė problemą, kuri galėjo sukelti nesantaiką? Jis kantriai mokė krikščionių bendruomenę (Apaštalų darbų 15:1-5). Tokia kantrybė davė gerų vaisių, nes, kaip jau cituota šio straipsnio pradžioje, tikintieji ‘peržengė socialinių, rasinių ir tautinių skirtumų ribas’. Todėl „[„bendruomenės“, NW] vis stiprėjo tikėjimu ir kasdien augo skaičiumi“ (Apaštalų darbų 16:5).

Ko iš to pasimokome? Nenuleisti rankų ir toliau pasikliauti Dievu, kuris dosniai duoda išminties ir moralinės stiprybės tam, kas jo „prašo tikėdamas“ (Jokūbo 1:5, 6). Ar prisimenate pirmajame įžanginiame straipsnyje cituotus Dženifer, Timotiejų, Džoną ir Olgą? Dženifer toliau lankė vidurinę mokyklą ir augo dvasiškai. Ji išmoko nepaisyti paniekinamų rasinio pobūdžio įžeidinėjimų ir replikų apie jos ūgį. Kai bendraklasių užgauliojimo objektu tapo kita mergaitė, Dženifer ją gynė ir guodė.

Kas padėjo Timotiejui valdytis, kai bendramoksliai pajuokdavo jį dėl rasės? Jis sako: „Man rūpėjo, kad neužtraukčiau gėdos Jehovos vardui. Be to, nuolat prisimindavau, jog turime ‘pikta nugalėti gerumu’ ir neleisti Velniui mus įveikti (Romiečiams 12:21).

Džonas nugalėjo savo išankstinę nuostatą bendraklasio hauso atžvilgiu. „Paauglystėje, — prisimena jis, — susipažinau su keliais hausų genties moksleiviais, ir mes susidraugavome. Su vienu iš jų gavau užduotį kartu parengti projektą, ir mums puikiai sekėsi. Dabar stengiuosi kiekvieną žmogų vertinti individualiai, o ne pagal tai, kokios jis rasės ar genties.“

Olga ir su ja gerąją naujieną skelbusi misionierė, persekiojamos neapykantos kupinų  priešininkų, nesigūžė iš baimės. Jos liko tvirtos ir įsitikinusios, jog atsiras žmonių, kurie įvertins Biblijos žinią. Daug kas įvertino. „Praėjus maždaug penkiasdešimčiai metų, — pasakoja Olga, — kartą prie manęs priėjo kažkoks vyras ir įteikė gražų krepšį knygoms. Jo viduje buvo akmenukų su išraižytais žodžiais, įvardijančiais krikščioniškas savybes, kaip antai: gerumas, malonumas, meilė, ramybė. Vyras man paaiškino, jog yra vienas iš berniukų, tada apsvaidžiusių mane akmenimis, bet dabar jis — mano brolis, krikščionis. Be krepšio su akmenukais, jiedu su žmona man įteikė porą tuzinų baltų rožių.“

Kai išankstinės nuostatos ir diskriminacijos nebebus!

Greit išankstinės nuostatos ir diskriminacijos nebeliks. Kaip tai įmanoma? Visų pirma, žemė turės vienintelį Valdovą — tą, kuris parodė, jog „teis ne pagal išorę“, — Jėzų Kristų (Izaijo 11:1-5). Be to, Jėzaus požiūrį tobulai atspindės jo žemiškieji valdiniai, nes visi bus išmokyti jo Tėvo, Dievo Jehovos (Izaijo 11:9).

Toks dvasinis mokymas vyksta jau dabar, ir žmonės ruošiami gyventi visiškai naujoje santvarkoje. Kodėl tad ir jums nepasinaudojus šia nemokama programa ir nepriėmus pasiūlymo studijuoti Bibliją? * Dievas išties nėra šališkas, jis nori, kad visi žmonės „būtų išgelbėti ir pasiektų [„aiškų“, NW] tiesos pažinimą“ (1 Timotiejui 2:3, 4, Brb).

[Išnaša]

[Anotacija 8 puslapyje]

Greit žmonijai nebekenks jokia išankstinė nuostata ir diskriminacija

[Rėmelis/iliustracija 8, 9 puslapiuose]

DIEVO PRINCIPAI, PAGAL KURIUOS TURĖTUME GYVENTI

▪ „Niekam neatmokėkite piktu už pikta [...] nugalėk pikta gerumu“ (Romiečiams 12:17-21). Ko pasimokome? Tegul kitų mums daromas blogis atskleidžia mumyse gėrį. „Jie manęs nekentė be priežasties“, — teigė Jėzus Kristus. Tačiau jis neatmokėjo jiems tuo pačiu (Jono 15:25).

▪ „Nesivaikykime tuščios garbės, [...] nepavydėkime vieni kitiems!“ (Galatams 5:26). Pavydas ir nederamas didžiavimasis mums daro dvasinę žalą ir dažnai subrandina neapykantą bei išankstinę nuostatą (Morkaus 7:20-23).

▪ „Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“ (Mato 7:12). Pamąstykite: kaip noriu, kad būtų elgiamasi su manimi? Taip elkitės ir su kitais, nesvarbu, kokio jie būtų amžiaus, odos spalvos, kalbos, kultūros.

▪ „Atverkite savo širdį vienas kitam, kaip ir Kristus atvėrė širdį jums“ (Romiečiams 15:7, išversta iš Phillips vertimo). Ar stengiatės pažinti kitokios kilmės ir kultūros žmones, ypač jeigu jie yra Dievo tarnai? (2 Korintiečiams 6:11)

▪ „Nors tėvas ir motina mane paliktų, Viešpats mane priims“ (Psalmyno 27:10). Kad ir kaip su jumis elgtųsi kiti, jei liksite ištikimas Dievui, jis niekada jūsų neapleis.

[Iliustracija 7 puslapyje]

Gailestingasis samarietis ateina į pagalbą apiplėštam žydui