Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Visata, kupina paslapčių

Visata, kupina paslapčių

Visata, kupina paslapčių

VOS prieš šimtmetį mokslininkai buvo įsitikinę, jog visatą sudaro tik mūsų galaktika — Paukščių Takas. Tačiau XX amžiuje sparti pažanga astronomijos, fizikos ir technikos srityse atskleidė, kokio kvapą gniaužiančio dydžio visata yra iš tikrųjų. Be to, kai kurie atradimai aiškiai parodė, koks išties menkas yra žmogus. Pavyzdžiui, pastaraisiais dešimtmečiais astronomai suprato, jog negalėtų pasakyti, iš ko sudaryta net per 90 procentų visatos. Dar daugiau, atradimai, leidę prieiti prie tokios išvados, verčia mokslininkus abejoti netgi pačiais fizikos pagrindais. Suprantama, panašūs klausimai kyla jau ne pirmą kartą.

Štai XIX amžiaus pabaigoje, tirdami šviesos greitį, fizikai pastebėjo kažką neįprasta. Jie nustatė, kad stebėtojo atžvilgiu šviesa visada sklinda tuo pačiu greičiu, kad ir kaip greitai judėtų pats stebėtojas. Bet tai, regis, tiesiog prieštaravo sveikam protui! 1905-aisiais Albertas Einšteinas šį reiškinį paaiškino savo specialiojoje reliatyvumo teorijoje. Joje teigiama, kad atstumas, laikas ir masė yra ne absoliutūs, o santykiniai dydžiai. Vėliau, 1907-aisiais, Einšteinui atėjo į galvą tai, ką jis pavadino „džiugiausia mintimi gyvenime“. Nuo to laiko mokslininkas pradėjo kurti savo bendrąją reliatyvumo teoriją. Ją paskelbė 1916 metais. Savo darbe, kuris moksle sukėlė tikrą perversmą, Einšteinas paaiškino gravitacijos, erdvės ir laiko tarpusavio sąsają ir patikslino Izaoko Niutono fizikos teoriją.

Besiplečianti visata

Remdamasis tų laikų mokslo duomenimis, Einšteinas buvo įsitikinęs, jog visata yra statiška — nei plečiasi, nei traukiasi. Tačiau amerikiečių astronomas Edvinas Hablis 1929-aisiais pateikė įrodymų, patvirtinančių, kad visata plečiasi.

Be to, Habliui pavyko atskleisti seną paslaptį, kas yra migloti šviečiantys lopinėliai nakties danguje; šie buvo vadinami ūkais, nes atrodė, kad tai — dujų debesys. Bet ar visi tie ūkai yra mūsų galaktikoje, ar už jos ribų? Pastarąją prielaidą maždaug prieš šimtmetį buvo iškėlęs britų astronomas seras Viljamas Heršelis (1738—1822).

Pirmą kartą apskaičiavęs atstumą iki vieno iš tų objektų — Didžiojo ūko Andromedos žvaigždyne — Hablis priėjo prie išvados, kad šis ūkas iš tikrųjų yra viena iš galaktikų, esančių už milijonų šviesmečių. Tai reiškė, kad ji yra gerokai toliau Paukščių Tako galaktikos ribų, nes šios skersmuo „tesiekia“ vos 100000 šviesmečių. Kai Hablis ėmė matuoti atstumus iki kitų ūkų, pradėjo aiškėti, kokia milžiniška yra visata, ir tai astronomijoje bei kosmologijoje sukėlė tikrą revoliuciją. *

Netrukus Hablis nustatė, kad visata plečiasi, nes pastebėjo, jog tolimos galaktikos nuo mūsų tolsta. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad juo toliau galaktika yra, tuo sparčiau ji tolsta. Šitie stebėjimai leidžia manyti, kad anksčiau visata buvo mažesnė nei dabar. 1929-aisiais, paskelbdamas šį astronomijos pamatus sudrebinusį atradimą, Hablis paruošė kelią Didžiojo Sprogimo teorijai, kuria remiantis visata atsirado maždaug prieš 13 milijardų metų įvykus kosminiam sprogimui. Bet vis dėlto dar lieka daug paslapčių.

Kokiu greičiu visata plečiasi?

Nuo Hablio laikų astronomai stengiasi kuo tiksliau išmatuoti visatos plėtimosi greitį, išreiškiamą Hablio konstanta. Kodėl taip svarbu tai žinoti? Jeigu mokslininkams pavyktų apskaičiuoti, kokiu greičiu visata plečiasi, jie galėtų nustatyti, koks jos amžius. Be to, plėtimosi greitis gali turėti milžiniškos įtakos tam, kas visatos laukia ateityje. Kodėl? Samprotaujama, kad, pavyzdžiui, jeigu plėtimasis vyksta per lėtai, gravitacinė jėga gali tapti stipresnė už plėtimosi jėgą. Tada visata imtų trauktis, ir ją ištiktų Didysis Kolapsas. O jei visata plečiasi per sparčiai, plėtimasis niekada nesiliautų, ir visata visai išsisklaidytų.

Nors tikslesni matavimai ir atsako į kai kuriuos klausimus, kyla naujų, verčiančių abejoti dabartinėmis mūsų žiniomis apie materiją ir pagrindines gamtos jėgas.

Tamsioji energija ir tamsioji medžiaga

1998-aisiais, analizuodami vienos tam tikro tipo supernovos, arba sprogstančios žvaigždės, šviesos srautą, mokslininkai nustatė, jog visata išties plečiasi vis didėjančiu greičiu! * Iš pradžių tyrinėtojai tuo netikėjo, bet netrukus buvo surinkta daugiau įrodymų. Suprantama, mokslininkams rūpėjo išsiaiškinti, kokia jėga priverčia plėtimąsi įgauti pagreitį. Pirma, ši jėga, regis, veikia priešingai gravitacijai; antra, jos niekaip neįmanoma įsprausti į dabartinių mokslo teorijų rėmus. Todėl tą paslaptingą jėgą mokslininkai pavadino tamsiąja energija. Ji sudaro galbūt apie 75 procentus visatos!

Tačiau tamsioji energija nėra vienintelė pastaraisiais laikais atrasta „tamsioji“ mįslė. Kad esama dar kitos, tyrinėdami įvairias galaktikas astronomai patvirtino XX amžiaus devintajame dešimtmetyje. Atrodė, jog šios galaktikos, beje, kaip ir mūsiškė, sukasi aplink save pernelyg greit ir dėl to turėtų išsisklaidyti, bet neišsisklaido. Akivaizdu, kad reikalingą gravitacinę sankibą palaiko kažkokia medžiaga. Bet kokia? Neturėdami apie tai jokio supratimo, mokslininkai ją pavadino tamsiąja medžiaga, nes ši nesugeria, neišskiria ir neatspindi spinduliuotės kiekio, kurį būtų įmanoma aptikti. * Kiek tos tamsiosios medžiagos yra? Apskaičiavimai rodo, jog bendroje visatos masėje ji gali sudaryti iki 22 ar daugiau procentų.

Tik pagalvokite: pagal dabartinius apskaičiavimus, įprastinė materija sudaro apie 4 procentus visatos masės. Likusi jos dalis susideda iš dviejų didelių nežinomųjų: tamsiosios medžiagos ir tamsiosios energijos. Taigi iš ko sudaryta apie 95 procentai visatos, tebėra visiška paslaptis! *

Ieškojimams nebus galo

Mokslas ieško atsakymų, bet labai dažnai, atidengus vieną paslaptį, išaiškėja, kad po ja glūdi kita. Tai primena giliamintišką teiginį, užrašytą Biblijoje, Mokytojo 3:11: „Visa, ką jis [Dievas] daro, tinkama tam laikui. Be to, jis įdiegė amžinybę į jų širdį, bet žmogus negali perprasti nei pradžios, nei pabaigos to, ką Dievas daro.“

Aišku, dabar galime sukaupti tik ribotą žinių kiekį, nes gyvename trumpai, be to, dauguma žinių pagrįstos tiktai prielaidomis ir nėra garantijos, kad jos teisingos. Bet taip bus ne visada, nes Dievo tikslas — ištikimiems žmonėms suteikti amžinąjį gyvenimą žemės rojuje, kur jie galės visą amžinybę tyrinėti Kūrėjo rankų darbus ir įgyti pačių tiksliausių žinių (Psalmyno 37:11, 29, Brb; Luko 23:43, NW).

Todėl neturėtume baimintis visokių spėlionių apie baisųjį visatos galą. Juk mokslas atskleidžia tik mažą dalį tikrovės, o Kūrėjas žino viską (Apreiškimo 4:11).

[Išnašos]

^ pstr. 7 Astronomija tyrinėja objektus ir materiją už Žemės ribų. Kosmologija, kaip apibrėžiama leidinyje The World Book Encyclopedia, yra astronomijos šaka, „tyrinėjanti visatos sandarą, raidą ir visatoje veikiančias jėgas. Kosmologai mėgina išsiaiškinti, kaip visata susiformavo, kas nuo to momento joje vyko ir kas galbūt vyks ateityje“.

^ pstr. 13 Sprogstančios žvaigždės vadinamos 1a tipo supernovomis. Trumpą laiką jos gali šviesti taip ryškiai kaip milijardas saulių. Šitokios supernovos astronomams yra matavimo standartas.

^ pstr. 14 Prielaida, kad tamsioji medžiaga egzistuoja, buvo priimta XX amžiaus ketvirtame dešimtmetyje, o tokios medžiagos buvimas patvirtintas devintajame. Dabar tamsiosios medžiagos kiekį kokiame nors galaktikų spiečiuje astronomai bando nustatyti stebėdami, kaip tas spiečius išlenkia iš tolimesnių objektų sklindančią šviesą.

^ pstr. 15 2009-ieji paskelbti „Tarptautiniais astronomijos metais“. Šiemet minimos 400-osios metinės nuo to laiko, kai Galileo Galilėjus pirmą kartą pažvelgė į dangų per astronominį teleskopą.

[Rėmelis 17 puslapyje]

PAŽVELKIME AUKŠTYN IR SUVOKIME, KOKIE MENKI ESAME

Senovėje vienas Dievo tarnas, žvelgdamas į vaiskų, neužterštą nakties dangų, jautė pagarbią baimę. Šį jausmą jis išsakė giesmės žodžiais. Psalmyno 8:4, 5 (8:3, 4, Brb) skaitome: „Kai pažvelgiu į tavo dangų, tavo rankų darbą, į mėnulį ir žvaigždes, kurias tu pritvirtinai, kas tas žmogus, kad jį atmeni, kas tas mirtingasis, kad juo rūpiniesi?“ Psalmininkas neturėjo teleskopo ar specialaus fotoaparato. Kokią tad dar didesnę pagarbią baimę turėtume jausti mes!

[Schema 18 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

74% — tamsiosios energijos

22% — tamsiosios medžiagos

4% — įprastinės materijos

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 16 puslapyje]

Fonas: Based on NASA photo

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 18 puslapyje]

Fonas: Based on NASA photo