Kaip šiuolaikinis ūkininkavimas pakeitė pasaulį

KAIP apsirūpinate maistu? Perkate, ar užsiauginate patys? Dar ne taip seniai dauguma žmonių vedė natūralinį ūkį — tai yra pragyveno iš to, ką užsiaugindavo. Bet dabar kai kurių pramoninių šalių žemės ūkyje dirba vos 1 žmogus iš 50. Kaip viskas šitaip pasikeitė?

Iš pradžių ūkininkavimo efektyvumas didėjo lėtai, tačiau ilgainiui šis procesas ėmė spartėti. Kiekviena naujovė skaudžiai atsiliepdavo milijonams šeimų, ir pokyčiai visame pasaulyje tebesitęsia. Apžvelgę, kaip žemės ūkio pažanga paveikė žmoniją, geriau suprasime šių dienų pasaulį.

Revoliucija prasideda

Stebėtina, kad vienas svarbiausių poslinkių, Europoje vedusių prie kitokios ūkininkavimo formos, buvo XII amžiuje išrasti pavalkai arkliams. Jie dirbančių gyvulių nesmaugė, todėl arkliai pajėgė traukti stipriau, greičiau ir ilgiau, nei iki tol kinkomi jaučiai. Panaudodami arklio jėgą ūkininkai galėjo gauti daugiau derliaus. Taip atsirado galimybė geležiniais arklais arti žemę, kurią įdirbti anksčiau nebuvo įmanoma. Kita ankstesniais laikais atsiradusi naujovė buvo dirvą gerinantys — praturtinantys ją azotinėmis trąšomis — pasėliai: pupos, žirniai, dobilai ir liucerna. Trąšesnė dirva davė gausesnį derlių.

Tų pirmųjų poslinkių pakako, kad kai kurie ūkininkai užaugintų daugiau maisto ir galėtų jį parduoti. Tai paspartino miestų augimą, kur žmonės, patys dirbdami manufaktūrose ir versdamiesi prekyba, maisto galėjo nusipirkti. Tarp turtingų verslininkų, pirklių ir ūkininkų atsirado tokių, kurie ėmėsi konstruoti pirmąsias žemės ūkio mašinas.

Apie 1700-uosius anglų ūkininkas Jetras Telas išrado arklio traukiamą sėjamąją, kuri pakeitė sėjimą rankomis, kai daug sėklos nueidavo perniek. 1831 metais Jungtinėse Valstijose Sairesas Makormikas sukonstravo arklio traukiamą mechaninę javapjovę; ja pjauti javus buvo galima penkiskart greičiau nei rankiniu  dalgiu. Be to, maždaug tuo metu pirkliai pradėjo į Europą gabenti trąšas iš Andų papėdės Ramiojo vandenyno pakrantėje (Pietų Amerika). Naudodami techniką ir trąšas ūkininkai išaugindavo nepalyginamai gausesnį derlių. Tačiau kokį poveikį tai darė žmonėms?

Pažanga žemės ūkyje, atnešusi pokyčių, dėl kurių į miestus buvo tiekiama gausybė pigaus maisto, sudarė prielaidas pramonės revoliucijai. Pirmiausia apie 1750—1850 metus ji vyko Britanijoje. Tūkstančiams šeimų teko persikelti į pramoninius miestus ir dirbti anglies kasyklose, geležies liejyklose, laivų statyklose bei tekstilės fabrikuose. Kito pasirinkimo žmonės neturėjo. Neįstengdami imtis naujų ūkininkavimo metodų, smulkūs ūkininkai už savo produkciją gaudavo mažiau pinigų ir nebeišgalėdavo mokėti rentos. Tai juos vertė palikti ūkį ir keltis į perpildytus lūšnynų kvartalus miestuose, kur sparčiai plito ligos. Užuot ūkininkavę drauge su šeima, dabar vyrai turėjo dirbti toli nuo namų. Fabrikuose ilgas valandas dirbdavo net vaikai. Panašūs poslinkiai netrukus prasidėjo ir kitose šalyse.

Mokslinis ūkininkavimas — daugiau pokyčių

Apie 1850-uosius kai kurios šalys jau buvo pakankamai turtingos, kad galėtų finansuoti mokslinius žemės ūkio tyrimus. Tai skatino nuolatines permainas, tebesitęsiančias iki mūsų dienų. Pavyzdžiui, augalininkystės specialistai tyrinėjo augalų genetiką ir išvedė veisles, kurios duoda didesnį derlių arba yra atsparios ligoms. Be to, atrado, koks tikslios sudėties nitratų bei fosfatų mišinys yra tinkamiausias tam tikram dirvožemiui ir kultūroms. Paprastai per visą augimo sezoną žemės ūkio darbininkai nuolat kovodavo su piktžolėmis. Tačiau, kai mokslininkai sukūrė sudėtingus herbicidus, sulėtinančius piktžolių augimą, daug žmonių neteko darbo. Seni žemdirbio priešai yra ir vabzdžiai, kirmėlės bei straubliukai. Tačiau dabar iš plataus chemikalų arsenalo ūkininkai gali pasirinkti, kuo nugalabyti kone kiekvieną kenkėją. *

Pasikeitė ir gyvulių augintojų gyvenimas. Naudodamasis automatinio melžimo aparatais ir kompiuterizuotomis šėrimo ėdžiomis vienas kerdžius su padėjėju gali prižiūrėti 200 karvių. Be to, augindami gyvulius ne atvirame lauke, o tvartuose ir palaikydami tinkamą temperatūrą bei parinkdami pašarus, ūkininkai kaip niekada greit gali priauginti veršelių ir kiaulių svorį.

Mokslinio ūkininkavimo rezultatai dažnai būna įspūdingi. Lyginant su ikipramoniniu laikotarpiu, kai kurie ūkininkai savo pelną, kurį sukurdavo vienas darbininkas, padidino šimtus ar net tūkstančius kartų. Bet kaip visa tai paveikė žmones?

Pasikeitęs ūkininkų gyvenimas

Mašinos daug kur pakeitė ūkininkų gyvenseną. Dauguma ūkininkų ir ūkio darbininkų dabar turi būti įgudę valdyti bei prižiūrėti sudėtingą techniką. Vis dažniau ūkininkai dirba vieni. Praėjo tie laikai, kai būdavo drauge sėjama, kaupiama ir nuimamas derlius.

Daugelyje šalių atsiranda naujo tipo ūkininkas — gerai išsilavinęs verslininkas, besispecializuojantis vos kelių arba tiktai vieno žemės ūkio produkto masinėje gamyboje. Jis daug investuoja į žemę, pastatus, įrangą. Tačiau toks ūkininkas toli gražu nėra nepriklausomas. Milžiniškos maistą perdirbančios įmonės bei prekybos centrų tinklai jam diktuoja ne tiktai kainas, bet ir tai, kokios rūšies, dydžio, spalvos turi būti iš jo superkama produkcija. Žemės ūkio inžinieriai ūkininkui sukuria jo auginamos produkcijos technologiją, o specializuotos įmonės tiekia būtent tokias trąšas, pesticidus ir hibridines sėklas, kokių reikia pagal specifines jo ūkio sąlygas. Šiuolaikinis ūkininkas labai toli paliko savo protėvių ūkininkavimo metodus. Tačiau jo gyvenimas ir dabar nėra lengvas. Be to, žmonės susirūpinę dėl žalos, kurią gali padaryti tam tikri ūkininkavimo būdai.

Ūkininkus tebekamuoja krizė

Klestinčiose šalyse daugybė ūkininkų ir toliau praranda ūkius, nes nebepajėgia konkuruoti su didelėmis žemės ūkio bendrovėmis. Kai kuriems kone vienintelis būdas išsaugoti jiems taip brangią gyvenseną — investuoti į laisvalaikio  verslą, kaip antai kaimo turizmą, stovyklavietes, golfo laukus arba užsiimti kokiais liaudies amatais. Kiti bando auginti ekologišką maistą, gėles, stručius, alpakas.

Skurdesnėse šalyse, kur iki 80 procentų gyventojų pelnosi duoną dirbdami žemę, nemažai tų, kas turi natūralinį ūkį, irgi patiria traumuojančių permainų. Pramoninio ūkininkavimo metodus taikančios tarptautinės kompanijos neretai įsigyja didumą geriausių žemių ir augina pasėlius išvežimui į tolimas rinkas. Tie, kurie pragyvena iš natūralinio ūkio, turėdami vos kelias žemės ūkio mašinas ar neturėdami nė vienos, kad išmaitintų šeimą, dažnai dirba nualintą žemę arba mažyčius sklypelius.

Daugelyje šalių masinis žmonių persikėlimas iš kaimų į miestus yra proceso, prasidėjusio prieš daug šimtmečių, kulminacija. Toks perėjimas nuo ūkininkavimo prie gyvenimo mieste vieniems vis dar neša naudą, kitiems kelia sielvartą. Vargu ar yra vyriausybė, kuri šių pokyčių paveiktiems žmonėms teiktų veiksmingą ir gailesčio padiktuotą pagalbą. Kaipgi žmonijai reikia Dievo Karalystės, kuriai valdant gyvenimas keisis į gera! (Izaijo 9:5 [9:6, Brb])

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracijos 23 puslapyje]

DU ŪKININKAVIMO BŪDAI

Euzebijas gyvena Anduose. Jis augina javus ir laiko 14 galvijų. „Visi jie turi vardus, — sako Euzebijas. — Man patinka ūkininkauti. Užsiauginame visų mums reikalingų daržovių. Abu su žmona padedame kaimynams arti laukus ir nuimti derlių, o jie padeda mums. Niekas iš mūsų neturi jokios technikos. Ariame jaučiais, o žemę ant stačių šlaitų sukasame kastuvais.

Kartą susirgo ir krito dauguma mūsų galvijų. Po to užsirašiau į trumpus veterinarijos kursus. Nuo to laiko dėl ligų nebepraradome nė vieno. Dabar, kai suserga kaimynų gyvuliai, galiu pagelbėti ir šiems. Kaimo turguje parduodame sūrį, bet iš to uždirbame labai mažai. Tačiau visada užtenka maisto mūsų šešiems vaikams.“

Ričardas turi daugiau kaip 500 hektarų ūkį Kanados prerijose. Jis dirba vienas, išskyrus sėjos ir pjūties metą, kai nusisamdo padėjėją.

„Šiais laikais ūkininkavimas kelia ne tiek fizinę, kiek psichologinę įtampą, — sako Ričardas. — Mano traktoriaus ir pjaunamosios kabinose įrengti oro kondicionieriai apsaugo nuo dulkių ir vabzdžių. Turiu mašinų, kurių plotis 9 metrai, todėl per dieną galiu pasėti arba nupjauti 65 hektarus. Be technikos niekaip neapsieičiau, ir tai kelia įtampą. Ateina metas, kai viena ar kita mašina susidėvi ir tenka pirkti naują. Tada turiu imti paskolą. Ar pajėgsiu ją grąžinti, priklauso nuo dalykų, kuriuos valdyti ne mano galioje: liūčių, šalnų, rinkos kainų, palūkanų normos. Mūsų vietovėje ūkininkaujantys žmonės patiria įtampą, kuri sukelia daug santuokinių problemų, o kartais net priveda prie savižudybės.“

[Iliustracija 21 puslapyje]

1831-aisiais Makormiko išrasta javapjove ūkininkai galėjo nupjauti javus penkiskart greičiau nei iki tol

[Šaltinio nuoroda]

Wisconsin Historical Society, WHi-24854