Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Bolivijos „paslaptinga šalis“

Bolivijos „paslaptinga šalis“

Bolivijos „paslaptinga šalis“

BRITANIJOS karališkosios geografų draugijos prezidentas 1906-aisiais su pulkininku Persiu Harisonu Fosetu aptarinėjo didžiulį Pietų Amerikos ekonominį potencialą. Stumtelėdamas Fosetui žemėlapį, prezidentas pasakė: „Pažvelkite į šį regioną! Apie jį tiek mažai težinoma — vien „baltosios dėmės“, — ir pasiūlė tas vietoves patyrinėti. Pulkininkas sutiko.

Savo dienoraštyje Fosetas aprašė vienos iš Bolivijos plynaukščių, dabar vadinamos Huančaka, tankiais miškais apaugusius šlaitus. Šitą regioną jis pavadino „paslaptinga šalimi“. * Kai kurių manymu, Foseto dienoraštis bei nuotraukos įkvėpė garsų britų rašytoją serą Artūrą Konaną Doilį parašyti romaną „Paslaptinga šalis“, kuriame pasakojama apie slėpiningą žmogbeždžionių pasaulį ir baisius dinozaurus, galbūt išlikusius iki mūsų dienų. Dabar toje, galima sakyti, civilizacijos nepaliestoje Amazonės baseino dalyje yra įspūdingas Noelio Kempfo Merkado nacionalinis parkas. 2000-aisiais jis buvo įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą. *

Bolivijos šiaurės rytuose palei Brazilijos sieną įkurtame daugiau kaip 15000 kvadratinių kilometrų parke išlikusi beveik laukinė gamta. Čia galima pamatyti penkias ekosistemas: kalnų amžinai žaliuojančius miškus, lapuočių miškus, aukštumų sausąsias savanas, savanos pelkes ir miškapelkes. Pati Huančaka — tai 5180 kvadratinių kilometrų smiltainio aukštuma, virš aplinkinės plynaukštės iškilusi 550 metrų. Ji yra 150 kilometrų ilgio ir nelyginant kokia atraminė siena eina palei rytinę parko ribą. O plynaukštę ir aplinkinę lygumą drėkina gausybė upių. Jas maitina 20 krioklių, tarp jų Salto Susanos, Arko Iriso, Federiko Alfeldo, Chemelaso ir El Enkanto.

Mūsų žygis prasideda

Toli nuo civilizacijos esantis ir dėl to iš dalies apsaugotas parkas traukte traukia ekoturistus. Dauguma jų čia atskrenda iš Santa Kruso centrinėje Bolivijoje. Norėdami iš arčiau pamatyti Bolivijos kraštovaizdį, tuos 700 kilometrų nusprendėme važiuoti automobiliu. Vienur virš galvos išvydome skersai kelią skrendantį, kaip pamanėme, spalvotų lapų debesį. Tačiau „lapai“ pasirodė besą drugeliai. Tai pastebėjome ne mes vieni. Aplink zujantys alkani driežai prisigaudė grobio ir surengė sau tikrą puotą.

Atvykę į nacionalinį parką, ant Paragvos upės krantų La Floridos kaime susitikome su mūsų gidu Gido. Pontonine valtimi jis perkėlė mus ir mūsų automobilį per upę, o iš ten dar kiek pavažiavome iki Los Fjeros stovyklos. Pakeliui šmėkštelėjo lapė ir lėlys — dailus paukštis, priešais mus skersai kelią staigiai nėręs žemyn.

Iš nakties miego pabudome nuo paukščių gergždžiančių balsų — už mūsų namelio aukštai medyje tupėjo keturios gražuolės mėlynų ir geltonų plunksnų araraunos Pasijutome taip, tarsi jos būtų mus pasitikusios žodžiais: „Sveiki atvykę į mūsų namus!“ Ši gerai nuteikianti pirmosios dienos pradžia leido tikėtis, kad parke mūsų laukia puikūs įspūdžiai.

Gyvybė čia knibždėte knibžda

Noelio Kempfo Merkado nacionalinis parkas puikuojasi daugiau kaip 600 rūšių paukščiais, 139 rūšių žinduoliais (daugiau nei visoje Šiaurės Amerikoje), 74 rūšių ropliais ir kokių 3000 rūšių drugiais, jau nekalbant apie begalę kitokių vabzdžių. Tarp paukščių yra per 20 rūšių papūgų, harpijų, hoacinų ir Antilophia galeata. Parko gidas ir gamtosaugininkas Nikas Achesonas mums papasakojo, kad „retų rūšių paukščiai, kaip antai Euscarthmus rufomarginatus ir sėjikas traukia sparnuočių stebėtojus iš viso pasaulio“.

Tarp gausybės žinduolių čia gyvena didžiosios skruzdėdos, karčiuotieji vilkai, jaguarai, pekariai, lyguminiai tapyrai, pampiniai elniai. Daugybėje parką juosiančių ir jį drėkinančių upių irgi knibždėte knibžda gyvybė, kaip antai 62 rūšių amfibiniai, 254 rūšių žuvys, kaimanai, didžiulės upinės ūdros, kapibaros, amazoniniai delfinai. Šis parkas — tikras gamtos mylėtojų rojus!

Kadangi Amazonės baseine veisiasi katinių šeimos žinduoliai, daugelis lankytojų kiek baiminasi dėl saugumo. Nesijautėme saugūs ir mes. Los Fjeros stovyklos administratorius mums papasakojo, kaip jis pats vos atvykęs čia praleido pirmą naktį. „Vidurnaktį pabudau apimtas keisto jausmo, kad kažkas mane stebi, — sakė jis. — Pažvelgiau pro namelio langą ir pamačiau į mane spoksantį jaguarą — mus skyrė tiktai tinklelis nuo vabzdžių! Persigandęs užsisklendžiau vonios kambaryje ir ten pratūnojau ligi aušros.“ Mums tai nebuvo pati geriausia naujiena!

Administratorius pasakojo toliau: „Netrukus sužinojau, kad ši smalsi patelė naktį čia lankosi dažnai ir nelaikoma pavojinga. Pasirodo, kai užeina karščiai, jaguarai neretai užsuka į stovyklą ir įsitaiso vidaus kiemeliuose prie namukų ant vėsaus plytelių grindinio. Galite įsivaizduoti, kaip toks reginys baugina naujai atvykusius žmones! Anksčiau, ypač kai vesdavome ekskursijas naktį, visada su savimi turėdavome šautuvą, bet dabar jo nebeimame. Gyvūnai nepasikeitė, tik pasikeitė mūsų požiūris į juos.“ Vis dėlto administratorius perspėjo mus, kad su laukiniais gyvūnais būtume atsargūs.

Džiunglių takais prie El Enkanto krioklio

Lankytojus patraukia daugybė parke esančių krioklių. Ankstų rytą su savo gidu Gido išsiruošėme prie El Enkanto krioklio, nuo Huančakos plynaukštės krentančio iš 80 metrų aukščio. Kol ėjome šešis kilometrus per drėgnąjį atogrąžų mišką, tupėdamos aukštai ant medžių šakų mus sveikino juodosios koatos ir juodieji staugūnai. Šių abiejų rūšių beždžionės dėl ilgų priekinių ir užpakalinių galūnių paprastai vadinamos vorbeždžionėmis, o dėl garsaus riksmo, kuris girdėti net už kokių trijų kilometrų, — staugūnais. Ieškodamas sau pusryčių, mums virš galvų skersai taką praskrido raudongurklis Aburria cujubi, savo išvaizda primenantis kalakutą. Gidas atkreipė mūsų dėmesį į takus palei upokšnį. Įgudusia akimi jis atpažino dviejų rūšių elnių, tapyro, jaguaro bei pumos pėdsakus. Jautėme iš daugybės slėptuvių mus stebinčias įvairiausių gyvūnų akis ir dieną naktį visur pulsuojančią gyvybę.

Dėl kraštovaizdžio bei arealų įvairovės parke apstu visokiausių rūšių augalų, todėl gausi lapija — puiki priedanga budriems padarams. Apskaičiuota, kad šioje teritorijoje veša 4000 rūšių augalija, kaip antai per 100 rūšių orchidėjų, taip pat įvairiausi medžiai, paparčiai, vijokliniai ir bromelinių šeimos augalai. Gardžiavomės palei taką augančio medžio Hancornia speciosa bei vijoklinės pasifloros spalvingais ir kvapiais vaisiais.

Galiausiai, persikėlę per upelį, išgirdome tolumoje krentančio vandens šniokštimą, kuris su kiekvienu žingsniu vis garsėjo. Paskui staiga išėjome į proskyną, ir prieš mūsų akis iškilo didingas El Enkanto krioklys. Apatinė jo dalis skendėjo rūke. Uolėtas duburio sienas puošė paparčiai ir bromeliniai augalai, svyrantys link krištolo skaidrumo vandens. „Karštomis dienomis, — pasakė Gido, — beždžionės nusileidžia žemyn prie vandens atsivėsinti.“ Gėrėdamiesi šio nepaliesto kampelio ramybe ir klausydamiesi tokio ausiai malonaus vandens šniokštimo pasekėme jų pavyzdžiu.

Noelio Kempfo Merkado veikla tęsiama

Gamtosaugininkas Noelis Kempfas Merkadas žuvo 1986-aisiais. Nepaisant to, jo pradėtas darbas, kuriuo mokslininkas siekė apsaugoti šį Bolivijos regioną, tęsiamas. 1996 metais, stengdamosi sumažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį kitose pasaulio dalyse, Bolivijos ir Jungtinių Valstijų valdžios sutarė prisidėti prie atsinaujinančių gamtos išteklių plėtros ir apsaugoti 880000 hektarų drėgnųjų miškų. Kitais metais Bolivijos vyriausybė ir trys energetikos kompanijos pradėjo vykdyti Noelio Kempfo klimato apsaugos projektą, pagal kurį, be kita ko, šioje didžiulėje teritorijoje buvo nutraukti miško ruošos darbai. Ją priskyrus parkui, šio plotas padvigubėjo.

Apsilankius toje nuostabioje vietovėje, dar labiau sustiprėjo mūsų dėkingumas Kūrėjui už žemės grožį ir gyvybės, kurią jis čia apgyvendino, įvairovę. Psalmyno 104:24 sakoma: „Viešpatie, kokie įvairūs tavo kūriniai! Kaip išmintingai juos visus sukūrei! Tavo kūrinių pilna žemė.“ Vaikščiodami šios „paslaptingos šalies“ takais pajutome beveik instinktyvų troškimą tausoti visa, kas mus supa, — giliai atmintyje užfiksuoti tą nuostabų grožį, o iš čia į namus neišsivežti nieko, išskyrus nuotraukas ir prisiminimus savo širdyse.

[Išnašos]

^ pstr. 3 1925-ųjų gegužę Fosetas apie savo ekspediciją parašė žmonai. Tai buvo paskutinis jo laiškas. Kur ir kaip tyrinėtojas dingo, tebėra mįslė.

^ pstr. 3 1979-aisiais įkurtas parkas iš pradžių vadinosi Huančakos nacionaliniu parku. Pagerbiant šioje plynaukštėje nužudytą Bolivijos biologą Noelį Kempfą Merkadą, 1988-aisiais parkas buvo pervadintas jo vardu. Šis mokslininkas žuvo nuo narkotikų prekeivių rankos, kai atsitiktinai aptiko jų slaptą kokaino laboratoriją.

[Iliustracija 16 puslapyje]

Purpurinė ir raudona orchidėja

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Alfeldo krioklys nacionaliniame parke

[Iliustracija 17 puslapyje]

Araraunos

[Iliustracija 17 puslapyje]

El Enkanto krioklys

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 15 puslapyje]

Vaizdas iš lėktuvo: ® 2004 Hermes Justiniano/BoliviaNature.com

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 17 puslapyje]

Orchidėja, Alfeldo krioklys ir araraunos: ® 2004 Hermes Justiniano/BoliviaNature.com