Kaip užgeso mano aistra karui

Papasakojo Tomas Stubenvolas

GIMIAU Niujorke 1944-ųjų lapkričio 8-ąją. Augau Pietų Bronkso rajone, kur tuo metu skirtingų rasių žmonės gyveno atskiruose kvartaluose. Vaikystėje daug laiko praleisdavau gatvėje, todėl greit išmokau paisyti etninių gaujų teritorijų ribų. Tos gaujos kėlė baimę savo nusikalstama veikla ir smurtavimu.

Būdamas dvylikos metų jau priklausiau vienai gaujai. Pasivadinome Kaukolėmis. Mes įsilauždavome į krovininius vagonus ir vogdavome dėžes su žemės riešutų sviestu bei kitokiais maisto produktais. Vyresnių paauglių gaujos elgdavosi dar įžūliau. Tarp jų būdavo daug kruvinų susirėmimų. Kartą tiesiog mano akyse nudūrė mano gerą draugą.

Susižavėjęs karu

Susidėjęs su gauja nesijaučiau tikrai laimingas. Po kurio laiko panorau išvykti iš miesto. Mano dėdė Edis dalyvavo Korėjos kare, viename JAV armijos dalinyje tarnavo jūrų pėstininku. Aš žavėjausi jo pasakojimais apie laivyną. Jis tvirtino, kad kiekvienas jūrų pėstininkas — tai disciplinuotas lyderis, ištvermingas kovotojas, parengtas ryžtingai veikti. Jūrų pėstininkų moto „semper fidelis“ — lotyniška frazė, reiškianti „visada patikimas“ — pabrėžia, kokios griežtos jų ištikimybės ir atsidavimo normos. Netrukus jau netroškau nieko kito kaip tapti prityrusiu jūrų pėstininku.

1961-ųjų lapkričio 8-ąją — tą pačią dieną, kai man sukako septyniolika — užsiverbavau į šią tarnybą. Nepraėjus nė keturiems mėnesiams baigiau apmokymą naujokų stovykloje, ir  mano svajonė išsipildė. Nuo tada prasidėjo mano vienuolika metų trukusi kariškio karjera.

Į karo tarnybą stojau taikos metu. Tačiau jūrų pėstininko gyvenimas — tai niekada nesibaigiančios pratybos. Pirmiausia mane išsiuntė į Oahų (Havajai). Ten dvejus metus įtemptai mokiausi pėstininkų taktikos ir partizaninio karo metodų. Tapau snaiperiu, gebančiu iš puskilometrio pataikyti į 25 centimetrų skersmens taikinio centrą. Mokiausi kovos menų, naudotis sprogmenimis, ryšių priemonėmis, skaityti žemėlapį, sprogdinti įvairius objektus. Ir visu tuo mėgavausi kiekvieną akimirką.

Po apmokymų Havajuose pusmetį praleidau Japonijoje, Acugio karinio jūrų laivyno oro uoste saugojau povandeninius ginklus. Netrukus, išsiplėtus karo veiksmams tarp Jungtinių Valstijų ir Šiaurės Vietnamo, mūsų jūrų pėstininkų padalinį paskyrė į JAV karo lėktuvnešį Ranger. Stovėdamas Tonkino įlankoje mūsų laivas prisidėjo prie operacijos, per kurią iš oro bombardavome Šiaurės Vietnamą. Pagaliau dalyvavau tikrame kare. Vis dėlto, būdamas čia, nejutau jaudulio, kurį būčiau galėjęs patirti kaudamasis žemėje.

Karo tikrovė

1966-ųjų pavasarį (tuo metu tarnavau laive Ranger) baigiau ketverių metų tarnybą ir buvau garbingai iš jos paleistas. Mano vietoje, daugelis kareivių būtų su džiaugsmu grįžę namo ir išvengę netrukus prasidėjusių skerdynių. Bet aš jau buvau tapęs atsidavusiu jūrų pėstininku ir neketinau trauktis, taigi nusprendžiau tarnauti liktiniu.

Troškau kovoti. Juk tam ir buvau mokomas. Todėl savanoriškai pasisiūliau į pėstininkus. Kadangi buvau jūrų pėstininkas, kur tarnauti, man nebuvo svarbu. Žinojau, kad būti geru jūrų pėstininku — mano pašaukimas, o karą tiesiog dievinau.

1967-ųjų spalį mane išsiuntė į Vietnamą. Apimtas jaudulio netrukus jau buvau pirmose fronto linijose Kvan Tri provincijoje. Nepraėjus nė parai atsidūriau pačiame žiaurių kautynių sūkuryje. Aplink mane vienas po kito krito užmuštieji ir sužeistieji. Mačiau, kaip kilo dulkės nuo smingančių į žemę priešo kulkų. Išskyrus kelis krūmus, slėptis nebuvo kur. Pradėjau atsišaudyti. Buvo baisu. Maniau žūsiu. Galiausiai mūšis baigėsi. Likau gyvas, deja, to negaliu pasakyti apie vyrus, kuriuos sužeistus nešėme iš mūšio lauko.

Kitus dvidešimt mėnesių dalyvavau įnirtingiausiuose Vietnamo karo mūšiuose. Septynias dienas per savaitę kone ištisomis paromis šaudžiau arba saugojausi, kad manęs nenušautų, tykojau pasaloje, arba pats buvau medžiojamas iš pasalų. Didžiąją laiko dalį su priešu susišaudydavome iš apkasų, kurie lietui lyjant kaipmat pavirsdavo purvo duobėmis. Kartais būdavo šalta ir siaubingai nemalonu. Tokiuose apkasuose valgydavau ir miegodavau.

Mano misija buvo surasti priešą ir jį sunaikinti, todėl turėdavau tai išeiti iš drėgnų, šiluma alsuojančių džiunglių, tai vėl į jas sugrįžti. Nuolat tykojo pavojus, kad iš tankaus pomiškio bet kada iššoks priešas. Kartais aplinkui valandų valandas sproginėdavo artilerijos sviediniai. Per vieną mūšį netoli Keisano buvo sužeisti arba žuvo maždaug trys ketvirtadaliai mano būrio vyrų — mūsų liko tik 13.

 1968-ųjų sausio 30-ąją pirmą kartą per dvylika mėnesių vienoje iš armijos bazių galėjau išsimiegoti palapinėje. Tačiau ankstų rytą sąlyginai patogų miegą nutraukė kurtinantis minos sprogimas. Mane sužeidė — į petį ir nugarą susmigo kelios šrapnelio skeveldros. Tą rytą priešas pradėjo stambų puolimą.

Už sužalojimus buvau apdovanotas pasižymėjimo kovoje ženklu — Purpurine širdimi, — bet tie sužalojimai nebuvo tokie rimti, kad mane sulaikytų nuo kovos. Gydytojai greit išėmė skeveldras, ir netrukus jau buvau kelyje į Hujė, kur vyko vienas iš svarbių mūšių. Čia elgiausi kaip tikra žudymo mašina. Šaudyti priešą man nieko nereiškė. 32 paras, išskyrus miego valandas, praleidau eidamas nuo namo prie namo, persekiodamas priešus ir juos žudydamas.

Tuo metu save visiškai pateisinau. „Šiaip ar taip, — samprotavau aš, — Hujė mieste jie išžudė tūkstančius nekaltų vyrų, moterų ir vaikų. Gatvės ir alėjos buvo nuklotos daugybe lavonų. Visur, kartais netgi po lavonais, buvo užmaskuotų minų. Į mus nuolat taikėsi priešo snaiperiai.“ Manęs neatgrasė niekas. Mano supratimu, žudyti priešus buvo teisinga.

Nepasotinama aistra karui

Praėjus kuriam laikui po mūšio Hujė, mano 13 mėnesių tarnybos laikas baigėsi. Tačiau karas tebesiautėjo, ir aš norėjau kariauti. Todėl likau Vietname savanoriu dar vienai kadencijai. Tuo metu jau buvau etatinis seržantas, todėl gavau specialią užduotį vadovauti jūros pėstininkų padaliniams šalies kaimeliuose. Civilius mokėme ginti savo bendruomenes. Mes nuolat turėjome būti budrūs, nes tarp vietos gyventojų dažnai įsimaišydavo priešų. Naktimis jų tykodavome, gaudydavome ir žudydavome. Nepaisant baisios įtampos, mano troškimas kariauti tik didėjo.

Antroji kadencija Vietname prabėgo greit. Aš ir vėl paprašiau leisti man likti kovos lauke. Bet šį kartą vyresnybė, galbūt matydama, su kokia nepasotinama aistra veržiuosi į karą, prašymą atmetė. Tačiau mano, kaip jūrų pėstininko, karjera tuo nesibaigė. Gavau įsakymą grįžti į Jungtines Valstijas muštruoti naujokų. Instruktoriumi dirbau trejus su puse metų. Naujokus galėjau išmokyti daug ko ir dariau viską, kad kiekvieną iš jų paversčiau tokia pat negailestinga kovos mašina, kokia buvau tapęs aš pats.

Radau geresnį gyvenimo tikslą

Susidraugavau su vienu kartu tarnavusiu instruktoriumi. Jį ką tik buvo palikusi žmona. Jo sesuo Kristin Antisdel, neseniai tapusi Jehovos liudytoja, pasisiūlė persikelti pas jį ir padėti prižiūrėti jo du visai mažus vaikus. Taip pirmą kartą išgirdau apie liudytojus.

Aš buvau auklėtas kaip katalikas ir aštuonerius metus lankiau katalikišką mokyklą. Bažnyčioje net patarnaudavau per mišias. Vis dėlto apie Bibliją nieko neišmaniau. Čia man padėjo Kristin. Ji supažindino mane su Biblijos tiesomis, kurių iki tol niekada nebuvau  girdėjęs. Sužinojau, ko iš tikrųjų Biblija moko ir ko nemoko.

Pavyzdžiui, man tapo aišku, jog Biblija nemoko, kad Dievas po mirties žmones baudžia ugnies pragare (Mokytojo 9:5, 10). Taip pat nemoko, kad Dievas yra Trejybė (Jono 14:28). Tačiau moko, kad jis pašalins blogį, skausmą, mirtį ir kad klusnūs žmonės amžinai gyvens žemės rojuje (Psalmyno 37:9-11; Apreiškimo 21:3, 4). Be to, sužinojau, kokios iš tikrųjų yra Dievo nustatytos moralės normos (1 Korintiečiams 6:9, 10). Taip pat, kad Dievo vardas — Jehova (Psalmyno 83:18, NW). Visa tai buvo taip įdomu!

1972-ųjų lapkritį mane perkėlė į kitą bazę, kur turėjau puskarininkius mokyti karo taktikos. Tuo metu pradėjau studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais. Lankiau jų sueigas, ir draugiška atmosfera bei nuoširdi liudytojų brolija man darė didžiulį įspūdį.

Bet kuo daugiau įgijau žinių iš Biblijos, tuo labiau mane graužė sąžinė. Juk elgiausi visiškai priešingai nei moko Biblija. Savo gyvenimą buvau paaukojęs nacionalistinei kovai ir smurtui propaguoti — dalykams, kurių Dievas nekenčia.

Supratau, kad tuo pat metu negaliu būti ir jūrų pėstininkas, ir Jehovos Dievo garbintojas. Būtent tada ir užgeso mano aistra karui. Nusprendžiau atsisakyti savo profesijos. Po kelis mėnesius trukusio visokių dokumentų tvarkymo, interviu ir psichiatrinės ekspertizės buvau garbingai atleistas iš pareigų — šįsyk kaip asmuo, atsisakęs karo tarnybos dėl religinių įsitikinimų. Taip užbaigiau vienuolika metų trukusią jūrų pėstininko karjerą.

Dabar Jehovai galėjau ištarti žodžius, užrašytus Izaijo 6:8: „Štai aš, siųsk mane!“. Užuot tarnavęs jūrų pėstininkų batalione, savo energiją ir entuziazmą buvau pasirengęs panaudoti tarnyboje tikrajam Dievui. 1973-iųjų liepos 27-ąją pasikrikštijau ir tapau Jehovos liudytoju. Po penkių mėnesių vedžiau Kristin Antisdel, pirmąją liudytoją, su kuria susipažinau.

Drauge su Kristin pragyventus 36 metus esame paaukoję tam, kad padėtume kitiems įgyti Biblijos pažinimą ir artintis prie Jehovos. Aštuonerius metus tarnavome misionieriais Dominikos Respublikoje. Pastaruosius 18 metų tarnauju keliaujančiuoju prižiūrėtoju. Jungtinėse Valstijose kartu su žmona lankėme šimtus ispaniškai kalbančių Jehovos liudytojų bendruomenių.

Dėl laiko, praleisto kare, iki pat šiol nepasireiškia jokie neigiami emociniai ar psichiniai padariniai: kontūzija, potrauminis stresas, nepersekioja košmariški prisiminimai. Vis dėlto, suartėjęs su Dievu, nuoširdžiai apgailestauju, kad per karą daugybei žmonių atėmiau gyvybę.

Pasikeičiau visiškai ir dėl to labai džiaugiuosi. Jaučiu, kad už mano praeities darbus Dievas man atleido. Dabar mano misija — ne atimti žmonėms gyvybę, bet suteikti jiems amžinojo gyvenimo viltį žemės rojuje. Tai, ką dariau kaip jūrų pėstininkas, dariau dėl neišmanymo ir klaidingo uolumo. Sužinojęs, ko moko Biblija, tai, ką darau kaip Jehovos liudytojas, darau dėl tvirto įsitikinimo, kad yra tikrasis, gyvasis mylintis Dievas ir kad galiausiai tiems, kurie jį myli ir jam paklūsta, visa išeis į gera.

[Anotacija 25 puslapyje]

Septynias dienas per savaitę kone ištisomis paromis šaudžiau arba saugojausi, kad manęs nenušautų, tykojau pasaloje, arba pats buvau medžiojamas iš pasalų

[Anotacija 27 puslapyje]

Suartėjęs su Dievu, nuoširdžiai apgailestauju, kad per karą daugybei žmonių atėmiau gyvybę

[Iliustracijos 24 puslapyje]

Tarnauju instruktoriumi (viršuje) ir pėstininkų batalione Vietname (kairėje)

[Iliustracija 25 puslapyje]

Už sužalojimus buvau apdovanotas Purpurine širdimi, bet tie sužalojimai nebuvo tokie rimti, kad mane sulaikytų nuo kovos

[Iliustracija 26 puslapyje]

Drauge su Kristin pragyventus 36 metus esame paaukoję tam, kad padėtume kitiems įgyti Biblijos pažinimą