Tikslingai suprojektuota ar atsirado savaime?

1802 metais anglų dvasininkas ir teologas Viljamas Peilis išdėstė, kodėl tiki Kūrėją. Jis tvirtino, kad jeigu eidamas per dykynę pamatytų ant žemės gulintį akmenį, galėtų pagrįstai daryti išvadą, jog šis atsirado vykstant gamtos procesams. Bet jeigu čia rastų laikrodį, vargu ar jo išvada būtų tokia pat. Kodėl? Priežastis paprasta — laikrodis turi visus požymius, kad yra suprojektuotas ir turi paskirtį.

TOKIE samprotavimai padarė didžiulę įtaką anglų gamtininkui Čarlzui Darvinui. Tačiau, priešingai Viljamo Peilio logikai, vėliau Darvinas ėmė teigti, jog tai, ką kai kurie gyvuosiuose organizmuose įžvelgia kaip suprojektavimo įrodymus, galima paaiškinti procesu, kurį jis pavadino „natūraliąja atranka“. Daugelis Darvino evoliucijos teoriją laikė svariu kontrargumentu, paneigiančiu, kad gamtoje viskas sukurta.

Nuo Viljamo Peilio ir Darvino laikų šia tema rašyta labai daug. Tiek sukūrimą, tiek natūraliąją atranką palaikantys argumentai ne kartą buvo tobulinami, plėtojami ir atnaujinami. Žmonių nuomonei, ar visata turi paskirtį, ar ne, nemažą įtaką daro abi argumentuojančios  pusės. Nuo to, kurią pusę palaikote jūs, gali labai priklausyti ir jūsų požiūris į savo paties gyvenimo prasmingumą. Kodėl?

Logiškos darvinizmo pasekmės

Tikėjimas Darvino teorija daugelį nuoširdžių žmonių paskatino manyti, kad jų gyvenime nėra jokios didingos prasmės. Jeigu visata ir visa, kas joje, — tiktai savaiminiai elementų deriniai, atsiradę po pirmapradžio didžiojo sprogimo, tada tos prasmės ir negali būti. Jau miręs Nobelio premijos laureatas biologas Žakas Mono teigė: „Žmogus pagaliau žino esąs vienišas neaprėpiamoje bejausmėje visatoje, atsiradęs joje visai atsitiktinai. Niekur nėra paaiškinta, nei kodėl žmogus egzistuoja, nei kokios jo priedermės.“

Panašią mintį išreiškė ir Oksfordo universiteto profesorius chemikas Piteris Viljamas Atkinsas: „Su pagarba žvelgiu į šią nepaprastą, stulbinančią savo didingumu ir keliančią pagarbią baimę visatą. Ji spindi virš mūsų visu savo grožiu, bet yra visiškai beprasmė.“

Su tokiu požiūriu sutinka anaiptol ne visi mokslininkai. Ir dėl svarių priežasčių.

Ideali darna — tikslingos kūrybos įrodymas?

Daugelis tyrinėtojų, gilindamiesi į gamtos dėsnius, sampratą, neva visata neturi paskirties, kategoriškai atmeta. Jie, pavyzdžiui, negali atsistebėti pagrindinėmis visatą valdančiomis jėgomis. Tų jėgų veikimo dėsniai, regis, idealiai suderinti taip, kad susiformuotų visata, kurioje gali egzistuoti gyvybė. „Net ir pati menkiausia šių dėsnių korekcija būtų katastrofiška, — sako kosmologas Polis Deivis. — Pavyzdžiui, jeigu protonai būtų šiek tiek sunkesni už neutronus, o ne truputį lengvesni, kaip yra iš tikrųjų, visi jie būtų greitai pavirtę į neutronus.“ Ar tai jau taip blogai? „Be protonų ir jų ypač svarbaus elektros krūvio, — aiškina Deivis, — negalėtų egzistuoti atomai.“

Dėl elektromagnetinės jėgos protonai traukia elektronus, ir taip susidaro molekulės. Jei ši jėga būtų pastebimai silpnesnė, elektronai neišsilaikytų orbitoje aplink atomo branduolį, vadinasi, molekulės susidaryti negalėtų. Kita vertus, jei ši jėga būtų daug stipresnė, elektronai priliptų prie atomo branduolio. Tuomet paprasčiausiai nebūtų įmanomos nei cheminės reakcijos, nei pati gyvybė.

Net ir nežymus elektromagnetinės jėgos pokytis turėtų įtakos saulei ir jos energijai,  kuri pasiekia žemę. Dėl to tuoj pat galbūt sutriktų arba visiškai nebevyktų fotosintezė augaluose. Taigi ar žemėje gali egzistuoti gyvybė, priklauso nuo tikslaus elektromagnetinės jėgos stiprumo. *

Knygoje Science & Christianity—Four Views įdomiai pailiustruota subtili jėgų ir elementų pusiausvyra kosmose. Jos autorius kviečia skaitytojus įsivaizduoti „visatos valdymo centrą“, į kurį užeina lankytojas. Čia jis stebi eilių eiles rankenėlių, kuriomis galima nustatyti bet kokio dydžio rodmenį, tačiau, kad galėtų egzistuoti gyvybė, visi rodmenys turi būti tiksliai suderinti tarpusavyje. Viena rankenėle nustatoma sunkio jėga, kita — elektromagnetinė trauka, dar kita — santykis tarp neutrono ir protono masės ir taip toliau. Apžiūrinėdamas visą šį valdymo pultą, lankytojas mato, kad galima nustatyti bet kokią norimą rodmenų kombinaciją. Skrupulingai atlikus skaičiavimus, jam paaiškėja, jog, net labai mažai pakeitus bet kurį rodmenį, visatos sandara pasikeistų taip, kad gyvybė joje nustotų egzistuoti. Tačiau visi rodmenys yra preciziškai nustatyti būtent tokio dydžio, kokio reikia, kad visata toliau egzistuotų ir būtų tinkama gyventi. Kokią išvadą turėtų padaryti lankytojas? Kaip atsitiko, kad visi rodmenys nustatyti būtent taip?

Astronomas Džordžas Grinšteinas teigia: „Kai apžvelgiame visus įrodymus, atkakliai peršasi mintis, kad visatoje matomas kažkokios antgamtinės jėgos, arba veikiau — Kažkieno — veikimas. O gal netikėtai, nė neketindami to daryti, mes aptikome mokslinį  įrodymą, kad egzistuoja Aukščiausioji Esybė?“

Ką manote jūs? Kuris paaiškinimas geriausiai tinka matant visatoje egzistuojančią idealią darną? Ar visata tikslingai suprojektuota, ar atsirado be kieno nors pagalbos?

„Tiesiog esame čia ir tiek“

Ateistai, aišku, turi savo kontrargumentų. Kai kurie į akivaizdžią darną gamtoje numoja ranka sakydami: „Žinoma, regimoji visata geba palaikyti žmogaus gyvybę. Jeigu būtų kitaip, nebūtų ir mūsų, keliančių tokius klausimus. Taigi iš tikrųjų nėra ką ir aiškinti. Tiesiog esame čia ir tiek.“ Bet ar jus toks atsakymas į klausimą, kodėl mes egzistuojame, tenkina?

Dar bandoma teigti, jog kada nors bus įrodyta, kad lygtyse, kuriomis išreiškiami pagrindiniai gamtos dėsniai, galima tik vienintelė skaičių kombinacija. Tai yra, kad visata apskritai egzistuotų, pavyzdyje apie valdymo pultą, apie kurį kalbėta anksčiau, rodmenys kitaip nustatyti ir negalėjo būti. Įprasta sakyti: „Taip yra, nes taip turėjo būti!“ Net jeigu šis samprotavimas, kuris iš esmės yra ėjimas ratu, būtų teisingas, jis vis tiek nepaaiškintų, kodėl mes čia esame. Trumpai tariant, ar tai, kad visata egzistuoja ir joje yra sąlygos gyvybei, — tiktai atsitiktinumas?

Dar kiti, stengdamiesi paaiškinti, kad akivaizdus visatos suprojektavimas ir preciziškai sureguliuoti jos dėsniai tėra savaiminių procesų rezultatas, linksta prie vadinamosios multikosmoso, arba daugybės visatų, teorijos. Pagal šią hipotezę, mes galbūt gyvename tik vienoje iš begalės visatų. Visose yra skirtingos sąlygos, bet nė viena iš jų neturi jokios paskirties ar požymių, kad ją kažkas suprojektavo. Jei remtumės tokiais samprotavimais ir tikimybių teorijos  dėsniais, esant pakankamai daug visatų, ilgainiui vienoje iš jų turėtų susidaryti sąlygos, tinkamos gyvybei. Tačiau iš tikrųjų daugybės visatų teorija nėra pagrįsta jokiais moksliniais įrodymais. Tai — grynas spėliojimas.

Pareiškęs, kad šia hipoteze netiki, Nobelio premijos laureatas biochemikas Kristianas de Diuvas pasakė: „Mano manymu, ar yra daugybė kitų visatų, kuriose neegzistuoja gyvybė ir žmogiškasis protas, ar ne, gyvybė ir žmogaus smegenys yra tokie ypatingi materijos dariniai, kad turi turėti prasmę. Mėginimai įrodyti, jog mūsų visata tėra viena iš trilijonų kitų, jokiu būdu nesumenkina unikalių jos savybių, kurias laikau ženklu, rodančiu, kad už viso to slypi „Aukščiausioji Realybė“.

Žmogaus sąmoningumas

Nepaprasta yra tai, kad mes kuriame teorijas apie kosmoso egzistavimo prasmę. Jeigu visata neturi paskirties, toks mūsų sugebėjimas būtų ne kas kita, kaip grynas atsitiktinumas. Ar jums tai atrodo logiška?

Žmogaus smegenys neretai apibūdinamos kaip „pats nuostabiausias ir paslaptingiausias objektas visoje visatoje“. Kad ir kiek turėtume fizikos bei chemijos žinių, vien jos niekada neduos tinkamo paaiškinimo, kodėl gebame abstrakčiai mąstyti ir taip nepaliaujamai ieškome gyvenimo prasmės.

Arba žmogaus protas ir žinių troškimas jam buvo įdiegtas kažkokio aukštesnio intelekto, arba atsirado atsitiktinai. Kuri iš šių dviejų galimybių, jūsų manymu, labiau pagrįsta?

Ar yra ir kitoks paaiškinimas?

Mokslas išties mums daug pasako apie kosmosą, apie pasaulį ir apie tai, kaip funkcionuoja gyvi organizmai. Kai kuriems, juo daugiau dalykų mokslas paaiškina, „tuo labiau neįtikimas atrodo mūsų pačių egzistavimas“. Neįtikimas, jeigu laikytis nuomonės, jog paprasčiausiai esame evoliucijos produktas. Tačiau, mokslininko Džono Horgano žodžiais tariant, „mus supantis pasaulis atrodo taip stulbinančiai gerai sukonstruotas ir kai kuriais atžvilgiais tiesiog pernelyg puikus, kad atsirastų atsitiktinai“. Panašiai pakomentavo fizikas Frimanas Daisonas: „Kuo daugiau tyrinėju visatą ir gilinuosi į jos konstrukcijos detales, tuo akivaizdžiau matau, jog tam tikra prasme visata turėjo iš anksto žinoti, kad mes joje gyvensime.“

Turint omenyje įrodymus — gamtos sudėtingumą, preciziškai sureguliuotus dėsnius, joje įžvelgiamą suprojektavimą ir žmogaus sąmoningumą — argi ne logiška bent jau apsvarstyti tikimybę, kad egzistuoja Kūrėjas? Šito imtis yra svari paskata, nes Kūrėjas galėtų mums papasakoti, kaip atsirado gyvybė, taip pat ar gyvenimas turi prasmę — atsakyti į klausimus, į kuriuos mokslas atsakyti nepajėgia.

Šie klausimai nagrinėjami raštuose, vadinamuose Biblija, arba Šventuoju Raštu, kurių rašytojai tvirtino esą Kūrėjo įkvėpti. Kodėl nepasidomėjus, ką tais klausimais gali pasakyti ši knyga?

[Išnaša]

[Anotacija 8 puslapyje]

Ar žmogaus smegenys yra atsitiktinio proceso rezultatas?

[Rėmelis/iliustracija 6 puslapyje]

Dėl ko mokslinis pažinimas įmanomas?

Moksliškai tyrinėti fizinį pasaulį įmanoma todėl, kad visa jo sandara dėsninga. Esant konkrečioms sąlygoms, energijos bei materijos būseną galima žinoti iš anksto, nes viskas vyksta nekintama tvarka. Fizinio pasaulio sandarą galima išreikšti pagrindiniais matematikos, fizikos, chemijos bei kitų mokslo šakų dėsniais. Jei ne šitokia sandara, jokie moksliniai tyrimai, jokios technologijos, netgi pati gyvybė paprasčiausiai nebūtų įmanoma.

Tuomet kyla klausimai: kaip fiziniai dėsniai atsirado? kodėl jie veikia būtent taip, o ne kitaip? Daugelis įsitikinę, kad logiškiausia manyti, jog egzistuoja Aukščiausiasis Protas. O ką manote jūs?

[Rėmelis/iliustracijos 7 puslapyje]

Ar tai atsirado iš niekur?

Kiekvienos gyvos ląstelės DNR (deoksiribonukleorūgštis) molekulėse yra sudėtingos, išsamios instrukcijos, būtinos normaliam organizmų vystymuisi. Nors DNR daug sudėtingesnė, ją galima palyginti su DVD įrašyta skaitmenine informacija. Kai tokia informacija iškoduojama, ekrane galima matyti kokį vaizdą arba klausytis muzikos. Panašiai ir DNR molekulėse, primenančiose susukiotas virvines kopėčias, užkoduota informacija, kuri yra visos gyvybės pagrindas. Būtent dėl DNR gyvybės formos skiriasi viena nuo kitos: bananai nuo pupelių, zebrai nuo skruzdėlių, žmonės nuo banginių.

Vargu ar kam ateitų į galvą mintis, kad skaitmeninė informacija į DVD galėjo patekti spontaniškai. Argi tada protinga teigti, kad nepaprastai sudėtinga informacija DNR molekulėse atsirado iš niekur?

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 6 puslapyje]

Sombrero galaktika: NASA and The Hubble Heritage Team (STScI/AURA)