Spalvingasis tulžys

KAŽKAS žalsvai melsvas, šmėstelėjęs akyse, niurkteli į upelį, akimirksniu išnyra ir jau plasnoja aukštyn, snape nešdamasis žuvį. Dažniausiai taip žmonės pirmąsyk pamato tulžį — spalvingą paukštį palyginti didele galva ir ilgu snapu. Tačiau ne visi tulžiai yra žuvėdžiai. Kai kurie mieliau minta driežais, gyvatėmis, krabais ar netgi vabzdžiais — juos dažniausiai pasičiumpa skrisdami. Be to, prie vandens gyvena tik maždaug trečdalis tulžių. Jų arealas tęsiasi nuo tankių atogrąžų miškų iki koralų salų ir dykumų. Vienas iš dykumos gyventojų yra raudonnugaris tulžys (Todiramphus pyrrhopygius), kurio namai — sausringoji Australijos žemyno dalis.

Tulžiai, kurie gaudo žuvį, — tikri savo amato meistrai. Paprastai paukštis tupi ir kantriai stebi aplinką. Pamatęs žuvį jis pasirengia nerti, instinktyviai suvokdamas, kiek šviesos lūžis vandenyje iškreipia grobio buvimo vietą. Tada, kad įgautų greitį, plasnodamas sparnais neria žemyn. Jei žuvis plaukia palei vandens paviršių, paukštis ją gali pagriebti tiesiog praskrisdamas. Kitais atvejais jis suglaudžia sparnus ir kaip kulka sminga gilyn. „Visi veiksmai, atliekami be jokių svyravimų ar klaidų, atskleidžia nepaprastą jo meistriškumą“, — rašoma knygoje The Life of Birds. Tulžiai netgi sugeba vienusyk pagauti kelias žuvis! O šaltuose kraštuose žmonės yra matę, kaip jie neria ir čiumpa po plonu ledu plaukiojantį grobį. Australijoje pastebėtas žydrasis tulžys (Alcedo azurea), gaudantis smulkius vandens gyvius, kuriuos išbaidė ančiasnapiai, po vandeniu ieškodami maisto.

 Kaip tulžiai poruojasi ir suka lizdus

Tulžių tuoktuvių ritualai labai įdomūs. Šie kai kurių rūšių paukščiai poruojasi vaikydamiesi vienas kitą ore. Po to patinėlis parodo, kaip geba rausti urvą lizdui. Vienas iš tuoktuvių ritualų gali būti maitinimas — patinėlis demonstruoja, ko vertas, siūlydamas patelei skanų kąsnelį maisto.

Tulžiai nesuka paukščiams įprastų lizdų. Vieni įsikuria gale urvelio, kurį išrausia upės, ežero ar griovio krante arba žvyrduobėje. Kiti susiranda sau namus kiškio landoje arba medžio drevėje.

Ruošdamas lizdui naują vietą, kartais tulžys žemėje išrausia apie metro ilgio landą. Tačiau pradėti šį darbą gali būti nelengva. Kai kurių rūšių tulžiai tiesiog atkiša snapą ir skrenda tiesiai į krantą, o tai gana rizikinga, nes nuo smūgio gali apsvaigti ar net užsimušti. Naujosios Gvinėjos ir Australijos šiaurinės dalies drėgnuosiuose atogrąžų miškuose rojaus tulžys (Tanysiptera sylvia) paprastai įsirausia į termitų lizdą. Vabzdžiai su tokiu įsibrovimu, regis, taikstosi. Kai išperėję jauniklius paukščiai išskrenda, termitai vėl visa atstato kaip buvę.

Auginti vaikus tulžiams irgi nelengva. Afrikoje vienas žmogus, stebėjęs tulžių porą, suskaičiavo, kad, be to, ką sulesdavo patys, jie savo penkiems paukštyčiams kasdien parnešdavo 60—70 žuvų. Vienu atveju patinėlis sėkmingai rūpinosi savo šeimyna net tada, kai patelė nugaišo, likus keturioms dienoms iki išsiritant jaunikliams. Kai kurių rūšių jauni dar vaikų nevedantys tulžiai padeda kitiems perėti, o vėliau ir rūpintis mažyliais.

Nuo Airijos iki Saliamono Salų

Paprastųjų tulžių (Alcedo atthis) arealas šiaurės vakaruose prasideda Airijoje, eina per Europą bei Rusiją ir pietryčiuose baigiasi Saliamono Salomis. Kadangi toje teritorijoje yra regionų, kur žiemą gana šalta, šie tulžiai — vieni iš nedaugelio, migruojančių kartais net iki 3000 kilometrų. Nemažai paprastųjų, taip pat margųjų (Ceryle rudis) ir baltagurklių (Halcyon smyrnensis) tulžių galima pamatyti Izraelyje prie Galilėjos ežero bei Jordano upės. Tikriausiai šiuos gražius paukščius bei jų gyvenimą stebėjo ir Jėzus Kristus. (Skaitykite rėmelį  „Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius“.)

Australijoje vienas iš ypač gerai žinomų tulžių yra besijuokiantis kokabas (Dacelo novaeguineae). Tai kiek daugiau nei 40 centimetrų ilgio, stipriu 8 centimetrų ilgumo snapu, dažniausiai rudos spalvos sparnuotis, Australijoje žinomas kaip sodų paukštis. Kokabai, atpažįstami iš piktdžiugiško kvatojimo, yra bebaimiai medžiotojai. Jie, be kita ko, maitinasi ir maždaug vieno metro ilgio gyvatėmis. *

Nors tulžiai priešų gamtoje turi nedaug, šių paukščių mažėja dėl to, kad jų areale teršiamos upės ir naikinami miškai. Maždaug 25 rūšių tulžiai priskiriami prie esančių arti išnykimo ribos arba jau nykstančių. Tikimasi, jog pastangos apsaugoti šiuos gražius, o neretai ir įdomius sparnuočius padės jiems išlikti.

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracija 17 puslapyje]

 „ĮSIŽIŪRĖKITE Į PADANGIŲ SPARNUOČIUS“

Jėzus Kristus atidžiai stebėjo gamtą ir tai, ką matė, dažnai pritaikydavo savo puikiose iliustracijose, kurias naudojo mokydamas žmones moralinių ir dvasinių tiesų. Pavyzdžiui, jis kalbėjo: „Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos?“ (Mato 6:26). Kokia jaudinanti pamoka apie Dievo meilę jo sukurtiems žmonėms!

[Iliustracija 16 puslapyje]