Biblijos požiūris

Ar visos Biblijos dalys tebėra mums reikšmingos?

„Šiuolaikiniam žmogui Biblija praktiniu požiūriu yra kone visiškai bevertė, išskyrus nebent tai, ką neprošal žinoti, kad išspręstum kryžiažodį arba atsakytum į televizijos žaidimuose užduodamus klausimus.“

„Biblijoje akcentuojama giminių kilmė, skaistybė ir dievobaimingumas buvo reikšmingi dalykai biblinių laikų kultūrai, bet visa tai mažai aktualu XXI amžiuje.“

„Biblija buvo pasenusi dar prieš išspausdinant ją pirmą kartą.“

ŠIE komentarai paimti iš vienos interneto tinklalapyje neseniai vykusios diskusijos tema „Ar Biblija pasenusi ir nereikšminga?“. Ką apie šitokius pasisakymus manote jūs? Ar jiems pritariate?

Galbūt jums nepriimtinas toks visiškas Biblijos atmetimas, bet vis dėlto svarstote, ar iš tikrųjų visos jos detalės tebėra svarbios. Šiaip ar taip, Biblijos, kurios vienu ar kitu vertimu naudojasi dauguma bažnyčių, dalinimas į vadinamąjį Senąjį Testamentą ir Naująjį Testamentą sudaro įspūdį, kad didesnė šios knygos dalis (daugiau kaip 75 procentai) yra pasenusi.

Pavyzdžiui, niekas dabar neaukoja gyvulių, kaip buvo nurodyta Mozės įstatyme. Tad kokia prasmė buvo Biblijoje išsaugoti visas tas Kunigų knygoje aprašytas aukojimo detales? (Kunigų 1:1—7:38) Be to, kam reikalingi pradiniai 1 Metraščių knygos skyriai, kuriuose beveik ištisai pateikiami genealoginiai sąrašai? (1 Metraščių 1:1—9:44) Kokia iš jų nauda, jeigu niekas iš dabar gyvenančių negali atsekti savo kilmės iki konkretaus tuose skyriuose paminėto asmens?

Tarkim, nuo obels nusiskynėte obuolį. Kai jį jau laikote rankoje, ar medis, kuris tą obuolį išaugino, tapo nereikšmingas? Anaiptol, jeigu norite daugiau vaisių! Tam tikra prasme Biblija yra kaip tas medis. Konkrečios jos dalys, kaip antai psalmės arba Kalno pamokslas, galbūt atrodo lengvai „pasiekiamos“ ir ypač „skanios“. Jei net ir labai vertiname šias dalis — kaip kad mėgstamą vaisių, — ar turėtume ignoruoti likusias? Kas apie tai sakoma pačioje Biblijoje?

Apie 65-uosius metus apaštalas Paulius, rašydamas Antrąjį laišką Timotiejui, priminė: „Tu nuo [„kūdikystės“, NW] pažįsti šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išganymui per tikėjimą Kristumi Jėzumi.“ Toliau Paulius rašė: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui“ (2 Timotiejui 3:15, 16). Ar sakydamas, jog „visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas“, Paulius kalbėjo tik apie Naująjį Testamentą?

Atkreipkite dėmesį į tai, kad Paulius paminėjo, jog „šventuosius Raštus“ Timotiejus pažino nuo kūdikystės. Jeigu, kaip manoma, tą laišką Paulius parašė, kai Timotiejus ėjo trečią dešimtį, tai, kai mirė Jėzus, jis tegalėjo būti kūdikis. O Jėzus mirė anksčiau, nei buvo parašyta bent kuri Graikiškųjų raštų  dalis. Timotiejaus motina buvo žydė, todėl šventieji raštai, iš kurių mokė jį dar mažą, turėjo būti būtent Hebrajiškieji raštai (Apaštalų darbų 16:1). Paulius, paminėdamas visą Raštą, be abejo, turėjo omenyje ir visą Senąjį Testamentą, į kurį įeina nurodymai dėl aukojimo bei genealoginiai sąrašai.

Dabar, po daugiau kaip 1900 metų, iš tų Biblijos dalių mes vis dar turime keleriopos naudos. Visų pirma, jeigu Dievas nebūtų pasirūpinęs, kad žmonės, kuriuos jis pasirinko, parašytų ir išsaugotų Bibliją, mes jos net neturėtume (Romiečiams 3:1, 2). Senovės Izraelyje Mozės įstatymas buvo ne vien šventa relikvija, kurią buvo privalu išsaugoti ateities kartoms, bet iš esmės ir šios tautos konstitucija. Įstatymo detalės, mums šiandien galinčios atrodyti nereikalingos, buvo gyvybiškai svarbios, kad senovės Izraelis išliktų ir tinkamai funkcionuotų kaip tauta. Be to, genealoginiai sąrašai Biblijoje buvo būtini atpažinti Mesiją, kuris, kaip išpranašauta, turėjo būti tiesioginis karaliaus Dovydo palikuonis (2 Samuelio 7:12, 13; Luko 1:32; 3:23-31).

Nors krikščionys nėra pavaldūs Mozės įstatymui, jie privalo tikėti išpranašautąjį Mesiją, Jėzų Kristų. Biblijoje išsaugoti senoviniai kilmės sąrašai įrodo, kad Jėzus iš tikrųjų buvo pažadėtasis „Dovydo sūnus“. O detalės apie aukas sustiprina mūsų dėkingumą už nepalyginamai svarbesnę Jėzaus auką ir ugdo tikėjimą jos verte (Hebrajams 9:11, 12).

Pirmojo amžiaus krikščionių bendruomenei Romoje Paulius rašė, jog „visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties“ (Romiečiams 15:4). Ši mintis padeda suprasti, jog, be kitų priežasčių, Biblija buvo parašyta ir mūsų labui. Daugiau kaip 3500 metų įkvėpti šios knygos žodžiai vedė, mokė ir drausmino Dievo tautą Sinajaus dykumoje, Pažadėtojoje žemėje, Babilono nelaisvėje, Romos imperijoje, o dabar tai daro ir visoje žemėje. Jokia kita knyga negali pagrįstai apie save to teigti. Kaip obels šaknų, taip ir tam tikrų Biblijos dalių vertės galbūt nepamatysi iškart. Kad tą vertę atskleistume, gali prireikti kiek „pakasinėti“, bet už tokias pastangas bus dosniai atlyginta!

AR ŽINOTE?

● Nuo kada Timotiejus pažino „šventuosius Raštus“? (2 Timotiejui 3:15, NW)

● Kurios Biblijos dalys yra įkvėptos ir naudingos? (2 Timotiejui 3:16)

● Kaip mums semtis naudos iš „viso, kas kitados parašyta“? (Romiečiams 15:4)

[Iliustracijos 29 puslapyje]

Biblijoje užrašytos detalės apie gyvulių aukojimą sustiprina mūsų dėkingumą už Jėzaus auką