Kas mane patraukė prie Jehovos liudytojų

Papasakojo Tomas Orosko

Kai pirmą kartą nuėjau į Jehovos liudytojų sueigą jų Karalystės salėje, nuo pakylos susirinkusiesiems kalbą sakė nedidelis berniukas. Nors iš už tribūnos vaikas vos matėsi, jo laikysena ir kalbėsena buvo be priekaištų. Tikrai buvau sužavėtas.

MAČIAU, kad žmonės jo dėmesingai klausosi. Kadangi buvau tarnavęs Bolivijos kariniu diplomatu Jungtinėse Valstijose, Bolivijos ginkluotųjų pajėgų vadu ir asmeniniu prezidento patarėju, įpratau, kad žmonės man rodytų pagarbą. Bet pagarba, kurią visi rodė šiam berniukui, privertė mane kitomis akimis pažvelgti į savo gyvenimo tikslą.

Mano tėvas praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio viduryje žuvo Čako kare tarp Paragvajaus ir Bolivijos. Netrukus po to buvau išsiųstas į katalikų internatinę mokyklą. Daug metų kasdien lankiau mišias, kur giedodavome giesmes, klausydavomės katekizmo ir kalbėdavome mintinai išmoktas maldas. Netgi patarnaudavau per mišias ir giedojau bažnyčios chore. Tačiau niekada neskaičiau Biblijos; iš tikrųjų jos net nebuvau matęs.

Religinės šventės man patikdavo, nes veikiau priminė pobūvį, be to, būdavo smagu išsivaduoti iš kasdienės rutinos. Bet kunigai ir kiti, kurie mokė tikėjimo, buvo grubūs. Jaučiau jiems antipatiją. Supratau, kad noriu laikytis kuo toliau nuo religijos.

Susižaviu kariškiais

Vieną puikią saulėtą dieną mano gimtajame Tarihos mieste pasirodė du dailiai apsirengę jauni karininkai. Jie buvo gavę atostogų ir atvykę iš Bolivijos didmiesčio La Paso. Karininkai lengvai ir gracingai ėjo per pagrindinę aikštę. Man padarė įspūdį tų vyrų puiki, tvarkinga, kelianti pagarbą išvaizda. Jie vilkėjo žaliomis uniformomis, o galvas puošė kepurės su žvilgančiu graižu. Tuojau pat nusprendžiau, jog būsiu karininkas. Maniau, kad jų gyvenimas kupinas nuotykių ir kilnių darbų.

1949-aisiais mane, šešiolikmetį, priėmė į Bolivijos karo koledžą. Ilgoje, iki barakų vartų nusidriekusioje jaunuolių eilėje kartu su manimi stovėjo mane čia palydėjęs vyresnis brolis. Jis pristatė mane leitenantui ir, keliais  žodžiais parekomendavęs, paprašė, kad šis mane gerai prižiūrėtų. Kai tik brolis nuėjo, buvau „pasveikintas“, kaip paprastai „sveikinami“ naujokai. Mane pargriovė ant žemės ir pasakė: „Pažiūrėsim, kas čia ką rekomenduoja!“ Tokia buvo pirmoji pažintis su karine drausme ir bauginimu. Tai užgavo mano savimeilę, tačiau dėl to labai nenusiminiau.

Laikui bėgant išmokau kariauti ir pelniau pagarbą kaip karininkas. Bet iš patirties įsitikinau, kad tvarkinga ir pagarbą kelianti kariškio išvaizda gali būti apgaulinga.

Darau neįtikėtiną karjerą

Pradžioje mokiausi Argentinos laivyno koviniame kreiseryje General Belgrano, galinčiame sutalpinti per tūkstantį įgulos narių. Prieš Antrąjį pasaulinį karą jis buvo nuleistas į vandenį Jungtinėse Valstijose kaip JAV karo laivas Phoenix, o vėliau, 1941-aisiais, atlaikė japonų ataką Perl Harbore (Havajai).

Ilgainiui, kopdamas karjeros laiptais, tapau Bolivijos pasienio vandenyse patruliuojančio karinio jūrų laivyno vado pavaduotoju. Tuos vandens kelius sudarė Amazonės baseino upės ir aukščiausiai pasaulyje esantis laivybai tinkamas Titikakos ežeras.

1980-ųjų gegužę mane išrinko karo diplomatų komisijos nariu ir išsiuntė į Jungtinių Valstijų sostinę Vašingtoną. Kiekvienai karinės tarnybos sričiai — sausumos kariuomenei, oro pajėgoms, jūrų laivynui — atstovavo po vieną aukščiausio rango karininką, o man dėl vyresnumo patikėjo vadovauti visai šiai grupei. Taigi beveik dvejus metus gyvenau Jungtinėse Valstijose, o vėliau tapau Bolivijos prezidento asmeniniu patarėju.

Kadangi buvau vienas iš aukštų kariuomenės vadų, kas sekmadienį privalėjau lankyti bažnyčią. Dėl kariuomenės kapeliono bei kunigų dalyvavimo revoliucijoje ir karuose religija buvau nusivylęs. Supratau, kad bažnyčių  pozicija remti tokį kraujo praliejimą neteisinga. Tačiau, užuot pastūmėjusi atsisakyti tikėjimo, šitokia veidmainystė mane paskatino ieškoti dvasinės tiesos. Biblijos niekada nebuvau skaitęs, todėl dabar kartais paimdavau ją į rankas ir skaitinėdavau atsivertęs kur papuola.

Tvarka Karalystės salėje

Mano nuostabai, mano žmona Manuela, padedama Jehovos liudytojos, misionierės Džanet, pradėjo studijuoti Bibliją. Po kurio laiko Manuela jau lankė sueigas Karalystės salėje, kur liudytojai renkasi garbinti Dievą. Mielai ją nuveždavau, bet pats eiti į sueigas nenorėjau. Maniau, kad ten daug triukšmo ir emocijų.

Kartą Manuela paklausė, ar nesutikčiau, kad pas mus apsilankytų Džanet vyras. Iš pradžių pasiūlymą atmečiau. Paskui pagalvojau, kad turėdamas nemažą religinių žinių bagažą sugebėsiu paneigti visa, kad ir ką jis sakytų. Kai susipažinau su Ijenu, įspūdį padarė ne tai, ką jis kalbėjo, bet jo elgsena. Ijenas nesistengė manęs pastatyti į keblią padėtį, demonstruodamas savo išsilavinimą ir žinias iš Biblijos. Priešingai, buvo malonus ir pagarbus.

Kitą savaitę nusprendžiau nueiti į Karalystės salę, kur, kaip jau minėjau, klausiausi to nedidelio berniuko kalbos. Stebėdamas, kaip jis skaito ir aiškina ištraukas iš biblinės Izaijo knygos, supratau, kad atradau unikalią organizaciją. Kaip ironiška — paauglystėje norėjau būti gerbiamas karininkas, tačiau dabar tetroškau būti kaip tas berniukas ir mokyti kitus iš Biblijos. Pajutau, kad mano širdis staiga suminkštėjo ir tapo imli.

Ilgainiui mane taip pat stebino liudytojų punktualumas bei nuoširdumas, su kuriuo jie visada mane sveikindavo, ir su jais aš jausdavausi kaip namie. Buvo neįmanoma nepastebėti ir jų švarios, tvarkingos aprangos. Bet ypač man imponavo gera sueigų tvarka — jei būdavo numatyta kalba konkrečia tema, žinojau, kad tą dieną būtent tai ir išgirsiu. Vertinau, kad šitokia drausmė buvo pagrįsta meile, o ne baime.

Pirmąsyk apsilankęs sueigoje sutikau su Ijenu studijuoti Bibliją. Naudojomės knyga Tu gali gyventi amžinai žemės rojuje. * Vis dar prisimenu trečią skyrių, kur iliustracijoje pavaizduotas vyskupas, prieš mūšį laiminantis kareivius. Tos iliustracijos tikroviškumu nė kiek nesuabejojau, nes būtent tokių scenų buvau matęs savo akimis. Karalystės salėje gavau knygą „Samprotaukime remdamiesi Raštu“. Skaitydamas, kas Biblijoje sakoma apie neutralumą, pajutau, jog turiu kai ką pakeisti. Nusprendžiau niekada nebegrįžti į Katalikų bažnyčią ir pradėjau reguliariai lankyti sueigas Karalystės salėje. Be to, kūriau planus, kaip atsistatydinti iš karo tarnybos.

Artėju prie krikšto

Po kelių savaičių sužinojau, kad bendruomenė ruoš vietą kongresui. Nekantriai laukiau tos šventės ir drauge su kitais nuėjau tvarkyti patalpų. Darbuodamasis su visais, tikrai mėgavausi darbu ir bendravimu. Man bešluojant grindis, priėjo vienas jaunuolis ir paklausė, ar aš tik nebuvau admirolas.

„Taip, buvau“, — patvirtinau.

„Negaliu patikėti! — sušuko jis nustebęs. — Admirolas šluoja grindis!“ Aukšto rango karininko niekada nepamatytumėte pakeliant kokį popierėlį, o ką jau bekalbėti apie grindų valymą. Tas vyras, kariuomenėje tarnavęs mano asmeniniu vairuotoju, dabar buvo Jehovos liudytojas!

 Meile pagrįstas bendradarbiavimas

Kariuomenėje tvarka palaikoma pagarba rangui, ir toks supratimas buvo manyje giliai įsišaknijęs. Prisimenu, kaip klausdavau: „Ar kai kurie Jehovos liudytojai viršesni už kitus dėl savo padėties, pareigų arba atliekamų užduočių?“ Atsikratyti tokio požiūrio į rangą ir užimamą padėtį man buvo sunku, bet greit jis absoliučiai pasikeitė.

Maždaug tuo metu — tai buvo 1989-aisiais — sužinojau, kad į Boliviją iš Niujorko atvyks ir kalbą sakys kažkas iš Jehovos liudytojų bendrijos Vadovaujančiosios tarybos. Nekantriai laukiau, norėdamas pamatyti, kaip bus elgiamasi su „elitiniu“ organizacijos nariu. Maniau, kad tokias atsakingas pareigas einantis žmogus bus sutiktas su tam tikra pompastika ir fanfaromis.

Sueiga prasidėjo, bet nebuvo jokių požymių, kad joje dalyvautų koks ypatingas asmuo, ir aš pradėjau stebėtis, kaip čia gali būti. Šalia mudviejų su Manuela sėdėjo viena pagyvenusi pora. Manuela atkreipė dėmesį, kad moteris turi anglišką giesmyną, todėl per pertrauką ją užkalbino. Bet paskui ši pora į savo vietą negrįžo.

Kaip abu su žmona nustebome, kai vėliau tos moters vyras užlipo ant pakylos ir pradėjo sakyti pagrindinę kalbą! Tuo momentu mano mintyse viskas, ką kariuomenėje buvau išmokęs apie rangą, pagarbą, galią ir padėtį, apsivertė aukštyn kojomis. „Tik įsivaizduokite, — vėliau kalbėjau, — brolis, sėdintis su mumis tose nepatogiose stadiono kėdėse, buvo iš Vadovaujančiosios tarybos!“

Dabar šypsausi prisiminęs, kiek kartų Ijenas bandė man padėti suprasti Jėzaus žodžius, užrašytus Mato 23:8: „Jūs visi esate broliai.“

Pirmą kartą skelbimo tarnyboje

Kai išėjau iš tarnybos kariuomenėje, Ijenas pakvietė mane eiti su juo skelbti gerosios naujienos (Apaštalų darbų 20:20). Kaimyniniai namai, į kuriuos nuėjome, buvo vieni iš tų, kuriuos mielai būčiau aplenkęs, — juose gyveno kariškių šeimos. Duris atidarė vienas generolas, susitikimo su kuriuo itin norėjau išvengti. Susinervinau ir išsigandau, ypač kai jis, pamatęs mano portfelį ir Bibliją, paniekinamai paklausė: „Kas jums atsitiko?“

Trumpai pasimeldžiau, ir mane užliejo pasitikėjimo bei ramybės banga. Generolas klausėsi, kol pristačiau leidinį, ir net paėmė biblinės literatūros. Tas atsitikimas paskatino mane paaukoti gyvenimą Jehovai. 1990-ųjų sausio 3-iąją savo pasiaukojimą patvirtinau vandens krikštu.

Laikui bėgant Jehovos liudytojais tapo ir mano žmona, sūnus bei dukra. Dabar su džiaugsmu tarnauju bendruomenės vyresniuoju ir esu visalaikis gerosios naujienos apie Dievo Karalystę skelbėjas. Bet labiausiai džiaugiuosi, kad galiu pažinti Jehovą, ir jis pažįsta mane. Tai pranoksta bet kokį rangą arba padėtį, kurios kas nors gali trokšti arba siekti. Ir išties, tvarka turi būti palaikoma ne griežtumu ir reiklumu, o šiluma ir atjauta. Jehova yra tvarkos Dievas, bet daug svarbiau yra tai, kad jis — meilės Dievas (1 Korintiečiams 14:33, 40; 1 Jono 4:8).

[Išnaša]

[Iliustracija 13 puslapyje]

Su savo broliu Renatu 1950-aisiais

[Iliustracija 13 puslapyje]

Viename viešame renginyje su kariškiais iš Kinijos ir kitų šalių