Monblanas — Europos „stogas“

ĮSPŪDINGAS kalnų masyvas, dabar žinomas kaip Monblanas, Alpių milžinas, šveicarų gamtininką Horasą Benediktą de Sosiūrą (1740—1799) žavėjo nuo vaikystės. Neatsistebėdamas, koks neprieinamas yra šis kalnas, jis pažadėjo apdovanojimą tam, kas pirmas įkops į aukščiausią 4807 metrų jo viršūnę. Pirmąsyk organizuotų bandymų ją įveikti buvo imtasi 1741-aisiais. Tačiau aukščiausią masyvo viršūnę, patį Monblaną, du Šamoni (Prancūzija) gyventojai — krištolo ieškotojas Žakas Balmatas ir gydytojas Mišelis Gabrielis Pakardas — pasiekė tiktai 1786-ųjų rugpjūtį. Kitais metais į aukščiausią Europos tašką Sosiūras įkopė su mokslininkų ekspedicija. 1788-aisiais jie pasiekė Col du Géant perėją ir čia pasiliko 17 dienų. Tokios buvo alpinizmo, kaip oficialiai pripažintos sporto šakos, užuomazgos.

1855-aisiais italų vedlių vadovaujama komanda įveikė Monblaną iš kitos, dar sunkiau prieinamos, pusės. Praėjus vos devyneriems metams, viršukalnė buvo užkariauta ir iš Italijos pusės. Pirmieji drąsuoliai kopė be šiuolaikinės įrangos, turėdami tik lazdas su geležiniais antgaliais. Anais laikais „kad įveiktum viršukalnę, pradėdamas nuo slėnio papėdėje kopti visiškai nežinomu maršrutu, reikėjo tokio fizinio pajėgumo ir tvirto charakterio, kokį gal net sunku įsivaizduoti tiems, kas kopia į kalnus šiandien“, — teigė geografas Džiotas Dainelis. Dabar į šį kalnų masyvą jau ne kartą yra kopta net iš pačių nuošaliausių prieigų.

Nors Monblanas stūkso tiesiog Europos viduryje, senovėje jis buvo visiškai neištirtas. Pirmas žinomas dokumentas, kuriame šis kalnas konkrečiai minimas, datuojamas 1088 metais. Viename Šamoni gyvenusių  Benediktinų vienuolių nuosavybės aprašo žemėlapyje Monblanas pavadintas rupes alba — „baltu kalnu“. Tačiau vietiniai gyventojai šimtus metų jį vadino Prakeiktuoju kalnu, nes buvo tikima, kad ten gyvena legendose minimi demonai ir slibinai. Kiek žinoma, pavadinimas Monblanas pirmą kartą pasirodė 1744-aisiais viename piešinyje, ir tai buvo ženklas, kad baugus kalno vardas laikui bėgant pasimirš.

Kalnų masyvo kontrastai

Maždaug 600 kvadratinių kilometrų ploto Monblano masyvą įmanoma apžvelgti tiktai iš lėktuvo. Šioje Italiją, Prancūziją ir Šveicariją skiriančioje daugiau kaip 50 kilometrų ilgio kalnų virtinėje yra kelios aukštesnės nei 4000 metrų viršukalnės. Masyvą sudaro žemės plutos gilumoje susiformavusios kristalinės skalūno ir granito uolienos. Geologai šiuos kalnus priskiria prie jaunų kalnų.  Jiems dar „tik“ 350 milijonų metų. Dėl atmosferos ir ledynų poveikio granito uolienoje susidarė neprilygstamo grožio struktūros, kurios ypač vilioja alpinistus: lūžiai, dantytos kalnų virtinės, viršukalnės ir smailės.

Monblanas kaip ant delno

Pakilę lynų keliu, kuris buvo nutiestas 1958 metais, centrinę masyvo dalį stebėti iš arti gali net ir ne alpinistai. Aukščiausias taškas, kurį pasiekia keltuvas, yra Aiguille du Midi viršūnė — 3842 metrai virš jūros lygio. Iš čia atsiveria įspūdinga apačioje nusidriekusio Šamoni slėnio panorama.

Topografiniu požiūriu mūsų laikais Monblanas jokių paslapčių jau neturi. Vos saulės spinduliai paliečia šaltą Europos „stogo “ paviršių, granitas žvilgėte sužvilga visais raudonio atspalviais, taigi puikiu šio kalno reginiu ypač malonu gėrėtis auštant ir temstant.

 [Rėmelis/iliustracija 23 puslapyje]

Monblano tunelis. Vizija tampa realybe

„Vaizduotėje regiu du slėnius, kuriuose kalbama ta pačia kalba ir gyvena tokie pat žmonės. Ateis laikas, kai po Monblanu bus nutiestas kelias, ir abu slėniai susijungs.“ Kol Horaso Benedikto de Sosiūro vizija tapo realybe, turėjo praeiti du šimtmečiai. Pjemonto ir Sardinijos karaliaus leidimo pirmą kartą buvo prašyta 1814 metais, tačiau darbai buvo pradėti tik 1959-aisiais ir baigti 1965-aisiais. * 11,6 kilometro ilgio tunelis prasideda Italijoje 1381 metro aukštyje ir baigiasi Prancūzijoje 1274 metrų aukštyje.

1999-ųjų kovo 24-ąją tunelyje užsidegė sunkvežimis, ir tai sukėlė katastrofą. Temperatūrai pakilus iki 1000 laipsnių Celsijaus, dešimtys transporto priemonių išsilydė. Trisdešimt devyni žmonės užduso, dar apie 30 buvo sužeista. Po vienerius metus trukusių tyrimų, buvo pradėti rekonstrukcijos darbai. Nepaisant aplinkosaugininkų ir gyventojų protestų dėl to, kad sunkusis transportas teršia aplinką, 2002-ųjų birželio 25-ąją tunelis vėl buvo atidarytas. Neseniai per keturis mėnesius juo pervažiavo 132474 transporto priemonės.

[Išnaša]

[Iliustracija]

Paminklas H. B. Sosiūrui (Šamoni, Prancūzija)

[Šaltinio nuoroda]

Library of Congress, Prints & Photographs Division, Photochrom Collection, LC-DIG-ppmsc-04985

[Rėmelis/iliustracija 24, 25 puslapiuose]

APLINK „MILŽINĄ“ PĖSTUTE

Nors Monblano masyvas yra prityrusių alpinistų valda, žavėtis jo nuostabiais vaizdais gali net tie, kurie aukštai kalnuose niekada nėra buvę. Kaip? Ogi eidami aplink jį pėsčiomis. Paprastai geriausias kalno nuotraukas pavyksta padaryti ne nuo jo viršūnės, bet iš toliau, nes aplink Monblaną yra stebėjimo taškų, iš kur atsiveria kvapą gniaužiantys reginiai. Kas mėgsta gamtą ir nebijo nuovargio, takais gali nukeliauti 130 kilometrų. Kai kuriuos tokius stebėjimo taškus sujungus drauge, buvo sudarytas pažintinis Monblano maršrutas. Tai uždaras takas, einantis per Prancūzijos, Italijos ir Šveicarijos teritorijas. Išvyka trunka dešimt dienų. Įveikti kiekvienai dienai numatytą kelio atkarpą reikės nuo trijų iki septynių valandų, ir taip žingsniuodami galėsite grožėtis nuostabia panorama. Kas neturi daug laiko, gali rinktis pasivaikščiojimą po vieną iš daugybės „milžiną“ supančių kalnų.

[Iliustracija]

Aiguille du Midi viršūnė — aukščiausias keltuvu pasiekiamas taškas

[Šaltinio nuoroda]

Courtesy Michel Caplain; http://geo.hmg.inpg.fr/mto/jpegs/020726/L/12.jpg

[Žemėlapis 22 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

PRANCŪZIJA

ŠVEICARIJA

ITALIJA

Monblanas

[Iliustracija 22 puslapyje]

1787 metais Sosiūras kopia į Monblaną (dailininko piešinys)

[Šaltinio nuoroda]

© The Bridgeman Art Library International

[Iliustracija 23 puslapyje]

Monblanas