Pasakiška gyvybės įvairovė Amazonės aukštupyje

ĮRAŠO KALBA

Pasakiška gyvybės įvairovė Amazonės aukštupyje

NUO Andų kalnų papėdės Peru valstybėje 3700 kilometrų į rytus per visą Pietų Amerikos žemyną driekiasi medžių lapijos žaluma. Galiausiai ši žalioji „jūra“ susilieja su Atlanto vandenyno mėliu.

Dalis Amazonės regiono džiunglių yra Peru valstybėje ir užima beveik 60 procentų jos teritorijos. Nors šiame regione perujiečių gyvena labai mažai, čia po 35 metrų aukščio medžių skliautu augalijai ir gyvūnijai yra tikras rojus. Ši Amazonės džiunglių dalis net laikoma vienu iš turtingiausių gyvosios gamtos lobynų žemėje. Tvankiame ore plazdena per 3000 rūšių įvairiausių drugių. Savo puošniais žiedais puikuojasi apie 4000 rūšių orchidėjų. Medžių šakose ir miško paklotėje slapstosi daugiau nei 90 rūšių gyvačių. Priskaičiuojama, kad upėse ir upokšniuose „patruliuoja“ 2500 rūšių žuvų, tarp jų elektriniai unguriai bei piranijos.

Visus čia esančius vandens kelius pranoksta galingoji Amazonės upė. Kai kuriose vietose kasmet iškrenta nuo dviejų su puse iki trijų metrų lietaus, ir jis taip permerkia džiungles, kad Amazonė su savo 1100 intakų užtvindo miško paklotę. Karštis susimaišęs su drėgme sukuria garinės mikroklimatą, kurį augalai labai mėgsta. Kad ir kaip būtų keista, sodri augalija čia tarpsta molžemyje, kuris laikomas vienu iš nederlingiausių ir netinkamų nuolatinei žemdirbystei.

Gyvenvietės mena žilą senovę

Kas gi galėjo tokioje vietoje apsigyventi? Archeologai įsitikinę, jog praėjusiais šimtmečiais Amazonės baseine gyveno milijonai žmonių. Šiais laikais Peru priklausančioje Amazonės baseino dalyje jų yra 300 tūkstančių. Šį skaičių sudaro per 40 skirtingų tautinių mažumų. Manoma, kad 14 iš jų gyvena beveik visiškai izoliuotai nuo išorinio pasaulio. Po trumpo kontakto su „civilizuota“ visuomene šie žmonės pasitraukė į atokiausią miškų gilumą, tikėdamiesi daugiau su svetimšaliais nesusitikti.

Kada ir iš kur čia atsirado šie džiunglių gyventojai? Specialistai daro prielaidą, jog pirmieji atvykėliai atkeliavo iš šiaurės prieš kelis šimtmečius iki mūsų eros. Hivaro genties indėnai (pagarsėję tuo, kad darydavo priešų galvų iškamšas) atsikėlė nuo Karibų jūros, o aravakai — iš Venesuelos. Kitos gentys tikriausiai atvyko iš Brazilijos rytuose ir Paragvajaus pietuose.

Manoma, jog įsikūrusios dauguma genčių medžiodavo ir rinkdavo miško gėrybes tik tam tikroje teritorijoje. Jos augino ir tas kelias kultūras, užderančias rūgštingoje dirvoje, kaip antai manijokus, uogines paprikas, bananus ir kukurūzus. Ispanų metraščiuose teigiama, jog kai kurios tautelės buvo gerai organizuotos, statėsi maisto atsargų sandėlius ir mokėjo auginti laukinius gyvūnus.

Kultūrų sankirta

Per XVI ir XVII amžius į Amazonės gilumą veržėsi ispanų konkistadorai. Įkandin sekė jėzuitų bei pranciškonų misionieriai, ketindami čiabuvius atversti į Romos katalikų tikėjimą. Jie sudarė puikius žemėlapius, atvėrusius Europai kelius į Amazonę, bet kartu atvėrė kelią ligoms ir pražūčiai.

Štai 1638 metais buvo įkurta misionierių organizacija dabartinėje Mainaso provincijoje. Vietinius gyventojus, net tarpusavyje priešiškas gentis, misionieriai be atodairos suvarydavo į vieną vietą ir prievarta pratino prie bendruomeninio gyvenimo. Dėl kokio „kilnaus“ tikslo? Čiabuviai buvo laikomi tamsuoliais ir antrarūšiais, todėl buvo verčiami dirbti misionieriams bei konkistadorams. Dėl artimo kontakto su europiečiais tūkstančiai indėnų išmirė nuo tymų, raupų, difterito ir raupsų. Dar daugiau jų mirė nuo bado.

Daugelis indėnų bėgdavo iš įvairių religinių ordinų įkurtų rezervacijų, o per sukilimus išžudė ne vieną dešimtį misionierių. Vienu metu apie XIX amžiaus pradžią Amazonės regione buvo likęs tik vienas kunigas.

Kaip jie gyvena šiandien

Nemažai čiabuvių ir toliau laikosi senųjų papročių. Pavyzdžiui, kaimo trobelės statomos laiko išbandytu būdu — ant miške nukirstų rąstų karkaso klojami palmių ir kitų augalų lapai. Kadangi būstai iškelti ant statramsčių, žmonėms nebaisūs nei kasmetiniai potvyniai, nei laukinių žvėrių įsibrovimai.

Kiekviena gentis rengiasi ir puošiasi labai įvairiai. Džiunglių gilumoje gyvenantys vyrai ir moterys strėnas apsijuosia audiniu arba vilki trumpu sijonu, o jų vaikai laksto nuogi. Kurie dažniau bendrauja su išoriniu pasauliu, dėvi vakarietiško stiliaus drabužius. Kai kas prasiduria nosį arba ausis ir pasipuošia žiedais, pagaliukais, kaulais ar plunksnomis. Majorunos gentyje sutiksite indėnų su pervertais skruostais, Tukunos ir Hivaro — su tam tikra forma nudildytais dantimis. Daugelis pašalina visus plaukus nuo kūno ir jį ištatuiruoja.

Amazonės gyventojai pažįsta tūkstančius įvairiausių augalų, tad miškas jiems — nelyginant namų vaistinėlė. Jie daro gydomąsias ištraukas nuo gyvatės įgėlimo, dizenterijos, odos ligų ir kitko. Daug anksčiau nei vakarų civilizacija atradę gumą, indėnai sakindavo kaučiukmedžius ir išgauta sula impregnuodavo darbinius krepšius bei pasigamindavo guminių kamuolių žaidimui. Atogrąžų miške taip pat yra reikalingų medžiagų žmonių ir krovinių transportavimui bei susisiekimui per didelį atstumą. Pavyzdžiui, vyrai kerta medžius, skobia kanojas ir plaukioja upių „greitkeliais“, o išskaptavę didžiulius rąstus pasigamina būgnus, kuriuos mušdami perduoda labai toli sklindančias žinias.

Šamanų ir prietarų įtaka

Amazonės čiabuviams džiunglės — tai vieta, kur pilna naktimis besibastančių vėlių, ligas prišaukiančių dvasių ir upių dievų, kurie tyko neapdairių aukų. Štai agvarunai, viena didesnių Peru genčių, garbina penkis skirtingus dievus: Tėvą karį, Tėvą vandenį, Motiną žemę, Tėvą saulę, Tėvą šamaną. Ne vienas tiki, jog žmonės pavirsta į augalus ir gyvūnus. Kai kurių gyvūnų tenykščiai nežudo todėl, kad baiminasi užrūstinti dvasias, o kitus medžioja tik, kai būtina.

Tradiciniam religiniam ir bendruomeniniam gyvenimui vadovauja šamanai — vadinamieji gydytojai. Kad patektų į transo būseną, jie vartoja augalus, kurių sudėtyje yra haliucinogenų. Kai kurie kaimų gyventojai kreipiasi į šamanus, kai nori pagyti, prašo išpranašauti, kaip nusiseks medžioklė ir sėja, arba kitus ateities įvykius.

Ar visa tai prarasime?

Amazonės baseine gyvenančių žmonių bendri namai sparčiai nyksta. Nauji greitkeliai raižo mišką, o ūkiai ir kokamedžių plantacijos veržiasi į džiungles jas prarydamos. Nelegalus miško kirtimas palieka džiunglėse didžiules žiojėjančias proskynas. Kasdien iškertama tiek ploto, į kurį sutilptų 1200 futbolo aikščių! Nukenčia net vandens keliai, nes rūdos kasyba ir nelegali kokaino gamyba teršia Amazonę maitinančius intakus.

Iš tikrųjų net gentys, atsiribojusios nuo civilizacijos, jaučia padarinius to, kad dabar žmonija gyvena Biblijoje išpranašautomis „paskutinėmis dienomis, [kai] užeis sunkūs laikai“ (2 Timotiejui 3:1-5). Ar Amazonės regionas pasmerktas visiškai pražūčiai? Biblija patikina, jog šitaip neatsitiks. Valdant Dievo Karalystei, visa žemė bus paversta rojaus sodu, kaip Kūrėjas iš pat pradžių ir buvo sumanęs (Izaijo 35:1, 2; 2 Petro 3:13).

[Iliustracija 16 puslapyje]

Amazonės upė

[Iliustracija 17 puslapyje]

Agvarunos gentyje garbinami penki dievai

[Iliustracija 17 puslapyje]

Lamaso provincijos indėnės

[Iliustracija 18, 19 puslapiuose]

Čiabuvis šaudo strėlytėmis iš vamzdžio

[Šaltinio nuoroda]

[Iliustracija 18 puslapyje]

Tradicinė kaimo trobelė

[Iliustracija 19 puslapyje]

Kasdien nelegaliai iškertamas 1200 futbolo aikščių didumo miško plotas

[Šaltinio nuoroda]

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 16 puslapyje]

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 17 puslapyje]

ATSIBUSKITE!