Kaip įveikti mikčiojimą

„Kai imu mikčioti, susinervinu, tad mikčioju dar labiau. Jaučiuosi tartum būčiau gilioje duobėje, iš kurios nepajėgiu išlipti. Kartą kreipiausi pagalbos į psichologę. Ji patarė man susirasti merginą, kad per intymius santykius įgyčiau daugiau savigarbos! Nereikia nė sakyti — daugiau ten nebėjau. Noriu tik vieno, kad žmonės mane priimtų tokį, koks esu“ (32 metų Rafaelis).

ĮSIVAIZDUOKITE, kaip pasijustumėte, jei vien norėdamas nusipirkti autobuso bilietą apsipiltumėte šaltu prakaitu, o pradėjęs kalbėti vis užsikirstumėte, kartodamas kiekvieno žodžio pirmąjį garsą. Būtent taip būna 60 milijonų žmonių visame pasaulyje — mikčioja 1 iš 100. * Tokie žmonės dažnai pajuokiami ir diskriminuojami. Neretai laikomi žemesnio intelekto, nes sunkiai tariamus žodžius pakeičia paprastesniais, kuriuos jiems lengviau ištarti.

Kodėl mikčiojama? Ar tai išgydoma? Ar mikčiojantis žmogus gali kažką daryti, kad kalbėdamas neužsikirstų? Kaip jam gali padėti kiti?

Ar priežastys žinomos?

Senovėje buvo tikima, jog mikčiojimą sukelia piktosios dvasios, kurias reikia išvaryti. Viduramžiais manyta, kad dėl to kaltas liežuvis. Kuo „gydė“? Įkaitinta geležimi ir prieskoniais! Vėlesniais amžiais chirurgai įpjaudavo liežuvio nervus bei raumenis ir net šalindavo gomurio tonziles. Bet tokie grubūs metodai nebuvo veiksmingi.

Šiuolaikiniai tyrimai atskleidė, kad mikčiojimas gali atsirasti ne dėl vienos, o dėl kelių priežasčių. Viena jų — reakcija į stresą. Kita priežastis gali būti paveldimumas, nes apie 60 procentų mikčiojančiųjų turi giminių, kuriuos kamuoja ta pati problema. Be to, neurovizualiniai tyrimai leidžia manyti, kad mikčiojančio žmogaus smegenys kalbą valdo nevienodai. Kai kurie „tarti žodžius galbūt pradeda anksčiau nei smegenys padiktuoja, kaip juos artikuliuoti“, — savo knygoje Understanding Stuttering rašo dr. Natanas Leividas. *

Vadinasi, svarbiausia mikčiojimo priežastis nebūtinai turi būti psichologinė, kaip manyta anksčiau. „Kitaip tariant, įsitikinimu mikčiojimas neįveikiamas, ir psichologiniais metodais paskatinti mikčiojančiuosius kalbėti sklandžiai neįmanoma“, — rašoma knygoje No Miracle Cures. Tačiau tiems, kurie mikčioja, dėl jų būsenos gali atsirasti psichologinių problemų. Jie neretai baiminasi patekti į kai kurias situacijas, pavyzdžiui, kalbėti viešai arba telefonu.

 Pagalba mikčiojantiems

Įdomu tai, kad tokie žmonės paprastai beveik ar visiškai neužsikirsdami dainuoja, šnabžda, kalbasi patys su savimi ar naminiais gyvūnais, deklamuoja choru, vaidina. Beje, 80 procentų mikčiojančių vaikų ilgainiui iš to išauga. Bet kaip yra su kitais 20 procentų?

Šiandien, kad mikčiojantieji įgustų sklandžiau kalbėti, yra sukurtos specialios programos. Mokoma tam tikrais būdais atpalaiduoti žandikaulį, lūpas bei liežuvį, kvėpuoti diafragma. Taip pat lengvai įkvėpti diafragma ir šiek tiek iškvėpti, kad būtų ne taip sunku ištarti pirmąjį garsą. Be to, kartais pacientai skatinami tęsiamai tarti balsius bei kai kuriuos priebalsius. Kalbai darantis sklandesnei, pamažu greitėja ir kalbėjimo tempas.

Tokių įgūdžių galima įgyti vos per kelias valandas. Bet, kad esant įtampai sėkmingai pavyktų jais pasinaudoti, gali tekti praktikuotis tūkstančius valandų.

Kokio amžiaus vaikui kalbos sutrikimą pradėti taisyti? Ar išmintinga tiesiog laukti, kol jam galbūt tai praeis? Statistika rodo, jog mažiau nei 20 procentų vaikų, penkerius metus turėjusių šį kalbos defektą, mikčioti nustoja savaime. „Sulaukęs šešerių, — rašoma knygoje No Miracle Cures, — be specialisto pagalbos vaikas mikčioti veikiausiai nesiliaus.“ Todėl „mikčiojančius vaikus kiek galint greičiau reikėtų nuvesti pas logopedą“. Apskaičiuota, kad iš minėtų 20 procentų, kuriems mikčiojimas savaime nepraeina, 60—80 procentų vaikų, logopedo padedami, pasiekia gerų rezultatų. *

Būkite realistas

Anot kalbos patologo Roberto Kesalio, kuris mikčioja pats, daugeliui turinčiųjų šį sutrikimą išmokti bet kokiomis aplinkybėmis kalbėti visiškai sklandžiai yra nepasiekiamas tikslas. Anksčiau minėtam Rafaeliui visiškai  įveikti kalbos problemos nepavyko, nors dabar jis kalba daug sklandžiau. Rafaelis pasakoja: „Mano kalbos defektas labiau pastebimas, kai turiu skaityti ar kalbėti priešais auditoriją arba esu patrauklių moterų draugijoje. Kadangi žmonės iš manęs šaipydavosi, buvau labai drovus. Tačiau pastaruoju metu stengiuosi susitaikyti su tuo, koks esu, ir savęs pernelyg nesureikšminti. Todėl dabar, kai prie kokio nors žodžio užsikertu, tiesiog nusijuokiu, paskui stengiuosi atsipalaiduoti ir kalbėti toliau.“

Rafaelio komentarai sutampa su Amerikos mikčiojančiųjų organizacijos teiginiu, jog „norint įveikti mikčiojimą, dažniausiai reikia ne didesnių pastangų, o gebėjimo nugalėti mikčiojimo baimę“.

Daugelis kovojančiųjų su šia problema neleidžia, kad ji atimtų iš jų gyvenimo džiaugsmą. Kai kurie netgi tapo garsiais žmonėmis, tarp jų fizikas seras Izaokas Niutonas, britų valstybininkas Vinstonas Čerčilis, amerikiečių aktorius Džeimsas Stiuartas. Kiti įgijo su kalba nesusijusių įgūdžių: išmoko groti, tapyti ar gestų kalbą. Patys kalbėdami be sutrikimų, turėtume labai vertinti didžiules mikčiojančiųjų pastangas. Todėl, kiek tik pajėgiame, juos drąsinkime ir palaikykime.

[Išnašos]

[Rėmelis/iliustracija 13 puslapyje]

KAIP MIKČIOJANTIESIEMS PADĖTI?

● Stenkitės, kad toks žmogus atsipalaiduotų ir nesijaustų skubinamas. Šiuolaikinis gyvenimo tempas ir įtampa mikčiojimo problemą tik paaštrina.

● Užuot sakęs mikčiojančiajam neskubėti, rodykite pavyzdį pats kalbėdamas lėčiau. Kantriai išklausykite. Nepertraukinėkite. Neužbaikite sakinio už savo pašnekovą. Prieš atsakydamas, padarykite pauzę.

● Nekritikuokite ir netaisykite pašnekovo klaidų. Žvilgsnio kontaktu, veido išraiška, kūno kalba ir savo komentarais rodykite susidomėjimą pačiu pokalbiu, o ne tuo, kaip kalbama.

● Mikčiojimas tenebūna tabu. Draugiškai nusišypsodami ir retkarčiais švelniai pripažindami mikčiojančiojo problemą, jam padėsime jaustis laisviau. Galėtumėte ištarti kad ir tokius žodžius: „Kartais nėra lengva pasakyti tai, ką norime.“

● O svarbiausia — leiskite žmogui pajusti, kad priimate jį tokį, koks jis yra.

[Rėmelis/iliustracija 14 puslapyje]

„ILGAINIUI MIKČIOJAU VIS REČIAU“

Viktorui, kuris dėl didelio streso šeimoje keletą metų mikčiojo, šį sutrikimą pavyko įveikti be specialisto pagalbos. Būdamas Jehovos liudytojas, jis įsirašė į teokratinės tarnybos mokyklą, kurios užsiėmimai kas savaitę vyksta visose bendruomenėse. Nors mokyklos tikslas nėra gydyti kalbos sutrikimus, ji padeda besimokantiesiems pagerinti kalbėjimo įgūdžius ir įgyti pasitikėjimo.

Tam naudojamasi vadovėliu Lavink mokymo įgūdžius Teokratinės tarnybos mokykloje. Rėmelyje pavadinimu „Kaip įveikti mikčiojimą“ rašoma: „Sėkmės raktas — atkaklios pastangos. [...] Jeigu ketini sakyti kalbą, gerai pasiruošk. Sutelk dėmesį į dėstymą. [...] Jei pradedi mikčioti, kiek įmanoma pritildyk balsą ir stenkis nusiraminti. Atpalaiduok žandikaulio raumenis. Kalbėk trumpais sakiniais. Vartok kuo mažiau tokių jaustukų kaip „mmm“ ir „aa“.“

Ar ši mokykla Viktorui padėjo? Jis prisimena: „Aš taip susikoncentruodavau į tai, ką ketinu sakyti, o ne kaip tai pasakysiu, kad pamiršdavau savo problemą. Be to, daug repetuodavau. Ilgainiui mikčiojau vis rečiau.“