Laimingas, nepaisant sunkios negalios

Papasakojo Chosė Godofredas Vargesas

Gimiau sveikas ir turėjau normalią vaikystę. Būdamas 17 metų pradėjau dirbti suvirintoju. Po dvejų metų, kartą man stovint ant platformos ir virinant netoli aukštos įtampos laidų, pradėjo lyti. Staiga gavau tokį stiprų elektros smūgį, kad iš 14 metrų aukščio buvau nusviestas žemėn ir praradau sąmonę. Mane ištiko koma. Sąmonę atgavau po trijų mėnesių. Negalėjau pajudinti nieko, išskyrus galvą. Rankos ir kojos buvo paralyžiuotos, ir tai mane be galo pribloškė!

IŠ PRADŽIŲ pykau ant Dievo ir negalėjau suprasti, kodėl jis paliko mane gyvą. Net galvojau apie savižudybę. Paguodos ieškojau skirtingose religijose, bet nė viena jų nei nuoširdžiai paguodė, nei patenkino mano dvasinių poreikių. Jeigu atvirai, tai jos net neskatino žmonių gyventi pagal Biblijos normas! 1981-aisiais mirus mamai, ėmiau girtuokliauti ir lošti. Maniau, kad dėl mano negalios Dievas pasigailės ir už tai, kad prisigeriu, man atleis. Be to, pradėjau gyventi amoraliai — susidėjau su moterimi, su kuria nebuvau susituokęs.

Iš esmės keičiu savo mąstymą

Būdamas 37 metų pirmą kartą susipažinau su Jehovos liudytojais. Mama visada sakydavo, jog tai — pati blogiausia religija, nors tokia jos nuomonė rėmėsi tik nuogirdomis. Vis dėlto leidau liudytojams užeiti, turėdamas vienintelį tikslą — įrodyti, kad jie klysta, nes maniau daug žinąs apie Bibliją. Tačiau didelei savo paties nuostabai supratau, jog žinau palyginti mažai! Negana to, svečiai apstulbino mane į visus klausimus atsakydami iš Biblijos. Netrukus įsitikinau, jog radau tiesą.

Deja, moteris, su kuria gyvenau, nepripažino mano naujo tikėjimo, ir mes išsiskyrėme. Aš ir toliau keičiau savo gyvenseną, požiūrį ir mąstyseną, kad jie atitiktų Biblijos mokymus. Dievui padedant man pavyksta protu ir jausmais susitaikyti su savo nelaime  taip, kad pastaruosius 20 metų džiaugsmingai tarnauju visalaikiu evangelizuotoju. Matydami mano negalią, daugelis stebisi, kaip tai įmanoma. Padeda tai, kad nesu vienas. Gyvenu su savo jaunesniu broliu Ubaldu, turinčiu Dauno sindromą. Ubaldas irgi priėmė tiesą ir drauge su manimi tarnauja Jehovai.

Mudu esame puiki komanda ir rūpinamės vienas kitu. Kai išeiname į tarnybą, Ubaldas stumia invalido vežimėlį ir už mane beldžia į duris, o kai aš kalbuosi su namų šeimininkais, jis atverčia reikiamą Biblijos ar leidinio vietą. Brolis taip pat rūpinasi ir kitais mano fiziniais poreikiais. O aš išlaikau mus abu prekiaudamas kosmetikos priemonėmis. Be to, mūsų bendruomenės nariai padeda gaminti valgį, atlikti namų ruošos darbus, nuvykti pas gydytoją. Už visa tai abu su Ubaldu esame jiems labai dėkingi!

Krikščionių bendruomenėje turiu garbės tarnauti vyresniuoju, o dvasiniai broliai visada mielai man padeda tyrinėti Bibliją. Laikydamas pieštuką burnoje, studijuojamuose leidiniuose sugebu pasibraukti svarbias mintis.

Kai žmonės paklausia, ar aš laimingas, iš visos širdies visada atsakau: „Taip!“ O kaip dar kitaip galėtų būti? Atradau tikrąją gyvenimo prasmę ir su viltimi laukiu nuostabios ateities, kurią Dievas yra numatęs savo ištikimiems garbintojams — tobulą sveikatą būsimajame žemės rojuje (Izaijo 35:5, 6; Luko 23:43, NW).

[Iliustracija 24 puslapyje]

Aštuoniolikmetis Chosė, likus metams iki jį ištikusios nelaimės

[Iliustracija 25 puslapyje]

Kai sakau kalbą Karalystės salėje, bendratikis atverčia Biblijos puslapius

[Iliustracija 25 puslapyje]

Tarnaudami Meksikoje, mudu su broliu Ubaldu esame puiki skelbėjų komanda

[Iliustracija 25 puslapyje]

Bendruomenės nariai padeda gaminti valgį bei atlikti namų ruošos darbus