Susipažinkime su savitomis Tailando kalnų gentimis

Čiangmajaus miesto turgavietės pulsuoja gyvybe. Minios žmonių grūdasi pro kelkraštyje stovinčius prekystalius, užverstus egzotiškomis prekėmis. Pirkėjai derasi su pardavėjais perrėkdami gatvės triukšmą. Būtent čia, šiauriniame Tailande, šurmuliuojančioje minioje galima išvysti tos šalies spalvingai pasipuošusius kalnų gyventojus.

TAILANDE yra 65 milijonai žmonių, tarp jų — 23 tautinės mažumos, vadinamos kalnų gentimis. Daugiausia šios gentys gyvena šalies šiaurėje — kalnų, upių ir derlingų slėnių regione, kuris nusitęsia į Mianmarą bei Laosą.

Dauguma kalnų genčių Tailande įsikūrė per pastaruosius 200 metų. Karenai, didžiausia iš šešių stambesnių genčių, čia persikėlė iš Mianmaro. Lahu, Lisu ir Eke gentys atvyko iš kalnuotos Junano provincijos Kinijos pietvakariuose. O mongai ir mienai — iš centrinės Kinijos. *

Paprastai gentys migruodavo dėl karų, vargingo gyvenimo bei kovų už derlingas žemes. * Nuošalus, kalnuotas ir beveik negyvenamas šiaurės Tailandas pasirodė besąs ideali priebėga. Be to, čia imigrantams buvo leidžiama pasilikti. Netrukus šiame krašte vienas šalia kito pridygo daugybė skirtingų kalnų genčių kaimelių, ir taip susikūrė įvairialypė kalbų ir kultūrų mozaika.

Spalvinga apranga ir įdomūs papročiai

Kiekvieną kalnų gentį galima atskirti pagal jai būdingus apdarus. Pavyzdžiui, Eke genties moterys dėvi puošnius sidabru žvilgančius galvos apdangalus, panašius į dailius bokštus, išdabintus kutais, monetomis, siuvinėtais ornamentais. Kiti galvos apdangalai primena iš metalo plokštelių padarytus šalmus, puoštus spindinčiomis sagomis, karoliais, rutuliukais. Mienų moterų įspūdinga aprangos dalis — įmantriai išsiuvinėtos kelnės, kurias šitaip išgražinti kartais prireikia net penkerių metų.  Paskutinis šių reto grožio kostiumų akcentas — skoningi turbanai, kulkšnis siekiančios tunikos raudonomis rauktinėmis apykaklėmis ir indigo spalvos juostos.

Prie tautinių kostiumų moterys dėvi visą rinkinį skambančių ir blykčiojančių sidabro papuošalų, kurie susižavėjusiems žiūrovams ir potencialiems jaunikiams liudija apie jų savininkių visuomeninę padėtį bei turtus. Kiti aksesuarai kartais gaminami iš stiklo, medžio ir siūlų.

Dauguma kalnų gyventojų savo genties papročiais labai didžiuojasi. Pavyzdžiui, karenų paaugliai eidami į laidotuves išsipuošia labiau nei kokia kita proga. Kodėl? Būriai jaunimo susirenka į jas tikėdamiesi čia susirasti būsimą sutuoktinį. Po saulėlydžio vaikinai ir merginos, susiėmę už rankų, lėtai suka ratu aplink mirusįjį ir pernakt dainuoja tradicines meilės dainas.

Norėdami susirasti sau porą, Mongų genties jaunuoliai per Naujuosius metus žaidžia ypatingą žaidimą. Simpatizuojantys vienas kitam vaikinas ir mergina priešpriešiais sustoja eilėmis per kelis žingsnius pora nuo poros. Tada jiedu mėto vienas kitam medžiaginį kamuoliuką. Vienas iš jų tyčia, o gal ir netyčia kamuoliuko nesugavęs, savo porai duoda fantą. Vėliau vakare šiuos fantus galima išsipirkti sudainavus dainą. Jei daina skamba gražiai, padaugėja šansų ne tik užkariauti kieno nors širdį, bet ir patraukti nemažai klausytojų.

Prisitaikymas prie pokyčių

Seniau dauguma kalnų genčių augino javus bei galvijus, tuo tikslu kirsdamos ir degindamos neliestus miškus. Toks ūkininkavimas padarė daug žalos aplinkai. Bet dabar tenykščiai žemę dirba atsakingiau ir iš jos gauna daugiau naudos.

Gyvendamos vadinamajame Auksiniame trikampyje, kurį sudaro dalis Tailando, Laoso ir Mianmaro, daugelis kalnų genčių augindavo opiumą. Tačiau šiais laikais, gaudamos Tailando karališkosios šeimos bei tarptautinių fondų paramą, vietoje opiumo jos augina kavą, daržoves, vaisius, gėles. Be to, plečiantis turizmo verslui, nemažai kas pardavinėja prekes bei tradicinius rankdarbius ir teikia įvairias paslaugas.

Tačiau skurdas, blogos sanitarinės sąlygos ir neraštingumas daugelio gyvenimą paverčia nuolatine kova už būvį. Padėtį dar pasunkina  senkantys gamtos ištekliai, kultūriniai pokyčiai, išankstinis nusistatymas prieš kitos rasės žmones, narkotikai ir girtuokliavimas. Nuo panašių problemų kalnų gyventojų protėviai bėgo į Tailandą. Bet kur jų palikuonims rasti prieglobstį šiandien?

Patikimas prieglobstis

Nemažai kalnų gyventojų rado patį geriausią prieglobstį — tikrąjį Dievą, Jehovą. Biblijoje, Psalmyno 34:9 (34:8, Brb), sakoma: „Išbandykite ir patirkite patys, koks geras Viešpats. Laimingas žmogus, kuris randa pas jį užuovėją!“ Džolėjus iš Lahu genties pasakoja: „Kai 19 metų susituokiau, buvau girtuoklis ir narkomanas. Be narkotikų negalėjau dirbti, o be darbo neturėjau pinigų. Mano žmona Anotai jautėsi pamiršta ir nemylima. Mudu nuolat ginčijomės.

Gimus mūsų dukrai Supevadi, žmona, padedama Jehovos liudytojų, pradėjo studijuoti Bibliją. Tačiau, kai tik liudytojai ateidavo į mūsų namus, išbėgdavau į mišką. Netrukus Anotai elgesys pamažu keitėsi į gera. Ji ėmė kalbėti su manimi pagarbiai ir kruopščiau atlikti namų šeimininkės pareigas. Todėl, kai žmona paragino mane studijuoti Bibliją, aš sutikau.

Biblijos mokymai pasiekė mano širdį, ir pamažėl dariausi geresnis. Galiausiai su Dievo pagalba atsikračiau savo žalingų įpročių. Dabar mano šeima išties laiminga, nes suradome geriausią gyvenimo kelią! Taip pat džiaugiamės ugdančiais Biblijos mokymais dalydamiesi su kitų genčių žmonėmis.“

Džolėjaus žodžiai primena Biblijoje, Apreiškimo knygoje, užrašytą pranašystę, kurioje sakoma, jog dabartinio sugedusio pasaulio paskutinėmis dienomis „amžinoji Evangelija“ bus paskelbta „visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms“ (Apreiškimo 14:6). Jehovos liudytojams yra didelė garbė dalyvauti darbe, kuris patvirtina, kad Dievas myli visus žmones, tarp jų ir savitas Tailando kalnų gentis (Jono 3:16).

[Išnašos]

[Rėmelis/iliustracija 16 puslapyje]

AR VIJOS IŠTEMPIA KAKLĄ?

Dažna kajanų moteris be galo sureikšmina savo išvaizdą, puošdamasi aplink kaklą apsuktomis žvilgančio žalvario vijomis. Tokio papuošalo aukštis būna iki 38 centimetrų. * Pirmąsyk tokie papuošalai uždedami maždaug penkerių metų mergaitėms. Kas keleri metai jie pakeičiami ilgesniais ir sunkesniais, o suaugusios moterys ant kaklo turi iki 25 žiedų, sveriančių kone 13 kilogramų! Priešingai nei atrodo, kaklas dėl to nepailgėja. Vijos visu svoriu gula ant raktikaulių ir spaudžia krūtinės ląstą.

[Išnaša]

[Šaltinio nuoroda]

Hilltribe Museum, Chiang Mai

[Rėmelis 17 puslapyje]

LEGENDOS APIE DIDELĮ TVANĄ

Tiek Lisu, tiek Mongų gentyse išliko legendų apie didelį tvaną. Vienoje mongų legendoje pasakojama apie „dangaus valdovą“, perspėjusį du brolius, kad žemę greitai užliesiąs tvanas. Ūmaus būdo vyresniam broliui jis paliepia pasidaryti geležinę valtį, o švelnaus būdo jaunėliui — medinę. Paskui jaunėliui liepia į valtį paimti savo seserį, iš visų gyvūnų rūšių po patiną ir patelę bei po dvi kiekvieno augalo sėklas.

Tvanui prasidėjus, geležinė valtis skęsta, o medinė plaukia. Paskui vaivorykštę primenantis drakonas išdžiovina žemę. Galiausiai jaunėlis veda savo seserį, ir žemėje apsigyvena jų palikuonys. Atkreipkite dėmesį į šios legendos ir tikro istorinio įvykio, aprašyto Šventojo Rašto Pradžios knygos 6—10 skyriuose, panašumus.

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Kalnų genčių moterys tautiniais rūbais

[Šaltinio nuoroda]

Hilltribe Museum, Chiang Mai

[Iliustracijos 17 puslapyje]

Džolėjus su šeima

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 15 puslapyje]

Abi nuotraukos: Hilltribe Museum, Chiang Mai