Kodėl atsisakiau pelningos karjeros

Papasakojo Marta Teresa Markes (Marquez)

DAINUOTI mėgau visada, vaikystėje dainavau net per radiją. Į mokyklą niekada nėjau, mokiausi tik vaikų darželyje. Vėliau Meksike lankiau dainavimo pamokas, kurioms vadovavo šalies simfoninio orkestro dirigentas.

1969-aisiais, kai man buvo 24, viena draugė, šokėja, pakvietė mane perklausai į tais laikais prestižinį La Rampa Asul restoraną-barą. Dainavau populiariąją meksikiečių kompozitoriaus Tomo Mendezo (Méndez) dainą Kukurukuku Paloma. Publikai ji patiko. Tokia buvo mano profesinės karjeros pradžia. Pasirinkau sceninį slapyvardį Romelja Romel.

Bendradarbiavau tiek su Tomu Mendezu, tiek su kitais talentingais Meksikos dainų autoriais bei atlikėjais, tarp jų Kuko Sančesu (Sánchez) ir Chuanu Gabrieliu (Gabriel). Net širdis suvirpėdavo matant savo vardą iliuminuotuose reklamos skyduose ar laikraščiuose bei žurnaluose. Dainavau naktiniuose klubuose, per radiją, gastrolėse po Meksiką ir Belizą. Be to, pasirodydavau kartu su garsiąja Meksikos komike Leonorilda Očoa (Ochoa), kurios televizijos šou, galima sakyti, šalyje buvo naujiena.

Ilgainiui išgarsėjau ir uždirbdavau nemažai pinigų, tad galėjau mėgautis prabanga: brangiais papuošalais, audinių kailiniais ir erdviu butu su mansarda. Regis, turėjau viską, ko troškau, bet nebuvau laiminga. Jutau tuštumą. Nors buvau auklėjama kaip Romos katalikė, eiti į bažnyčią gėdijausi. Gyvenau amoraliai, todėl jaučiausi per daug susitepusi.

Kaip pamilau Jehovą

Repetuodama dainas savo pirmiesiems įrašams, išliejau širdį vienai draugei, rančeros stiliaus (ranchera) dainų atlikėjai Lorenai Vong (Wong). Pasakiau jai, kad norėčiau tapti vienuole ir padėti vargstantiems. „Vienuole? Išprotėjai!“ — sušuko ji.

Tuomet paklausė:

— Ar žinai Dievo vardą?

— Viešpats Jėzus Kristus, — atsakiau.

— Ne, jo vardas — Jehova, — paaiškino. — Jėzus yra jo sūnus.

— Jehova? — nustebau. Tas vardas man buvo visiškai svetimas. Lorena davė man Bibliją ir pažadėjo paprašyti, kad jos mokytojas, Jehovos liudytojas, mane aplankytų. *

 Kai tik pamatydavau Loreną, vis klausdavau: „Kada gi pagaliau atsiųsi man savo mokytoją?“ Jaučiau dvasinį alkį.

Tuo metu pati pradėjau skaityti Bibliją ir pamačiau, kad iš tikrųjų Dievo vardas — Jehova (Psalmyno 83:18, NW). Buvau nustebinta. Taip pat perskaičiau dešimt Dievo įsakymų. Vienas iš jų mane tiesiog sukrėtė. Jis skambėjo taip: „Nesvetimausi“ (Išėjimo 20:14). Gyvenau su vedusiu vyriškiu, savo aštuonių mėnesių kūdikio tėvu. Tas berniukas buvo mano antrasis vaikas. Jau turėjau sūnų nuo kito vyro, už kurio irgi nebuvau ištekėjusi.

Kartą, man berepetuojant dainą naujam pasirodymui, į mano buto duris kažkas pasibeldė. Tai buvo Lorenos mokytojas Maurisjas Linaresas (Linares) su žmona. Jie paaiškino, ką Dievas yra numatęs žmonijos labui, ir paliko knygą Tiesa, vedanti į amžiną gyvenimą. * Nors suprasti kai kuriuos žodžius buvo sunku, ją perskaičiau per vieną naktį. Būtent tada ir pamilau Jehovą.

Pradedu gyventi kitaip

Kai liudytojai padėjo man studijuoti Bibliją ir lavinti skaitymo įgūdžius, supratau, jog norėdama įtikti Jehovai turiu daug ką pakeisti. Pradėjau atsikratyti talismanų, religinių atvaizdų ir medalėlių, net iš aukso.

Ypač sunku man buvo nustoti piktnaudžiavus alkoholiu ir mesti rūkyti. Eidama pro gėrimų parduotuvę, tiesiog rydavau seiles. Turėjau nutraukti bendravimą su visais savo draugais, nes jie siūlydavo išgerti ir kviesdavo mane puotauti į aukštos klasės restoranus. Žinojau, kad ten neišvengiamai nusigersiu.

Taip pat buvo nelengva atsisakyti pobūvių, į kuriuos rinkdavosi turtuoliai bei garsenybės. Sykį, kai buvau pakviesta į vieno žymaus Kubos boksininko gimtadienį, meldžiausi: „Tik šį paskutinį kartą, Jehova. Aš daugiau nebeisiu į tokius pobūvius ir nebesielgsiu taip, kaip tau nepatinka.“ Ir savo žodį tesėjau.

Nutraukiau santykius su savo antrojo sūnaus tėvu, nepaisydama visų jo turtų ir visko, ką pažadėjo duosiąs, jeigu jo nepaliksiu. Tai padaryti buvo be galo sunku, nes jį mylėjau, ir šis žmogus tai žinojo. Jis arogantiškai pareiškė: „Aš — tavo Dievas! Aš — tavo Kristus!“

„Gal toks man ir buvai, — atsakiau, — bet dabar Jehova yra mano Dievas.“ Jis pagrasino atimsiąs iš manęs savo sūnų ir mane primušiąs.

Buvo tokių, kurie man sakė, jog dainavimas yra toks pat darbas, kaip ir bet kuris kitas, kitaip tariant, galiu būti liudytoja ir dainuoti. Tačiau kiti priminė: „Tu neturėsi gynybinės užtvaros, kuri apsaugotų tave nuo rūkymo, girtavimo ir gerbėjų amoralių pasiūlymų.“ Supratau, koks išmintingas buvo šis perspėjimas.

Kai buvau populiari dainininkė, gerbėjai už pinigus mėgindavo prikalbinti, kad juos „pamaloninčiau“. Nusprendžiau apsisaugoti nuo tokių pagundų. Todėl 1975-aisiais nutraukiau gastrolių po Kiniją kontraktą ir po pusmečio pasikrikštijau — tapau Jehovos liudytoja.

 Išbandymai ir džiaugsmai

Kaip išgyventi ir išlaikyti šeimą? Juk buvau bemokslė ir, išskyrus dainavimą, daugiau nieko dirbti nesugebėjau. Materialiai rūpinausi ne tik dviem savo sūnumis, bet ir vyresne seserimi Irma bei trimis jos vaikais. Iš brangiai kainuojančių apartamentų teko persikelti į du mažus kambarius. Staigus šuolis iš turto į skurdą buvo tikras išbandymas. Kurį laiką sesuo ir vaikai priekaištavo man ir darė spaudimą, kad tęsčiau dainininkės karjerą, bet aš nepasidaviau. Ryžausi gyventi taip, kad galėčiau tarnauti Jehovai.

Pradėjau pardavinėti savo vertingus daiktus — papuošalus, kailinius, automobilį — ir iš to gyvenome. Ilgainiui tos pajamos išseko. Kad išvengtume grasinimų žmogaus, nuo kurio buvau susilaukusi antrojo vaiko, 1981-aisiais persikėlėme į miestą kitame šalies pakraštyje, kur jis negalėtų mūsų rasti.

Čia bendratikiai pamokė mane daryti vyniotinius su kukurūzų lapais (tamal), spurgas bei kitokius užkandžius pardavimui. Vėliau susiradau darbą fabrike, kur dirbdavau naktimis. Bet tai man trukdė lankyti sueigas ir atlikti krikščionišką tarnybą. Todėl galiausiai to darbo atsisakiau ir pradėjau namuose gaminti vyniotinius. Sudėdavau juos į krepšius ir pardavinėdavau gatvėje. Taip užsidirbu pragyvenimui, būdama visalaikė skelbėja.

Pasirinkimas, dėl kurio niekada neapgailestavau

Kai žmonės manęs klausia, kaip jaučiuosi, atsisakiusi daug žadančios dainininkės karjeros, atsakau, kad Jehovos pažinimo ir jo nuostabių tikslų suvokimo neiškeisčiau į nieką kitą. Koks džiaugsmas buvo matyti, kaip mano sūnūs vis uoliau taikė Biblijos mokymus, pasiaukojo Jehovai, paskui susituokė su bendratikėmis. Tarnauti mūsų Dievui Jehovai jie abu drauge su žmonomis moko ir savo vaikus.

Jau beveik tris dešimtmečius tarnauju pioniere. Taip Jehovos liudytojai vadina visalaikius gerosios naujienos skelbėjus. Su Dievo pagalba man pavyko išmokyti Biblijos tiesų kelias dešimtis žmonių, tarp jų Irmą ir jos dukrą. Visi jie pasiaukojo Dievui. Kokia laimė susitikti su tokiais „dvasiniais vaikais“ ir matyti juos tebegyvenančius tiesoje — nemažai jų irgi tarnauja pionieriais (3 Jono 4). Šiuo metu, būdama 64, vedu 18 Biblijos studijų.

Dvasinės tuštumos, kurią jaučiau jaunystėje siekdama dainininkės karjeros, nebeliko, o troškimą padėti kitiems patenkinau paklusdama Jėzaus priesakui eiti ir ruošti mokinius (Mato 28:19, 20). Kokia esu dėkinga Jehovai, kad palaikė mane visus tuos metus ir palaiko ligi šiol! Aš pati ‘išbandžiau ir patyriau, koks jis geras’ (Psalmyno 34:9 [34:8, Brb]).

[Išnašos]

[Iliustracija 25 puslapyje]

Su sūnumis, jų žmonomis ir vyresne seserimi, kuri man padeda tęsti pionierišką tarnybą

[Iliustracija 26 puslapyje]

Kad tarnaudama pioniere užsidirbčiau pragyvenimui, ir toliau darau vyniotinius bei pardavinėju juos gatvėje