Miškinis ibisas. Migruoti neleidžiama

PENKIŲ narių šeima išsiruošia į tolimą kelionę. Daugelis ateina atsisveikinti ir palinkėti geros kloties. Šeimynėlė paskutinį kartą apžvelgia vietą, kur ilgą laiką buvo jų namai, ir iškeliauja. Stebint žiūrovams, penketas tolsta, kol galiausiai išnyksta už horizonto.

Esame miškinių ibisų veisimo stotyje Biridžiko (Birecik) mieste prie Eufrato upės (Turkija). Ką tik išskridusi „šeima“ — tai būrelis miškinių ibisų, kurie sparčiai nyksta. Kiekvienam paukščiui prie kulkšnies pritvirtintas palydovinis siųstuvėlis. Išlydėjusieji, stoties personalas ir lankytojai, nerimastingai stebi į nežinią skrendančius sparnuočius, nes šie gali ir nebesugrįžti.

Kas per paukščiai tie miškiniai ibisai? Kur link jie migruoja? Kodėl jų migracija taip domimasi?

Susipažinkime su šiuo plunksnuočiu

Vos išsiritusio paukštelio galva apsiplunksnavusi. Tačiau jam bręstant šios plunksnos iškrinta, o kūną dengia juodos plunksnos, saulėje žvilgančios bronzine žaluma ir rausvu mėliu. Paukščio oda ir snapas, išskyrus patį viršugalvį, yra raudonos spalvos. Kaklas irgi apaugęs ilgomis styrančiomis plunksnomis.

Subręsta ibisas per trejus ketverius metus. Paprastai išgyvena 25—30 metų. Maitinasi vabzdžiais, driežais ir net smulkiais žinduoliais. Per metus patelės padeda nuo vieno iki trijų kiaušinių ir peri juos maždaug keturias savaites. Šie paukščiai turi vieną ypatingą savybę — susiporuoja visam gyvenimui. Vienam nugaišus, kitas liūdi. Ne kartą buvo pastebėta, kad likęs be poros ibisas badauja, kol  nugaišta, ar net puola žemyn nuo aukštos uolos ir užsimuša.

Vietiniai Biridžiko gyventojai jums papasakotų, kad maždaug iki XX amžiaus pradžios miškinių ibisų sugrįžimas būdavo didelė šventė. Šis paukštis buvo laikomas pavasario pranašu. Šventė vykdavo vasario viduryje. Mušdami būgnus ir linksmindamiesi žmonės iš Eufrato upės į krantą išvilkdavo valtis.

Anais laikais miškinių ibisų buvo tiek daug, jog pamatęs jų būrius galėjai pamanyti, kad dangumi plaukia didžiulis juodas debesis. Tačiau praeitame amžiuje — ypač per paskutinius 50 metų — ibisų staigiai sumažėjo. Kadaise Biridžiko kolonijoje buvo 500—600 perinčių porų, bet XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje, žemės ūkyje prasidėjus pesticidų erai, ibisų populiacija patyrė skaudų smūgį. Dabar visame pasaulyje miškinių ibisų liko labai mažai.

Turkijos gamtosaugininkų pastangos

1977-aisiais Biridžike buvo įsteigta miškinių ibisų veisimo stotis. Paukščiams nebuvo kliudoma migruoti, kol 1990 metais sugrįžo tik vienas. Nuo tada buvo imtasi priemonių, kad jie nebegalėtų išskristi. Liepos rugpjūčio mėnesiais, kai paprastai ibisai ruošiasi į kelionę, stoties personalas uždarydavo juos į voljerus. Išleisdavo tik kitų metų vasarį arba kovą, kai ateidavo laikas sugrįžti.

1997 metais buvo nuspręsta migraciją atnaujinti. Deja, nė vieno iš 25 išleistų paukščių daugiau niekas niekada nematė. Nuo 1998-ųjų visi ibisai saugomi voljeruose, kad negalėtų išskristi. Nepaisant to, kolonija klesti. Dabar veisimo stotyje jų populiacija išaugo beveik iki šimto paukščių.

Kas laukia miškinių ibisų

Gaila, bet iš anksčiau minėtos penkių narių šeimos sugrįžo tik du. 2008-aisiais buvo leista išskristi dar vienam paukščių būreliui. Kaip liūdna, kad nė vienas iš jų irgi nepargrįžo. Buvo gauta pranešimų, kad skrisdami į pietus jie tepasiekė Jordanijos teritoriją, bet apsinuodiję žuvo. Tai reiškia, jog, nepaisant veisimo stotyje didėjančios populiacijos ir mokslininkų bei valdžios pastangų, miškinių ibisų išlikimas tebekybo ant plauko.

Nors dėl saugumo miškiniams ibisams migruoti neleidžiama, kaip rodo pastarųjų metų bandymai, paukščiai migravimo instinkto neprarado. Tai patvirtina, kokie teisingi Biblijoje, Jeremijo 8:7, užrašyti žodžiai: „Gandras padangėse žino, kada keliauti, burkuolis, kregždė ir gervė nujaučia laiką, kada sugrįžti.“

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 10 puslapyje]

Kairėje: Richard Bartz; dešinėje: © PREAU Louis-Marie/age fotostock