Stojau į svarbiausias lenktynes savo gyvenime

Papasakojo Karlas Erikas Bergmanas (Bergman)

Greitai bėgdamas jausdavausi nuostabiai. Turėjau įgimtų sprinterio gabumų, todėl trumpųjų nuotolių bėgimas man tapo pagrindiniu tikslu.

BŪDAMAS 17 metų, 1972-aisiais, pradėjau lankyti sporto klubą. Netrukus supratau, kiek daug pastangų man reikės įdėti, norint pasiekti lengvosios atletikos aukštumas. Kad būtum sprinto čempionas, vien įgimtų gabumų neužtenka. Bet aš pasiryžau dirbti.

Kai man suėjo 22, patekau į Suomijos nacionalinę rinktinę. Kitais metais 100 metrų bėgime mano laiko vidurkis buvo geriausias tarp Suomijos sportininkų. Tačiau Achilo ir pakinklinių sausgyslių traumos man neleido pasiekti to, ką būčiau galėjęs. Vis dėlto bėgimu taip žavėjausi, kad ėmiau treniruoti perspektyvius lengvaatlečius. 1982-aisiais nusprendžiau pagyventi Kalifornijoje, Jungtinėse Valstijose, nes norėjau studijuoti universitete ir palankesniame klimate siekti sportinės karjeros. Net bilietą į lėktuvą buvau įsigijęs.

Kas pakeitė mano gyvenimą

Vieną vakarą, likus nedaug laiko iki išvykimo, prie durų kažkas paskambino. Atidaręs pamačiau dvi moteris, Jehovos liudytojas. Atkreipiau dėmesį į jų ramumą ir susitvardymą — savybes, taip reikalingas kiekvienam sportininkui. Pakviečiau jas vidun, ir susėdome pasikalbėti. Po įdomios diskusijos liudytojos paliko man knygą Tu gali gyventi amžinai žemės rojuje. * Pradėjau skaityti. Dar neįpusėjęs supratau, jog tai, kas joje rašoma, — tiesa. Kai moterys užėjo kitą kartą, paklausiau, kaip galėčiau tapti Jehovos liudytoju. Jos paaiškino, kad turėčiau studijuoti Bibliją.

Aš ne tik sutikau studijuoti, bet ir ėmiau lankyti liudytojų sueigas Karalystės salėje Vantoje, kur gyvenau. Supratau, kad tai, ko mane mokė, pagrįsta Biblija. Turiu pripažinti, kad bibliniai mokymai pamažu ėmė keisti mano požiūrį į tai, kas gyvenime išties svarbu. Tad nuėjau į kelionių agentūrą ir susigrąžinau pinigus už lėktuvo bilietą. Dalį jų atidėjau, kad nusipirkčiau kostiumą sueigoms ir portfelį Biblijai bei leidiniams. Pasikrikštijau  Jehovos liudytojų kongrese Helsinkyje 1983 metais.

Manimi paseka kiti sportininkai

Gilindamasis į Biblijos tiesas, savo žiniomis entuziastingai dalinausi su draugais. Jie sureagavo skeptiškai. Netrukus pasklido gandai, jog man pasimaišė protas. Vienas po kito draugai pradėjo manęs vengti. Po krikšto susitikdavau su lengvaatlečiais bėgimo take, nes reguliariai treniravausi, kad palaikyčiau formą. Mūsų pasikalbėjimai padėjo jiems suvokti, kad, nors ir pasikeičiau, tikrai neišprotėjau.

Kai kurie iš tų sportininkų ilgainiui ėmė suprasti, kad tai, ką jiems aiškinau, logiška ir verta apmąstyti. Jie pastebėjo, kad nebesisvaidau nešvankiais žodeliais ir jau nesu agresyvus. Keletas panoro sužinoti apie Bibliją daugiau. Džiaugiausi galėdamas jiems parodyti iš Biblijos, jog krikščionio gyvenimas lyginamas su bėgikų lenktynėmis. Tik mes dalyvaujame lenktynėse dėl kitokio prizo — amžinojo gyvenimo (2 Timotiejui 2:5; 4:7, 8).

Juk iš tiesų tikroji gyvenimo prasmė ir laimė yra ne pasiekti pergalę sporto varžybose, bet daryti tai, kas džiugina mūsų Kūrėją. Diskusijos su sportininkais kai kuriuos paskatino peržiūrėti savo tikslus, ir keli iš jų pamilo Biblijos tiesas, kurios pakeitė mano gyvenimą. Kaip smagu, kad ne vienas dabar tarnauja Dievui taip pat uoliai, kaip kadaise sportavo.

Viena iš tokių susidomėjusiųjų buvo Ivona — greičiausia 800 metrų nuotolių bėgikė Skandinavijoje ir Suomijos rekordininkė. Ivona sėkmingai atstovavo savo šaliai Europos lengvosios atletikos varžybose. Mūsų pokalbiai davė vaisių — Ivona pradėjo suprasti, kaip beprasmiška siekti šlovės šių dienų pasaulyje. Iš Biblijos ji sužinojo, kad jis praeis, ir bus pakeistas nauju — Dievo pažadėtuoju (1 Jono 2:17).

Netrukus Ivona sutiko studijuoti Bibliją. Tuo metu ji draugavo su Jouko, gabiu Suomijos bėgikų rinktinės nariu. Jis atstovaudavo Suomijai Europos bei pasaulio lengvosios atletikos čempionatuose. Po kurio laiko siekti sportinės karjeros Ivona ir Jouko išvyko į Jungtines Valstijas.

Ten Ivona toliau tęsė Biblijos studijas. Jose dalyvaudavo ir Jouko. Jis stengėsi surasti tuose mokymuose spragų ir atvesti Ivoną į protą. Bet pamažu Biblijos tiesos palietė ir Jouko širdį. Jiedu susituokė, o vėliau pasiaukojo Dievui ir šį pasiaukojimą simbolizavo vandens krikštu. Dabar abu yra pionieriai, visalaikiai Jehovos tarnai.

Biblijos studijas man pavyko pradėti ir su Barbru, moterų 400 metrų bėgimo Suomijos čempione. Tuo metu ji Suomijai atstovaudavo Europos lengvosios atletikos varžybose. Barbru su savo vyru Jarmo, šuolininku su kartimi, netrukus išvyko į Švediją. Ji toliau studijavo Bibliją. Susidomėjo ir Jarmo. Abu ieškojo gyvenimo prasmės ir, sužinoję Biblijos tiesas, Švedijoje pasikrikštijo. Ilgainiui Jarmo įgijo fizioterapeuto specialybę. Abu su žmona yra uolūs skelbėjai. Jarmo tarnauja vyresniuoju krikščionių bendruomenėje.

Kita puiki bėgikė, kurią supažindinau su Biblija, buvo jaunutė Heidi. Būdamas jos treneriu, pastebėjau, kad mergaitę domina dvasiniai dalykai. Todėl kartą papasakojau jai, ko Biblija moko apie Dievo Karalystę ir kaip per ją bus palaiminta žmonija. Paskui paklausiau: „Ar tiki, kad šie pažadai išsipildys?“ (Psalmyno 37:11; 37:29, Brb; Mato 6:9, 10).

„Taip“, — atsakė ji. Heidi panoro studijuoti Bibliją. Pasirūpinau, kad su ja studijuotų viena krikščionė. Po kelerių metų Heidi irgi pasiaukojo Dievui ir pasikrikštijo. Ilgainiui ji tapo žavia bei dvasinga moterimi, ir mes susituokėme. Heidi — nuostabi partnerė, kurios ryžtas tarnauti Dievui neblėsta. Jeigu su tokiu pat ryžtu būtų siekusi sporto aukštumų, neabejotinai būtų išgarsėjusi kaip lengvaatletė.

 Kai ėmiau studijuoti Bibliją, mano jaunesnis brolis Pėteris, taip pat sportininkas, iš pradžių labai pasipiktino. Tada daviau jam knygą Gyventi amžinai. Po kurio laiko jis priėjo prie manęs ir pasakė: „Pradėjau skaityti tą knygą, bet ne viską suprantu. Ar gali man padėti?“ Paprašiau vieno liudytojo, kad su juo studijuotų, ir po keturių mėnesių Pėteris pasikrikštijo. Vėliau vedė. Jo žmona tarnauja pioniere.

Lenktynės tęsiasi

Dar prieš krikštą nusprendžiau, kad būsiu misionierius. Neilgai trukus po krikšto ėmiausi pionieriaus tarnybos. Supratau, kad lenktynėse už gyvenimą privalau stengtis iš visų jėgų. Abu su žmona Heidi pateikėme prašymus mokytis Jehovos liudytojų Gileado mokykloje Niujorke, kur ruošiami misionieriai, ir 1994-aisiais mus pakvietė. Kai baigėme šią mokyklą, buvome paskirti į Latviją, kur nemažai žmonių kalba rusiškai.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo žmonių lūkesčiai nepasiteisino. Ankstesnis režimas buvo sugriovęs pasitikėjimą Biblija ir šią knygą netgi draudė. Bet pamatėme, jog daugeliui rūpėjo, kas joje rašoma. Pati sunkiausia užduotis man buvo išmokti rusų kalbą. Po šešerių metų misionieriškos tarnybos Latvijoje mane paskyrė keliaujančiuoju prižiūrėtoju. Mano pareiga buvo lankyti Jehovos liudytojų bendruomenes ir jas stiprinti. Lydimas savo ištikimos žmonos, tai darau ligi šiol.

Per daugelį metų turėjau progų padėti ne vienam pasiekti puikių rezultatų lenktynėse už gyvenimą — „tikrąjį gyvenimą“ Dievo naujajame pasaulyje (1 Timotiejui 6:19). Kad sportininkai atskleistų savo maksimalias galimybes, treneris turi juos suprasti: padėti ugdytis stipriąsias savybes ir, kiek įmanoma, įveikti silpnąsias. Jis turi įkvėpti juos nenuleisti rankų ir išnaudoti visus savo gabumus.

Vis stebiuosi, kiek daug bendra yra tarp krikščionio ir lenktynininko, kaip paminėjo apaštalas Paulius savo Pirmame laiške korintiečiams. Geras bėgikas sutelkia dėmesį į kūno lavinimą, o ne vien svajoja apie pergalę. Jis užsibrėžia realius tikslus ir jų siekdamas nuosekliai treniruojasi. Jeigu užmiršta, dėl ko stengiasi, ir nedaro pažangos, niekais nueina visas įdėtas triūsas. Panašiai sutelkti dėmesį į tikslą turi ir tikrasis krikščionis.

Taip pat geras bėgikas nuolat laikosi režimo ir griežtos mitybos. Panašiai elgiasi ir geras krikščionis. Kaip rašė apaštalas Paulius, toks krikščionis „neragauja“ nedorovingų mokymų nuo „demonų stalo“. Priešingai, jis maitinasi sveiku dvasiniu maistu, kurį Dievas teikia per savo Žodį, Bibliją (1 Korintiečiams 10:21, Brb). Negana to, kai iškyla sunkumų, geras bėgikas išlaiko teigiamą požiūrį. Jis pripažįsta savo klaidas ir jas taiso. „Bėgu nedvejodamas, — rašė Paulius, — bet tramdau savo kūną“, — sakė jis, kad nebūtų atmestinas (1 Korintiečiams 9:24-27, Brb).

 Mums abiem su žmona patinka palaikyti gerą fizinę formą, todėl reguliariai mankštinamės sporto salėje. Tačiau neleidžiame, kad tai kliudytų tarnauti Jehovai, taip nuostabiai sukūrusiam žmones (Psalmyno 139:14). Abu drauge esame sutelkę dėmesį į tai, kaip gauti prizą — tikrąjį, „būsimąjį gyvenimą“ Dievo naujajame pasaulyje (1 Timotiejui 4:8).

Aprašęs ikikrikščioniškųjų laikų „debesį liudytojų“, apaštalas Paulius paragino: „Nusimeskime visas naštas bei nuodėmės pinkles ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse“ (Hebrajams 12:1). Nėra nieko vertingesnio, kaip bėgti jose. Taip yra todėl, kad visų dalyvių, sėkmingai įveikusių distanciją, laukia amžina laimė (2 Timotiejui 4:7, 8).

[Išnaša]

[Iliustracija 14 puslapyje]

Apie 1985-uosius: aš su Heidi, už mūsų Ivona, priekyje Jouko su jų dukrele

[Iliustracija 15 puslapyje]

Su Heidi tarnyboje šiais laikais

[Iliustracija 15 puslapyje]

2009-aisiais Jehovos liudytojų kongrese Helsinkyje: mums iš kairės — Ivona su Jouko, iš dešinės — Jarmo su Barbru

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 12 puslapyje]

Published in Aamulehti 8/21/1979