Baisiausia XIX amžiaus liga

Ėjo 1854-ieji. Tais metais Londonas dar kartą atsidūrė choleros — žarnyno ligos, pasireiškiančios stipriu viduriavimu ir dehidracija, — gniaužtuose. Ji plito šiurpinančiu greičiu. Daugelis rytą atsikėlę visai sveiki, saulei leidžiantis jau buvo mirę. Vaistų nuo choleros niekas nežinojo.

TAI buvo baisiausia to šimtmečio liga, o kas ją sukėlė, gaubė nežinia. Kai kas choleros priežastimi manė esant bjaurius kvapus, sklindančius pūvant organinėms medžiagoms. Ir tokie spėliojimai buvo suprantami. Per Londoną tekanti Temzės upė skleidė šlykštų tvaiką. Ar užkratą pernešė tas dvokiantis oras?

Jau prieš penkerius metus gydytojas Džonas Snou (Snow) teigė, jog cholerą sukelia ne užterštas oras, bet užterštas vanduo. Kitas gydytojas, Viljamas Badas (Budd), manė, kad tą ligą perneša gyvi organizmai, panašūs į grybelius.

Per 1854-ųjų epidemiją Snou patikrino savo teoriją, tyrinėdamas apsikrėtusių cholera Soho rajono Londone gyventojų buitį. „Kas tiems žmonėms bendra?“ — svarstė jis. Snou atlikti tyrimai leido padaryti stulbinantį atradimą. Visi jie imdavo geriamą vandenį iš to paties gatvės hidranto, o tame vandenyje buvo nuotekų su choleros sukėlėjais! *

Tais pačiais metais medicinos srityje buvo padarytas dar vienas svarbus atradimas — italų mokslininkas Filipas Pačinis (Pacini) išspausdino straipsnį, kuriame aprašė cholerą sukeliantį gyvą organizmą. Tačiau iš esmės tiek jo, tiek Snou, tiek Bado atradimai buvo ignoruojami. Cholera siautėjo iki 1858-ųjų.

„Baisusis dvokas“

Su nauja kanalizacijos sistema, kuri nebeterštų Temzės, parlamentas neskubėjo, bet 1858-ųjų vasarą užplūdusi karščio banga privertė sukrusti. Tvaikas, sklindantis iš upės, tekančios pro Bendruomenių Rūmus, buvo toks stiprus, kad, stengdamiesi jį nuslopinti, politikai buvo priversti ant langų kabinti  portjeras, sumirkytas dezinfekavimo skystyje. Tai, kas buvo pavadinta „baisiuoju dvoku“, paskatino parlamentarus imtis veiksmų. Per 18 dienų jie išleido įsakymą įrengti naują kanalizacijos sistemą.

Surinkti nuotekoms iš miesto ir jas nukreipti į rytus nuo Londono, kol dar nepasiekė upės, buvo nutiesti didžiuliai kanalizacijos vamzdžiai, kuriais atmatos atoslūgio metu galiausiai išsiliedavo į jūrą. Rezultatų ilgai laukti nereikėjo. Prijungus prie naujos sistemos visą miestą, choleros epidemija liovėsi.

Dabar jau niekas neabejojo: epidemija kilo ne dėl dvokiančio oro, bet dėl užteršto vandens ar maisto. Be to, paaiškėjo, kad norint užkirsti kelią tokiai ligai būtina sanitarija.

Įstatymas, aplenkęs laiką

Dar prieš tūkstančius metų iki Londoną nusiaubusios choleros epidemijos Mozė vedė Izraelio tautą iš Egipto. Nors izraelitai per Sinajaus dykumą keliavo apie 40 metų, jų neužklupo nei cholera, nei jokia kita epidemija. Kaip jie to išvengė?

Kiekvienas tautos narys turėjo laikytis nurodymo savo išmatas užkasti toliau nuo stovyklos, kad neužsiterštų gyvenamoji vieta ir vandens šaltiniai. Šis reikalavimas užrašytas Biblijoje, Pakartoto Įstatymo 23:13, 14 [23:12, 13, Brb]. Čia skaitome:

„Už stovyklos turėsi nurodytą vietą, kur galėsi eiti laukan. Prie savo aprangos turėsi ir kastuvėlį. Nusilengvinęs už stovyklos, iškasi duobę ir pridengsi savo išmatas.“

Tokia paprasta instrukcija saugojo izraelitus nuo ligų, kurios siaubė aplinkines tautas.  Panašių sanitarinių normų laikymasis saugo žmonių gyvybę ir šiais laikais. * Štai vienas pavyzdys.

„Pas mus niekada nesiautėjo epidemija“

Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje persekiojimų banga Malavyje daugelį Jehovos liudytojų privertė iš ten pasitraukti. Jie rado prieglobstį kaimyniniame Mozambike. Čia dešimtyje pabėgėlių stovyklų apsigyveno per 30000 vyrų, moterų ir vaikų. Kaip žinia, pabėgėlių stovyklos dažnai yra palanki terpė ligoms, plintančioms per vandenį. Tad kaip liudytojams sekėsi tokiomis sąlygomis?

Lemanas Kabvasis (Kabwazsi) drauge su 17000 kitų pabėgėlių gyveno didžiausioje stovykloje Mlangenyje (Mlangeni). Jis pasakoja: „Stovykloje visada palaikėme švarą. Duobes išvietėms kasėme už stovyklavietės, ir niekam nebuvo leidžiama išsikasti jų pačioje stovykloje. Toliau nuo stovyklos buvo kasamos ir duobės šiukšlėms. Savanoriai visokeriopai rūpinosi sanitarinėmis sąlygomis, įskaitant vandens švarą. Vandenį sėmėmės iš šulinių, iškastų kitoje pusėje už stovyklos. Nors gyvenome ankštai, tvirtai laikėmės Biblijoje nurodytų higienos normų, todėl niekada nepasitaikė jokios sunkios ligos protrūkio, ir niekas nesusirgo cholera.“

Deja, kai kur pasaulyje esama namų, kur iki šiol nėra tinkamos kanalizacijos sistemos. Nuo ligų, plintančių per išmatas, kasdien miršta maždaug 5000 vaikų.

Nors choleros bei panašių susirgimų galima išvengti, o žmonių pastangos gerinti sanitarines sąlygas irgi davė apčiuopiamų rezultatų, Biblija teikia viltį, kad greitai nebebus jokių ligų. Apreiškimo 21:4 sakoma, jog valdant Dievo Karalystei „nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto“ (Apreiškimo 21:4). Tuomet, kaip žada Biblija, „nebus ten žmogaus, kuris sakytų: ‘Aš ligotas!’“ (Izaijo 33:24).

Norėdami daugiau sužinoti, ką Dievo Karalystė padarys žmonijos labui, skaitykite knygos Ko iš tikrųjų moko Biblija? 3 ir 8 skyrius (išleido Jehovos liudytojai).

[Išnašos]

[Anotacija 21 puslapyje]

Kaip atspindi daugelis to meto iliustracijų, Temzės upė, tekanti per Londoną, buvo užteršta cholera užkrėstomis nuotekomis

[Iliustracija 22 puslapyje]

Mozambike per 30000 vyrų, moterų ir vaikų gyveno dešimtyje pabėgėlių stovyklų, ir jose visada buvo palaikoma švara

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 20 puslapyje]

Temze plaukia mirtis: © Mary Evans Picture Library; žemėlapis: University of Texas Libraries