Atsirado atsitiktinai ar buvo sukurta?

Kolibrio liežuvis

● Ant delno didumo stiklo paviršiaus mokslininkai tyrinėja labai mažus kraujo kiekius, DNR bei kitokias medžiagas. Tokioje mikroskopinėje plotmėje skysčio lašeliai iš vietos į vietą perkeliami naudojant siurbliukus arba pompas. Tačiau ši metodika nėra pati efektyviausia. Ar yra koks geresnis būdas mikroskopiniams skysčių kiekiams pernešti? Anot Masačusetso technologijos institute dirbančio dr. Džono Bušo (Bush), „gamta šias problemas jau yra išsprendusi“.

Susimąstykite. Nektarui iš žiedo siurbti kolibris energijos neeikvoja. Jis pasinaudoja sankibos jėgomis, kurios veikia taip, kad, užuot paklusęs traukos jėgai, vanduo ant lygaus paviršiaus susirenka į lašelius. Kai kolibris liežuviu paliečia nektarą, skysčio paviršius verčia paukščio liežuvį susivynioti į plonytį šiaudelį, ir nektaras juo ima kilti. Taip kolibris išvengia bereikalingų pastangų, leisdamas nektarui pačiam atitekėti „šiaudeliu“ į burną. Kolibriui maitinantis, jo liežuvėlis gali prisipildyti nektaro iki 20 kartų per sekundę!

Pastebėta, kad šitokį „savaime susirenkantį sifoną“ turi kai kurie pakrančių paukščiai. Jie panašiai geria vandenį. Komentuodamas tokį sugebėjimą, Stanfordo universiteto Kalifornijoje (JAV) dėstytojas Markas Denis (Denny) sako: „Inžinerijos, fizikos ir taikomosios matematikos derinys tiesiog nuostabus. [...] Jeigu paprašytumėte bet kurio inžinieriaus arba taikomosios matematikos žinovo suprojektuoti mechanizmą, kuriuo vanduo iš paukščio snapo patektų į jo burną, tokia mintis jiems net į galvą nebūtų atėjusi.“

Ką manote? Ar mažytis kolibrio liežuvėlis, galintis greitai ir veiksmingai rinkti nektarą, atsirado atsitiktinai, ar buvo sukurtas?

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 23 puslapyje]

© Richard Mittleman/Gon2Foto/Alamy