Laivais per pasaulio viršūnę

JŪRŲ keliautojai nuo senų laikų svajojo šiaurėje atrasti kelią, jungiantį Atlanto ir Ramųjį vandenynus, bet žinojo, kad ten jų laukia bauginanti kliūtis: kelią per Arkties vandenyną kaustė ledas.

Vis dėlto paskatų surasti tiesesnį kelią per pasaulio viršūnę buvo nemažai. XVI amžiuje prekybos kelius į Rytus — aplink piečiausius Afrikos bei Pietų Amerikos pakraščius — jau kontroliavo portugalai ir ispanai. Kad patektų į Rytų rinkas, užsienio pirkliai turėjo ieškoti kelių šiaurėje. Daugelis taip ir darė.

Anglai. 1553 metais pirmajai jų ekspedicijai vadovavo seras Hju Vilebis (Willoughby) ir Ričardas Čanseloras (Chancellor). Kai siaučiant audrai jų laivai išsiskyrė, Vilebis buvo priverstas žiemoti nykioje Kolos pusiasalio pakrantėje tolimoje Rusijos šiaurėje. Dėl menko pasirengimo atšiaurioms sąlygoms vadas ir visi buvusieji su juo žuvo. O Čanseloras išsilaipino Archangelske. Iš ten caro Ivano IV Rūsčiojo kvietimu, nukeliavo į Maskvą. Čanselorui nepavyko surasti kelio į Aziją, bet jis atvėrė kelius Anglijos prekybai su Rusija.

Olandai. 1594-aisiais Vilemas Barencas (Barents) pirmiausia leidosi į Naująją Žemę. Tačiau 1596 metais per savo trečiąją ekspediciją, apiplaukdamas šiauriausią šio Rusijos salyno pakraštį, laivas įstrigo tarp ledų ir buvo nepataisomai sugadintas. Nuožmią žiemą įgula ištvėrė trobelėje, suręstoje iš medžių, išmestų į krantą. Vienintelis valgis buvo baltųjų meškų mėsa. Namo jūreiviai grįžo dviem valtelėmis. Pats Barencas kelionės neatlaikė.

Rusai. Rusijos keliautojai užsimojo nuodugniai ištirti Sibirą ir Rusijos Tolimuosius Rytus. Vos per 60 metų, nuo 1581-ųjų iki 1641-ųjų, jie apkeliavo teritoriją nuo Uralo kalnų iki Ramiojo vandenyno. Maždaug tuo pačiu metu kazokai Sibiro upėmis plaukiojo į Arkties vandenyną. Jie paskelbė Sibirą Rusijos valdomis ir pirmieji pradėjo laivybą šiaurrytinėse Sibiro pakrantėse. 1648 metais  Rusijos laivai perplaukė sąsiaurį, kuris vėliau danų jūrininkui Vitusui Beringui atminti buvo pavadintas jo vardu.

Tolesnės ekspedicijos

Nuo 1733-iųjų iki 1743-iųjų beveik tūkstantis vyrų — septyni būriai, — vadovaujami Beringo, tyrinėjo Rusijai priklausančias Arkties ir Ramiojo vandenyno pakrantes. Laivai vėl pakliuvo į ledo gniaužtus, ir daug jūreivių mirė. Nepaisant to, ekspedicijos nariai nubraižė kone visos Arkties vandenyno pakrantės žemėlapius. Surinkta medžiaga — jūrlapiai, gylio matavimų duomenys bei informacija apie ledo būklę — pasirodė neįkainojama būsimiems Arkties tyrinėtojams.

Per visą tą laiką ekspedicijos į Arkties vandenyną leisdavosi mediniais laivais. Tačiau po Beringo ekspedicijos paaiškėjo, kad jie visiškai nepritaikyti plaukti Šiaurės jūrų keliu. * 1778-aisiais tą pačią išvadą padarė britų tyrinėtojas Džeimsas Kukas (Cook), kai jam plaukiant į vakarus Beringo sąsiauriu kelią pastojo ledai. Ir tik po dar vieno šimtmečio suomių kilmės keliautojas Adolfas Erikas Nordenšeldas (Nordenskiöld) sėkmingai įveikė šį kelią garlaiviu.

Rusų patirtis

Po 1917 metų revoliucijos Rusijai priklausančioje Arkties vandenyno dalyje buvo leidžiama plaukioti tik rusų laivams. Nuo praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio Sovietų Sąjunga plėtojo laivybą Šiaurės jūrų keliu, statė uostus, būtinus naujų pramoninių gyvenviečių funkcionavimui. Šitaip Rusija Arkties jūrose įgijo didžiulės patirties visais laivininkystės atžvilgiais.

Šaltojo karo metu užsienio laivams Šiaurės jūrų kelias buvo uždarytas. Tačiau dėl politinių reformų ir perėjimo prie rinkos ekonomikos Rusijos valdžia dabar skatina tarptautinį krovinių gabenimą šiuo maršrutu. Kaip tai naudinga, rodo toliau pateiktas pavyzdys.

2009-ųjų vasarą du Vokietijos krovininiai laivai, perplaukę Beringo sąsiaurį, pasuko į vakarus Nyderlandų link palei beveik neužšalusią Azijos bei Europos šiaurinę pakrantę. Tai buvo pirmas kartas, kai visą Šiaurės rytų kelią perplaukė ne Rusijos laivai. Kelionė sutrumpėjo maždaug 3000 jūrmylių ir dešimčia dienų. Vokietijos kompanijos apskaičiavimu, plaukdamas trumpesniu keliu per Arkties vandenyną, kiekvienas laivas sutaupė apie 300000 eurų.

Dabar Arkties vandenyne ledo sparčiai mažėja. Todėl kiekvieną vasarą laivybai atsiveria dideli vandenyno plotai. * Tokie gamtos pokyčiai kelia nerimą. Bet jei ledas tirps ir toliau, laivai, aplenkdami Rusijos pakrančių seklius vandenis, galės plaukti trumpiausiu keliu, jungiančiu Atlanto ir Ramųjį vandenyną — tiesiai per pasaulio viršūnę.

[Išnašos]

 [Žemėlapis 15 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

MARŠRUTAI, KURIAIS PLAUKĖ

Seras Hju Vilebis ir Ričardas Čanseloras

Vilemas Barencas

Vitus Beringas

Nilsas Adolfas Erikas Nordenšeldas

Ledo ribos

[Žemėlapis]

ARKTIES VANDENYNAS

Šiaurės ašigalis

Nuolatinio ledo riba

Ledo pako riba vasarą

Ledo pako riba žiemą

POLIARINIS RATAS

ŠVEDIJA

GRENLANDIJA

KANADA

ALIASKA

Beringo sąsiauris

RUSIJA

SIBIRAS

URALO KALNAI

Naujoji Žemė

Kolos pusiasalis

Archangelskas

MASKVA

[Iliustracija 16 puslapyje]

Ledas Arkties vandenyne sparčiai tirpsta

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 14 puslapyje]

Library and Archives Canada/Samuel Gurney Cresswell collection/C-016105