„Meidei! Meidei! Meidei!“ Šaukinys, kuris gelbsti gyvybes

ĮRAŠO KALBA

„Meidei! Meidei! Meidei!“ Šaukinys, kuris gelbsti gyvybes

Žvejų laivą apėmė liepsna ir dūmai. Visiems, esantiems laive, grėsė didžiulis pavojus. „Jei ne kapitono siunčiamas „meidei“ šaukinys, „Nautical Legacy“ niekas niekada nebūtų radęs“, — pasakė vienas pakrančių apsaugos darbuotojas. Kanados pakrančių apsaugos tarnyba sureagavo tuoj pat, ir visa įgula buvo išgelbėta. *

„MEIDEI! Meidei! Meidei!“ Jeigu eteryje pasigirsta šie žodžiai, vadinasi, kažkieno gyvybei gresia pavojus ir prašoma skubios pagalbos. Ar šaukinys „meidei“ veiksmingas? 2008 metais JAV pakrančių apsaugos tarnyba vykdė per 24000 gelbėjimo operacijų. Ji išgelbėjo 4910 žmonių — vidutiniškai 13 per dieną — ir padėjo daugiau kaip 31000 nelaimės ištiktųjų.

Tačiau kodėl naudojamas būtent „meidei“ šaukinys? Ir kaip patekę į bėdą laivai šaukdavosi pagalbos, kol nebuvo atrastas radijo ryšys?

Pagalbos šaukiniai senovėje

1588-aisiais Ispanijos armados laivas Santa Maria de la Rosa, blaškomas baisios audros, pagalbos šaukėsi šaudydamas iš patrankų. Laivas nuskendo ir, kiek žinoma, niekam nepavyko išsigelbėti. Kiti senovės laivai, signalizuodami apie nelaimę, iškeldavo specialias vėliavas. Netgi ligi šiol visame pasaulyje suprantama, kad balta vėliava su sukryžiuotomis raudonomis įstrižainėmis reiškia, jog laivas šaukiasi pagalbos.

XVIII amžiaus septintajame dešimtmetyje jūreiviai pradėjo mokytis regimojo signalizavimo, vadinamo semaforo sistema. Kad „susišnekėtų“ šia „kalba“, signalizuotojas, rankose laikydamas dvi vėliavėles, imituodavo laikrodžio rodykles. Vėliavėlių padėtis, vaizduojanti konkretų laiką, reikšdavo tam tikrą raidę ar skaičių.

Tačiau vėliavos, patrankų šūviai ir regimieji signalai pasiteisindavo tik tada, kai kas nors būdavo pakankamai arti, kad pamatytų ar išgirstų pagalbos šauksmą. Dažniausiai į bėdą patekusi įgula sulaukti pagalbos turėdavo mažai vilčių. Kaip ši problema buvo sprendžiama?

Veiksmingesni pagalbos šaukiniai

XIX amžiaus penktajame dešimtmetyje ryšių technologijoje įvyko milžiniškas šuolis. Samuelis Morzė sukūrė kodą, kurį panaudodami telegrafo operatoriai specialiu rankiniu raktu žinias galėjo perduoti nutiestu laidu. Kol operatorius laikydavo raktą nuspaudęs, žmogus kitame laido gale užfiksuodavo elektros impulsą. Kiekvienai raidei bei skaičiui Morzė priskyrė unikalią trumpų ir ilgų garsų arba taškelių ir brūkšnelių kombinaciją.

Kad pasinaudotų Morzės abėcėle jūroje, vietoje telegrafo operatoriaus siunčiamų garsinių signalų jūreiviai siųsdavo ryškios šviesos signalus. Perduodamas taškelį, signalizuotojas šviesos spindulį paleisdavo trumpai, o brūkšnelį — ilgiau. Netrukus nelaimės signalui perduoti buvo pasirinkta paprasta su jokia kita nesupainiojama kombinacija iš trijų taškelių, trijų brūkšnelių ir dar trijų taškelių, atitinkanti raides SOS. *

Laimei, pastangos kurti dar informatyvesnius ir didesnį atstumą sklindančius nelaimės signalus tuo nesibaigė. 1901 metais Guljelmas Markonis (Marconi) pasiuntė pirmąjį radijo signalą per Atlantą. Dabar vietoje šviesos blyksnių SOS pranešimus buvo galima siųsti radijo bangomis. Vis dėlto balsu pranešti apie nelaimę per radiją žmonės dar nemokėjo. Šaukiniui „Meidei! Meidei! Meidei!“ laikas dar nebuvo atėjęs.

Eteryje žmogaus balsas galiausiai nuskambėjo 1906 metais, kai Redžinaldui Fesendenui (Fessenden) radijo bangomis pavyko perduoti kalbą ir muziką. Fesendeno transliaciją per radiją jūreiviai girdėjo 80 kilometrų atstumu. 1915-aisiais dar daugiau žmonių, susirinkusių prie Eifelio bokšto Paryžiuje, su jauduliu klausėsi kalbos, tiesiogiai transliuojamos iš Arlingtono (Virdžinija, JAV), esančio už 14000 kilometrų! Ir tik įsivaizduokite, kaip buvo sužavėti garlaivio America jūreiviai, kai 1922 metais buvo surengtas pirmasis pokalbis radijo bangomis „laivas-krantas“ tarp Dilio pakrantės (Naujasis Džersis, JAV) ir jų laivo, esančio už daugiau kaip 600 kilometrų.

Visuotinis pagalbos šaukinys

Pradedant maždaug 1920—1930 metais vis daugiau žmonių ėmė šnekėtis vienas su kitu radijo bangomis. Kadangi jūroje laivų įgulos būna įvairiakalbės, kaip kapitonui išsiųsti prioritetinį nelaimės šaukinį, kurį visi suprastų? Šią problemą 1927 metais išsprendė Tarptautinė radiotelegrafo konvencija, tarptautiniu nelaimės šaukiniu pasirinkusi „meidei“. *

Galime džiaugtis, kad ryšių technologijos tobulėja. Patrankų šūvius ir signalizavimą vėliavomis pakeitė radarai bei globalinės padėties nustatymo sistemos. Be to, radijas laive dabar tapo norma, o gelbėjimo tarnybos visada budi radijo eteryje ir yra nuolatinėje parengtyje. Kad ir kur ar kada atsitiktų nelaimė, šaukinys „Meidei! Meidei! Meidei!“, kaip rodo Nautical Legacy atvejis, veikiausiai bus išgirstas. Taigi, jeigu jūroje jus ištiks nelaimė, užuot turėjęs vos rusenančią vilties kibirkštėlę būti išgelbėtas, dabar, kitaip nei ankstesniais laikais, galite su pasitikėjimu laukti pagalbos.

[Išnašos]

^ pstr. 2 Iš knygos True Stories of Rescue and Survival—Canada’s Unknown Heroes.

^ pstr. 11 Raidės SOS pasirinktos, nes jas lengva išsiųsti ir atpažinti. Jokios potekstės jose nebuvo.

^ pstr. 15 „Meidei“ kartojamas tris kartus, kad būtų aišku, jog tai daroma neatsitiktinai ir kad šaukinys nebūtų supainiotas su jokiu kitu žodžiu.

[Iliustracija 27 puslapyje]

„Nautical Legacy“ skendi liepsnoje ir dūmuose

[Šaltinio nuoroda]

[Iliustracija 28 puslapyje]

Perduodami informaciją Morzės abėcėle jūroje, vietoje telegrafo operatoriaus siunčiamų garsinių signalų jūreiviai siųsdavo ryškios šviesos signalus

[Šaltinio nuoroda]

ATSIBUSKITE!