Susipažinkime su alpiniu švilpiku

Garsus švilpimas perskrodė orą. Atrodė, tarsi koks berniukas švilptų savo draugui — tik daug garsiau. Aidas nusirito per kalno šlaitą, ir buvo sunku atskirti, iš kur švilpimas sklinda. Tada ir pamačiau mažą kailinį graužiką, įsmunkantį į netoli esantį urvą. Užmetęs akį į turisto vadovo knygą, įsitikinau, jog ką tik mačiau ir girdėjau alpinį švilpiką.

 PER keletą dienų tuos kailinius graužikus pažinau iš arčiau. Sužinojau, ant kurių uolų jie mėgaujasi saulėkaita, kur jų pagrindiniai urvai ir kaip išgyvena nesvetingoje aplinkoje — taip aukštai, kur net nebeauga medžiai.

Šeimyniškas bendradarbiavimas ir budrumas

Gyventi alpinėse ganyklose švilpikams nėra lengva. Žiemos čia šaltos, tad jų arealas gali būti sniegu užklotas ištisus mėnesius. Be to, grėsmę kelia tiek padangių, tiek žemės plėšrūnai. Taigi švilpikų gyvybė priklauso nuo jų bendradarbiavimo, pasirengimo ir budrumo.

Švilpikai paprastai gyvena šeimomis, kurios susideda iš jauniklius vedančios poros ir jų palikuonių. Kiekviena šeima turi po keletą urvų — viename gyvena, kituose slepiasi užklupus pavojui. Kartais šie graužikai išsikasa urvus plyšiuose po dideliais akmenimis. Šitokie tvirtovę primenantys būstai yra labai patogūs kaip stebėjimo bokšteliai ir kaip saulėtos terasos poilsiui.

Alpiniai švilpikai labai rūpinasi savo higiena. Kad gyvenamajame urve būtų švaru, tualetui išrausiamas atskiras. Pagrindinio urvo gale švilpikai įsirengia didelį guolį, kurį iškloja žole. Ten patelei saugu gimdyti. Be to, šitoks gultas yra šiltas prieglobstis, kur visa šeima gali susispiesti ilgam žiemos miegui.

Kone svarbiausia pareiga šeimoje — sargybinio. Kol kiti šeimos nariai netoliese ieško maisto, vienas suaugęs švilpikas eina sargybą. Norėdamas geriau apžvelgti apylinkes, kad laiku pastebėtų pavojų, kartais jis atsistoja ant užpakalinių kojų. Didžiausią grėsmę alpiniam švilpikui kelia ereliai, lapės ir žmonės. Pamatęs juos ar kokį didelį plėšrų paukštį, švilpikas skelbia pavojų. Įdomu, kad garsas, kuriuo jis perspėja apie erelį — savo didžiausią sparnuotą priešą — gerokai skiriasi nuo kitų pavojaus signalų.  Išgirdusi perspėjimą, visa šeima tuoj pat sprunka slėptis. Akimirksnis ir, regis, jų nė nebūta!

Švilpikas žus ar gyvens, dažnai priklauso nuo paklusnumo. Ypač tai pasakytina apie jauniklius — kilniųjų erelių skanėstą. Jei grėsmė atrodo neišvengiama, sargybinis drauge su kitais irgi šmurkšteli į artimiausią urvą. Paskui, po kelių minučių, atsargiai iškiša galvą apsidairyti, ar pavojus nepraėjęs.

Maloni vėsuma ir saldus miegas

Aukštikalnių pievose, kur gyvena švilpikai, gausu žolės maistui ir vasaros nekarštos. Esant vėsiam orui, šie gyvūnėliai mėgsta saulės vonias ant kokios patogios uolos. Jiems blogiau, kai užeina karščiai — juk kailinių nenusivilksi! Tokiomis dienomis švilpikai paprastai būna aktyvesni ankstų rytą ir vėlyvą popietę.

Alpiniai švilpikai nemiga skųstis negali. Jų žiemos miegas trunka apie pusmetį. Giminingos rūšies žilasis švilpikas gali miegoti iki devynių mėnesių. Žiemos miego metu alpinio švilpiko širdis plaka daug lėčiau — kartą du per minutę, o kūno temperatūra nukrinta iki penkių laipsnių Celsijaus. Suprantama, tokiam ilgalaikiam pasninkavimui reikia pasiruošti. Per vasarą ir ankstyvą rudenį švilpikai yra tiesiog nepasotinami, nes turi sukaupti pakankamai riebalų ilgam miegui.

Jauni švilpikai būna žaismingi ir dažnai bėgioja ratu vaikydamiesi vienas kitą. Kartą mačiau, kaip trys jaunikliai juokais grumdamiesi vertėsi kūliais ir nusirito žole apaugusiu šlaitu. Visokio amžiaus švilpikai „sveikinasi“ susiliesdami nosimis. Šeimos nariai laižo vienas kitą ir, orams atvėsus, susiglaudžia į krūvą, kad būtų šilčiau.

Švilpikai ruošiasi ateičiai ir yra budrūs (Jobo 12:7). Galbūt iš šių gyvūnėlių galėtų pasimokyti ir žmonės.

[Anotacija 11 puslapyje]

Alpinėms pievoms švilpikai suteikia dar daugiau žavesio, o jų bendradarbiavimas šeimoje liudija apie Kūrėjo išmintį (Psalmyno 50:10)

[Anotacija 12 puslapyje]

Kol kiti šeimos nariai netoliese ieško maisto, vienas suaugęs švilpikas eina sargybą