Tiesa apie Kalėdas

AR JUMS rūpi religinė tiesa? Jei taip, galbūt norėtumėte žinoti atsakymus į tokius klausimus: 1) ar Jėzus tikrai gimė gruodžio 25-ąją? 2) kas buvo „išminčiai“, ar iš tikrųjų jų būta trijų? 3) kokia „žvaigždė“ juos vedė pas Jėzų? 4) ką bendra Kalėdų senelis turi su Jėzumi ir jo gimimu? 5) koks Dievo požiūris į Kalėdų paprotį duoti dovanas arba, tiksliau tariant, jomis keistis?

Apsvarstykime šiuos klausimus Biblijos ir istorinių faktų šviesoje.

1) Ar Jėzus gimė gruodžio 25-ąją?

Paprotys. Laikoma, kad Jėzus gimė gruodžio 25-ąją, ir būtent ši data yra iškilmingai minima. Leidinyje Encyclopedia of Religion rašoma, jog „žodis „Kalėdos“ reiškia mišias, kurios laikomos švenčiant Kristaus gimimą“.

Jo ištakos. „Tai, kad buvo pasirinkta gruodžio 25 diena, sutapo ne su kokiu bibliniu įvykiu, — sakoma leidinyje The Christmas Encyclopedia, — bet su pagoniškomis romėnų šventėmis metams baigiantis“, maždaug tuo laiku, kai šiaurės pusrutulyje prasidėdavo žiemos saulėgrįža. Tuomet vykdavo saturnalijos — šventė žemdirbystės dievo Saturno garbei ir, kaip pažymima toje pačioje enciklopedijoje, „jungtinė dviejų saulės dievų — romėnų Saulės ir persų Mitros — šventė“. Abu gimtadieniai būdavo švenčiami gruodžio 25-ąją, per žiemos saulėgrįžą pagal Julijaus kalendorių.

Šias pagoniškas šventes imta laikyti krikščioniškomis nuo 350-ųjų, kai popiežius Julijus I paskelbė, jog gruodžio 25 diena yra Kristaus gimtadienis. „Kalėdų šventės laipsniškai perėmė arba pakeitė visas saulėgrįžos apeigas, — sakoma Encyclopedia of Religion. — Saulė vis dažniau simbolizuodavo prikeltąjį Kristų (jis buvo vadinamas ir Nenugalimąja Saule), o senasis saulės diskas tapo krikščionių šventųjų aureole.“

Ką sako Biblija. Biblijoje Jėzaus gimimo data nenurodyta. Bet galime drąsiai teigti, kad tai nebuvo gruodžio 25-oji. Kodėl? Biblijoje pasakojama, jog tuo metu, kai Jėzus gimė, Betliejaus apylinkėse piemenys „nakvojo laukuose“, saugodami savo bandas (Luko 2:8). Šaltas, lietingas sezonas čia paprastai prasideda spalį, ir piemenys — ypač kur šalčiau, kaip būna kalnuotose vietovėse aplink Betliejų, — nakčiai avis suvarydavo po stogu. O gruodžio mėnesį užeidavo didžiausi šalčiai, kartais su sniegu. *

Įsidėmėtina, kad pirmieji krikščionys, kurių dauguma lydėjo Jėzų tarnyboje, jo gimimo nešventė jokią dieną. Priešingai, paklusdami Jėzaus nurodymui, vėliau jie minėjo tik  jo mirtį (Luko 22:17-20; 1 Korintiečiams 11:23-26). Vis dėlto gali kilti klausimas: „Ar taip jau svarbu, kad šventė susijusi su pagonybe?“ Dievui tai svarbu. „Tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa“, — sakė Jėzus Kristus (Jono 4:23).

2) „Išminčiai“ — kas jie ir kiek jų buvo?

Paprotys. Trys „išminčiai“, kurie „žvaigždės“ vedami atkeliavo iš rytų, vaizduojami atnešantys dovanas Jėzui, gulinčiam ėdžiose, tvartelyje. Kartais čia pat stovi ir piemenys.

Jo ištakos. Išskyrus trumpą Biblijos ištrauką, kaip sakoma The Christmas Encyclopedia, „visa, kas parašyta apie išminčius, iš esmės tėra legenda“.

Ką sako Biblija. Kiek „išminčių“ aplankė Jėzų, Biblijoje neparašyta. Jų galėjo būti du, trys, keturi ar daugiau. Nors kai kuriuose Biblijos vertimuose šie vyrai vadinami „išminčiais“, originalo kalba čia pavartotas žodis magoi, kuris reiškia astrologus arba burtininkus, užsiimančius tuo, kas, pasak Biblijos, yra „pasibjaurėjimas Viešpačiui“ (Pakartoto Įstatymo 18:10-12, Brb). Kadangi kelionė iš Rytų buvo ilga, astrologai nespėjo aplankyti Jėzaus, kol jis tebebuvo tvartelyje. Todėl „kūdikį su motina Marija“ jie pamatė galbūt po keleto mėnesių, „įžengę į namus“, kur buvo Jėzus (Mato 2:11).

3) Kokia žvaigždė astrologus vedė?

Suprasti, kokia tai buvo žvaigždė, būtų lengviau, jei atkreiptume dėmesį, kur ji tuos vyrus vedė. Visų pirma ji nerodė jiems kelio tiesiai į Betliejų, bet nuvedė į Jeruzalę, kur, jiems teiraujantis Jėzaus, gandas apie tai pasiekė ir Erodo ausis. Jis ‘slapčia pasikvietė išminčius’, ir šie jam papasakojo apie gimusį „Žydų karalių“. Tuomet Erodas pasakė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man.“ Tačiau Erodas domėjosi Jėzumi ne iš kilnių paskatų. Priešingai, šis išdidus ir nuožmus valdovas buvo nusprendęs Jėzų nužudyti! (Mato 2:1-8, 16)

Įdomu, kad dabar „žvaigždė“ vedė astrologus į pietus, į Betliejų. Ten ji sustojo virš namo, kuriame buvo Jėzus (Mato 2:9, 10).

Aišku, ši žvaigždė nebuvo paprasta! Ir kodėl Dievui, kuris per angelus paprastiems piemenims paskelbė apie Jėzaus gimimą, dabar būtų reikėję pasinaudoti žvaigžde, pirmiausia vedusia pagonių astrologus pas Jėzaus priešą, o tik paskiau pas patį kūdikėlį? Vienintelė logiška išvada — žvaigždė buvo grėsmingas įrankis Šėtono, gebančio daryti tokius ženklus (2 Tesalonikiečiams 2:9, 10). Ironiška, kad papuošalas, vadinamas Betliejaus žvaigžde, paprastai puikuojasi pačioje Kalėdų eglės viršūnėje.

4) Kas bendra tarp Kalėdų senelio, Jėzaus ir jo gimimo?

Paprotys. Daugelyje šalių laikoma, kad vaikams dovanas neša Kalėdų senelis. Neretai vaikai rašo laiškus į neva Šiaurės ašigalyje esančią jo būstinę ir prašo, ką norėtų gauti, o ten suruošti dovanas, pagal tradiciją, seneliui padeda nykštukai.

Jo ištakos. Vyrauja nuomonė, jog mitas apie Kalėdų senelį, arba Santa Klausą, prasidėjo nuo Myros (miestas Mažojoje Azijoje, dabartinėje Turkijoje) arkivyskupo šventojo Mikalojaus (Saint Nicholas). „Kone viskas, kas parašyta apie šv. Mikalojų, pagrįsta legendomis“, — teigiama The Christmas Encyclopedia. Pavadinimas Santa Klausas galbūt yra kilęs iš olandų kalbos žodžio Sinterklaas, jau pakitusio žodžių „Saint Nicholas“ junginio. Nei istoriniu, nei bibliniu požiūriu Kalėdų senelis su Jėzumi Kristumi neturi nieko bendra.

Ką sako Biblija. „Tad, pametę melus, kiekvienas kalbėkite tiesą savo artimui.“ Patys artimiausi mums yra šeimos nariai (Efeziečiams 4:25). Taip pat Biblijoje rašoma, jog  turime ‘mylėti tiesą’ ir ‘kalbėti tiesą iš grynos širdies’ (Zacharijo 8:19, Brb; Psalmyno 15:2). Aiškinti vaikams, kad dovanas per Kalėdas atneša Kalėdų senelis (arba kūdikėlis Kristus), gali atrodyti nekaltas prasimanymas, bet ar teisinga bei išmintinga klaidinti mažylius, net jei ketinimai ir nėra blogi? Ar jums neatrodo ironiška, kad metas, kai, daugelio supratimu, reikėtų pagerbti Jėzų, tapo proga apgaudinėti vaikus?

5) Koks Dievo požiūris į kalėdines dovanas ir linksmybes?

Paprotys. Kalėdinės dovanos nuo kitų skiriasi tuo, kad jomis paprastai keičiamasi. Per šias šventes svečiuojamasi, pokyliaujama, girtaujama.

Jo ištakos. Senovės romėnai saturnalijas pradėdavo švęsti gruodžio 17-ąją ir užbaigdavo 24-ąją, paskutinę dieną apsikeisdami dovanomis. Namai ir gatvės būdavo pilnos triukšmo, nes visi puotaudavo, girtaudavo ir šėldavo. Po saturnalijų švęsdavo sausio pirmąją. Ši šventė paprastai tęsdavosi apie tris dienas. Taigi saturnalijos ir sausio pirmoji, galima sakyti, būdavo viena ilgai trunkanti šventė.

Ką sako Biblija. Teisingai garbinantieji Dievą pasižymi džiaugsmingumu ir dosnumu. „Būkite linksmi [...] ir džiūgaukite, teisieji, šūkaukite iš džiaugsmo“ (Psalmyno 32:11). Toks džiaugsmingumas dažnai neatsiejamas nuo dosnumo (Patarlių 11:25). „Palaimingiau duoti negu imti“, — pasakė Jėzus Kristus (Apaštalų darbų 20:35). Kitąsyk jis liepė: „Duokite“, kitaip tariant, tegul dosnumas tampa jūsų įpročiu (Luko 6:37-39).

Toks dosnumas turi mažai ką bendra su dovanojimu, kuris virto ritualu, arba kai dovanoti esate priverstas dėl visuomenėje įsigalėjusio papročio. Apibūdinant tikrąją dosnumo dvasią, Biblijoje teigiama: „Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją“ (2 Korintiečiams 9:7). Tie, kurie gyvena pagal šiuos puikius Biblijos principus, dalinasi su kitais, nelaukdami ypatingų progų, nes tai daryti juos skatina dosni širdis. Galima drąsiai teigti, kad tokį  dosnumą Dievas laimina, ir tai niekada netaps našta.

Klastotė!

Biblijos šviesoje Kalėdos iš esmės visais aspektais yra arba pagoniškos kilmės, arba remiasi pasakojimais, kuriuose iškraipyta Biblijos žinia. Todėl kalėdiniai papročiai su krikščionybe niekaip nesusiję. Tačiau kaip atsitiko, kad Kalėdas imta laikyti krikščioniška švente? Kaip Biblijoje ir buvo išpranašauta, praėjus keliems šimtmečiams nuo Jėzaus mirties, atsirado daug netikrų mokytojų (2 Timotiejui 4:3, 4). Tiems nesąžiningiems žmonėms labiau rūpėjo, kaip krikščionybę padaryti patrauklesnę pagonių tautoms, o ne mokyti tiesos. Tad pamažu jie ėmė savintis populiarias pagonių religines šventes ir pavadino jas „krikščioniškomis“.

Tokie „netikri mokytojai“, kaip perspėjama Biblijoje, „bandys jus išnaudoti suktais žodžiais. Bet nuo seno pasmerkimas jų laukia ir jų pražūtis nesnaudžia“ (2 Petro 2:1-3). Jehovos liudytojai atidžiai įsiklauso į šiuos žodžius — kaip ir į visa, kas sakoma Biblijoje, — nes ją laiko rašytiniu Dievo Žodžiu (2 Timotiejui 3:16). Todėl liudytojai atsisako klaidinančių religinių papročių ar švenčių. Ar dėl tokios nuostatos jie praranda džiaugsmą? Visiškai ne! Kaip matysime, jie iš savo patirties žino, jog Biblijos tiesa išlaisvina!

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracija 8 puslapyje]

KĄ PASĖSI, TĄ IR PJAUSI

Buvo laikai, kai Bažnyčia „dantimis ir nagais [kovojo] su pagonybės liekanomis“, — rašoma knygoje Christmas Customs and Traditions—Their History and Significance. Bet ilgainiui bažnyčių vadovai vis labiau stengėsi, kad neliktų tuščių klauptų, o ne kad žmonės sužinotų tiesą. Todėl į pagoniškus įpročius ėmė žiūrėti pro pirštus, o vėliau juos propaguoti ir patys.

Šventajame Rašte teigiama, jog ‘ką pasėsi, tą ir pjausi’ (Galatams 6:7). Savo laukus apsėjusios pagonybės sėklomis, bažnyčios neturėtų stebėtis, kad juose veša „piktžolės“. Šventė, per kurią neva pagerbiamas gimęs Jėzus, tampa proga pateisinti girtavimą bei ūžavimą, prekybos centrai darosi populiaresni nei bažnyčios, pirkdamos dovanas šeimos įbrenda į skolas, o vaikai mitą painioja su tikrove ir Kalėdų senelį su Jėzumi Kristumi. Dievas ne veltui pasakė: „Nelieskite netyrų daiktų“ (2 Korintiečiams 6:17).

[Iliustracijos 7 puslapyje]

Kalėdų laikotarpiu, kaip ir per senovės saturnalijas, įprasta svečiuotis, pokyliauti, girtauti

[Šaltinio nuoroda]

© Mary Evans Picture Library