Žano Krespeno „Kankinių knyga“

PRANCŪZIJOJE, Mo (Meaux) mieste, 1546 metais buvo apkaltinti erezija ir gyvi sudeginti ant laužo 14 žmonių. Už kokius nusikaltimus? Jie rinkdavosi privačiuose namuose, melsdavosi, giedodavo giesmes, minėdavo Viešpaties vakarienę ir neslėpė, jog niekada nepripažins „popiežiškos stabmeldystės“.

Egzekucijos dieną Romos katalikybės mokytojas Fransua Pikaras (François Picard) provokuodamas pasmerktuosius paklausė, kokie jų įsitikinimai dėl Viešpaties vakarienės. Užuot atsakę, šie uždavė jam klausimą apie katalikišką transsubstanciacijos dogmą, pagal kurią duona ir vynas per tam tikras apeigas neva stebuklingai virsta Jėzaus kūnu ir krauju. Paskui pridūrė: „Ar duona įgauna mėsos, o vynas — kraujo skonį?“

Nors atsakymo nebuvo, visus nuteistuosius pririšo prie stulpų ir gyvus sudegino. Tie, kuriems nebuvo nupjauti liežuviai, giedojo giesmes. Kunigai, stovėję aplink bausmės vietą, stengėsi kankinius perrėkti, giedodami garsiau už juos. Kitą dieną toje pačioje vietoje Pikaras paskelbė, jog tie 14 pasmerkti amžiams likti pragare.

XVI amžiuje Europa religiniams disidentams buvo pavojinga vieta. Daugelis abejojusiųjų bažnyčios doktrinomis, pakliuvę į religinių priešininkų rankas, patyrė šiurpių dalykų. Vienas šaltinis, bylojantis apie tokias kančias, yra 1554 metais Ženevoje (Šveicarija) išleista Žano Krespeno (Jean Crespin) Le Livre des martyrs (Kankinių knyga). Ji dar žinoma pavadinimu Histoire des martyrs. *

Teisininkas prisideda prie Reformacijos

Gimęs apie 1520 metus Araso (Arras) mieste (dabar Prancūzijos šiaurinė dalis) Krespenas studijavo teisę Levene (Louvain), Belgijoje. Panašu, kad būtent čia pirmą kartą susipažino su reformistų idėjomis. 1541 metais jis persikėlė į Paryžių dirbti vieno garsaus teisininko sekretoriumi. Maždaug tuo laikotarpiu Krespenas savo akimis matė, kaip Paryžiuje, Mobero aikštėje, už ereziją buvo sudegintas Klodas le Penkrė (Claude Le Painctre). Anot Krespeno, jis savo gyvybę atidavė už „tiesos skelbimą tėvams ir draugams“. Šio jauno juvelyro tikėjimas Krespenui padarė didžiulį įspūdį.

Apie tą laiką Krespenas pradėjo dirbti teisininku Arase. Tačiau dėl savo naujai atrasto tikėjimo netrukus buvo apkaltintas erezija. Vengdamas persekiojimo pabėgo į Strasbūrą (Prancūzija), o vėliau apsigyveno Ženevoje. Čia Krespenas bendradarbiavo su Reformacijos rėmėjais. Jis atsisakė teisininko karjeros ir ėmėsi spaustuvininko darbo.

 Krespenas leido reformatorių Jono Kalvino (John Calvin), Martyno Liuterio (Martin Luther), Džono Nokso (John Knox) ir Teodoro Beza (Theodore Beza) religinius veikalus, taip pat spausdino Biblijos dalį, paprastai vadinamą Naujuoju Testamentu, graikų kalba bei visą Bibliją ar kai kurias jos dalis anglų, ispanų, italų, lotynų ir prancūzų kalbomis. Tačiau išgarsėjo parašęs „Kankinių knygą“. Joje įamžinti vardai daugelio tų, kurie 1415—1554 metais už ereziją buvo nubausti mirtimi.

Martirologijos tikslas

Dauguma reformatorių leidinių demaskavo katalikų hierarchų žiaurumą. Pasakojimai, atskleidžiantys protestantų kankinių didvyriškumą kaip tąsą kančių, kurias ankstesniais laikais patyrė Dievo tarnai, tarp jų ir pirmojo amžiaus krikščionys, drąsino žmones. Kad savo bendratikiams protestantams parodytų sektinus pavyzdžius, Krespenas sudarė nukankintųjų už tikėjimą katalogą. *

Į savo knygas Krespenas sudėjo dokumentus apie bylų nagrinėjimus, inkvizitoriškus teismo procesus, surinko liudininkų pasakojimus, įkalintųjų užrašytus parodymus. Be to, įtraukė padrąsinimo laiškus kaliniams. Kai kuriuose iš jų — nemažai citatų iš Biblijos. Krespenas buvo įsitikinęs, kad tuos laiškus rašiusiųjų tikėjimas „vertas įamžinimo“.

Daugumą knygoje sudėtos doktrininės medžiagos Krespenas perteikia per gerai žinomus debatus tarp katalikų ir protestantų. Persekiotojai ir persekiojamieji diskutavo, pavyzdžiui, apie atvaizdų naudojimą garbinant Dievą, apie skaistyklą, maldas už mirusiuosius, taip pat ar Jėzaus auka pasikartoja per katalikų mišias, ar popiežius — Dievo atstovas.

„Kankinių knyga“ — tai liudijimas apie nesutarimus ir nepakantą, būdingą tiems smurtingiems laikams. Nors Krespenas akcentavo, jog katalikai persekioja protestantus, nereikėtų pamiršti, jog kartais protestantai beveik taip pat nuožmiai persekiojo katalikus.

Visa žmonijos istorija byloja, jog klaidingos religijos yra susitepusios „pranašų ir šventųjų, ir visų žemėje nužudytųjų krauju“. Nėra abejonių, kad kraujas kankinių, kuriuos Dievas pripažįsta buvus jam ištikimais, šaukiasi keršto (Apreiškimo 6:9, 10; 18:24). Veikiausiai ir Žano Krespeno laikais kai kurie kentėjusieji ir mirusieji už tikėjimą kuo nuoširdžiausiai ieškojo tiesos apie Dievą.

[Išnašos]

[Iliustracija 12 puslapyje]

Krespeno veikalo „Kankinių knyga“ (išleista 1564 m.) titulinis puslapis

[Iliustracija 13 puslapyje]

Prancūzijos karaliaus Henriko II ir jo dvariškių akivaizdoje protestantams vykdoma mirties bausmė

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 13 puslapyje]

Nuotrauka ir piešinys abiejuose puslapiuose: © Société de l’Histoire du Protestantisme Français, Paris