Muzikos garsai senovės Izraelyje

ĮRAŠO KALBA

Muzikos garsai senovės Izraelyje

MUZIKA buvo neatsiejama senovės Izraelio kultūros dalis. Trimito ir rago garsai kviesdavo žmones garbinti Dievą ir pranešdavo apie svarbius įvykius. Arfų ir lyrų skambesys nuramindavo karaliaus širdį (1 Samuelio 16:14-23). Džiaugsmingomis progomis būdavo mušami būgnai bei cimbolai, barškinama barškalais (2 Samuelio 6:5; 1 Metraščių 13:8).

Biblijoje minimas Kaino palikuonis Jubalas buvo „arfininkų ir vamzdininkų tėvas“ (Pradžios 4:21, Brb). Manoma, kad jis išrado styginius ir pučiamuosius instrumentus.

Nors daugelį Biblijoje aprašytų įvykių lydėjo muzika, apie pačius instrumentus pasakyta labai nedaug. Tačiau mokslininkai, remdamiesi archeologiniais atradimais bei senovės raštais, stengėsi atkurti bendrą vaizdą, kaip tie instrumentai galėjo atrodyti ir skambėti. Kai kurios išvados yra hipotetinės, bet keletas instrumentų tyrinėtojams nekelia abejonių. Tad juos ir apžvelkime.

Tambūrinai, sistrai ir cimbolai

Kai Dievas stebuklingai pervedė Mozę ir izraelitus per Raudonąją jūrą, Mozės sesuo Mirjama ir „visos moterys“ išėjo „mušdamos būgnelius su žvangučiais ir šokdamos ratelius“ (Išėjimo 15:20). Nors šiuolaikiniai tambūrinai ne tokie kaip bibliniais laikais, Izraelyje, pavyzdžiui, Kezibe, Megide ir Bet Šeane, randama molinių moters statulėlių su mažais būgneliais rankose. Šis instrumentas Biblijos vertėjų dažniausiai vadinamas tambūrinu, veikiausiai buvo paprastas medinis lankas, aptrauktas gyvulio oda.

Patriarchų laikais per šventes mušdamos tambūrinus moterys akompanuodavo dainininkams ir šokėjams. Biblijoje pasakojama, jog po svarbios pergalės grįžtantį namo izraelitų vadą Iftachą jo dukra pasitiko „šokdama ir mušdama būgnelį su žvangučiais“. Kita proga moterys šventė Dovydo pergales „dainuodamos ir šokdamos, lydimos būgnelių su žvangučiais“ (Teisėjų 11:34; 1 Samuelio 18:6, 7).

Kada karalius Dovydas gabeno sandoros skrynią į Jeruzalę, žmonės „šoko Viešpaties akivaizdoje, lydimi giesmių ir skambių instrumentų: lyrų, arfų, būgnelių su žvangučiais, tarškynių ir cimbolų“ (2 Samuelio 6:5). Vėlesniais laikais Jeruzalės šventykla turėjo savo orkestrą. Jame įgudę muzikantai mušė cimbolus, pūtė trimitus, skambino arfomis bei kitais styginiais instrumentais.

Kaip atrodė tambūrinas, žinome, bet kas per instrumentas sistras? Manoma, jog tai buvo žvangučiai, pritvirtinti prie ovalaus metalinio rėmelio su rankena. Kratant šį instrumentą, sklisdavo šaižūs, skardūs garsai. Biblijoje sistras paminėtas tik kartą, kai į Jeruzalę buvo atnešta sandoros skrynia. Tačiau pagal žydų tradiciją, šiuo instrumentu būdavo žvanginama ir liūdnomis progomis.

O ką galima pasakyti apie senovinius cimbolus? Pirma mintis — didelės metalinės lėkštės, sudaužiamos viena į kitą. Tačiau senovės Izraelyje kai kurie cimbolai būdavo panašūs į kastanjetes, maždaug dešimties centimetrų skersmens ir skambančias lyg varpeliai.

Lyros ir kiti styginiai instrumentai

Kinoras, dažniausiai vadinamas arfa arba lyra, senovės Izraelyje buvo labai populiarus muzikos instrumentas. Dovydas juo skambindavo, kad nuramintų karalių Saulių (1 Samuelio 16:16, 23). Ant senovinių akmeninių sienų, monetų, mozaikų, dekoratyvinių lėkščių ir antspaudų mokslininkams pavyko rasti bent 30 lyros atvaizdų. Amžiams bėgant instrumento forma kito. Muzikantas, laikydamas lyrą rankose, braukdavo per stygas arba timpčiodavo jas pirštais ar plektru.

Nevelis buvo panašus į kinorą. Kiek šis instrumentas turėjo stygų, kokio buvo dydžio ir kaip juo buvo muzikuojama, nėra tiksliai žinoma. Tačiau daugumos mokslininkų nuomone, tiek nevelį, tiek kinorą muzikantas laikydavo rankose.

Trimitai ir ragai

Dievas liepė Mozei padaryti du trimitus. Jie turėjo būti iš kalstyto sidabro (Skaičių 10:2). Kunigai jais paskelbdavo daugybę su šventykla bei įvairiomis šventėmis susijusių įvykių. Nelygu proga, būdavo išgaunamas vis kitoks garsas — skardus pratisas arba trumpesnis. Kadangi nėra atrasta nė vieno biblinių laikų trimito, kaip jie atrodė iš tikrųjų — nežinoma. Išlikusios tik menininkų interpretacijos, viena jų — bareljefas ant Tito arkos Romoje.

Ragas, arba šofaras, Hebrajiškuosiuose raštuose paminėtas per 70 kartų. Šie instrumentai būdavo daromi iš ožio arba avino rago. Remiantis žydų šaltiniais, jie būdavo dvejopi: tiesūs su auksiniu pūstuku ir lenkti, puošti sidabru. Tai buvo signalinis instrumentas, nes juo būdavo išgaunamas žemas dviejų trijų tonų toli sklindantis garsas.

Senovės Izraelyje rago garsas pranešdavo apie konkrečius religinius įvykius, kaip antai šabo pradžią ir pabaigą. Bet buvo pučiamas ir kitais atvejais, pavyzdžiui, karo metu. Galima tik įsivaizduoti, koks šiurpinantis buvo 300 ragų gaudesys naktį, prieš Gideono kariuomenei netikėtai užpuolant midjaniečius (Teisėjų 7:15-22).

Įvairiausi muzikos instrumentai

Bibliniais laikais taip pat buvo muzikuojama varpeliais, fleitomis ir liutniomis. Jehovos pranašas Danielius, ištremtas į senovės Babiloną, rašė apie tos šalies karaliaus Nebukadnecaro orkestrą, kuriame buvo ir citra, dūda bei dūdmaišis (Danieliaus 3:5, 7, Jr, išnaša).

Ši trumpa keleto instrumentų, paminėtų Šventajame Rašte, apžvalga įrodo, kad senovės Izraelyje, kaip, regis, ir daugelyje to meto civilizacijų, žmones visada lydėjo muzika. Ji skambėjo tiek karalių rūmuose, tiek Dievo garbinimo vietose, tiek kaimuose, tiek namuose.

[Iliustracija 15 puslapyje]

Sistras buvo kratomas kaip barškutis

[Iliustracija 15 puslapyje]

Karalius Dovydas įgudusiai skambino lyra

[Iliustracija 15 puslapyje]

Tambūrinas tebenaudojamas nuo patriarchų laikų

[Iliustracija 15 puslapyje]

Trimitą pūsdavo, kai reikėdavo pranešti apie svarbius įvykius

[Iliustracija 16 puslapyje]

Statulėlė moters, laikančios mušamąjį instrumentą (VIII a. p. m. e.)

[Iliustracija 16 puslapyje]

Antrojo amžiaus moneta su styginio muzikos instrumento atvaizdu

[Iliustracija 16 puslapyje]

Šiame Jeruzalės šventyklos vidinio kiemo akmenyje įrašyti žodžiai „trimitavimo vieta“ (I a. p. m. e.)

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 16 puslapyje]

ATSIBUSKITE!