Kaip susitaikyti su mirtimi

„Sužinojusi, jog mirė tėvas, buvau priblokšta ir apimta nevilties. Pasijutau kalta, kad mirties valandą nebuvau šalia. Nėra didesnio skausmo kaip mylimo žmogaus netektis. Kaip liūdna, kad tėčio nebėra!“ (Sara)

DAUGUMAI, nepaisant kultūros ar religijos, šnekėti apie mirtį nemalonu. Kai kuriose kalbose kebliai padėčiai sušvelninti prikurta daugybė eufemizmų. Užuot sakę „mirė“, žmonės vartoja posakius „išėjo“, „iškeliavo“, „paliko mus“.

Tačiau, praradus artimą žmogų, net ir švelniausi posakiai nedaug tepadeda apmalšinti širdgėlą. Kai kurie taip sielvartauja, kad paprasčiausiai negali pripažinti to, kas įvyko.

Jei mirė kas iš jūsų artimųjų, gal ir jūs negalite susitaikyti su netektimi. Galbūt net bandote įrodyti, kad viskas gerai, bet viduje jaučiatės kitaip. Aišku, ne visi gedi vienodai, todėl jeigu išoriškai neparodote skausmo, tai nereiškia, kad nesielvartaujate. * Tačiau bus dar sunkiau, jei manysite, kad savo jausmus privalote išreikšti panašiai kaip kiti — galbūt atvirai gedintys šeimos nariai.

„Neturėjau laiko liūdėti“

Štai ką išgyveno Natanielis, jaunas vyras, kurio mama mirė, kai jam buvo dvidešimt ketveri. „Iš pradžių tai mane pribloškė, — pasakoja jis. — Bet supratau, kad turiu pasirūpinti tėčiu ir ne viena prislėgta mamos drauge. Man nebuvo laiko liūdėti.“

 Praėjus daugiau kaip metams, Natanielis vis dar negalėjo susitaikyti su netektimi. „Tėtis kartkartėmis vis dar paskambina, kad išlietų širdgėlą, — sako jis, — ir tai gerai. Jis nori apie tai pasikalbėti, ir aš džiaugiuosi galėdamas jį išklausyti. Tačiau kai man reikia palaikymo, lyg ir neturiu į ką kreiptis.“

Visi, kas rūpinasi kitais, tarp jų medicinos darbuotojai, kuriems dažnai tenka būti mirties liudininkais, galbūt irgi jaučia pareigą valdyti savo jausmus. Štai Eloiza daugiau kaip 20 metų dirba gydytoja nedidelėje bendruomenėje, kur visi gerai pažįsta vieni kitus. Ji artimai bendrauja su savo pacientais. „Prie daugelio buvau jų mirties valandą, — sako ji, — ir kai kurie man buvo labai brangūs.“

Eloiza suprato, kad išsiverkti natūralu, ir tai suteikia palengvėjimo. „Bet verkti negalėjau, — pasakoja ji. — Man buvo svarbu išlikti tvirtai dėl aplinkinių, todėl privalėjau tvardytis. Maniau, jog to iš manęs tikisi ir kiti.“

„Namai be jos buvo tušti“

Vienas iš sunkiausių dalykų, su kuriais žmogus susiduria netekęs artimojo, yra vienatvė. Ešli buvo 19 metų, kai jos mama mirė nuo vėžio. „Pasijutau visiškai vieniša ir niekam nereikalinga, — sako ji. — Mama buvo geriausia mano draugė. Mes tiek daug laiko praleisdavome kartu!“

Suprantama, Ešli buvo sunku kasdien grįžti namo ir suvokti, kad mamos nebėra. „Namai be jos buvo tušti, — tęsia ji. — Daugybę kartų tiesiog eidavau į savo kambarį ir žiūrėdama į jos nuotraukas bei prisiminusi tai, ką drauge veikdavome, verkdavau.“

Žinokite, kad praradęs šeimos narį arba artimą draugą nesate paliktas vienas su savo skausmu. Kaip pamatysime, daugelis rado veiksmingų būdų, kaip ištverti.

[Išnaša]

[Anotacija 5 puslapyje]

„Pasijutau visiškai vieniša ir niekam nereikalinga. Mama buvo geriausia mano draugė“ (Ešli)