Ten, kur ėjo vergų kelias

NUO XVII iki XIX amžiaus vienas pagrindinių vergų prekybos punktų buvo Vidos (Ouidah) miestas Vakarų Afrikoje. Šiame dabartinės Benino Respublikos mieste buvo parduota ir iš jo išgabenta svetur per milijoną vergų. Dažnai gyvąjį krovinį parūpindavo patys afrikiečiai mainais už alkoholį, drabužius, antrankius, peilius, kardus, o ypač šaunamuosius ginklus, dėl tarpgentinių karų turėjusius didžiulę paklausą.

Paskaičiuota, jog Naujojo pasaulio plantacijose bei kasyklose darbo jėgos poreikiui patenkinti XVI—XIX amžiuje laivais per Atlantą į vergiją buvo išvežta apie dvylika milijonų žmonių. Kaip rašoma knygoje American Slavery—1619-1877, apie 85 procentai jų „atsidūrė Brazilijoje bei įvairiose Karibų jūros salose — britų, prancūzų, ispanų ir olandų kolonijose“. Maždaug šeši procentai pateko į kolonijas, vėliau tapusias Jungtinių Valstijų teritorija. *

Surakinti grandinėmis, sumušti ir paženklinti vergai eidavo keturių kilometrų kelią nuo tvirtovės, kurią rekonstravus dabar įkurtas Vidos miesto istorijos muziejus, iki vietos pajūryje, vadinamos „Vartais, pro kuriuos negrįžtama“. Ši vieta žymi vergų kelio pabaigą. Jos reikšmė daugiau simbolinė, nes ne visi vergai išplaukdavo iš ten pat. Kodėl vergovė taip įsigalėjo?

Ilga, niekinga istorija

Afrikos genčių vadai karo belaisvius arabų pirkliams pardavinėjo jau nuo seno. Vėliau į vergų prekybą įsitraukė ir europiečiai, ypač po to, kai Šiaurės ir Pietų Amerikoje įkūrė savo kolonijas. Kaip tik tuo metu, vykstant tarpgentiniams karams, atsirado daugybė belaisvių, o juos buvo lengva paversti vergais. Taigi karas tapo pelningu verslu tiek nugalėtojams, tiek godiems vergų pirkliams. Be to, vergų gretas papildydavo pagrobti arba afrikiečių pirklių iš žemyno gilumos atgabenti žmonės. Į vergiją buvo galima parduoti kone  kiekvieną, net ir kilmingą karaliaus nemalonėn patekusį dvariškį.

Vienas gerai žinomas verteiva buvo brazilas Fransiskas Feliksas de Souza (Francisco Félix de Souza), 1788 metais tapęs Vidos miesto tvirtovės valdytoju. Ten vykdavo didžiausi vergų turgūs visoje Benino įlankoje. Anuomet šis miestas priklausė Dahomėjos karalystei. Tačiau Souza ir Dahomėjos karalius Adandozanas susikivirčijo. Tikriausiai būdamas kalėjime, Souza susimokė su karaliaus broliu ir 1818 metais nuvertė karalių nuo sosto. Taip prasidėjo abipusiai naudingas naujojo karaliaus Geizo (Ghezo) ir Souzos bendradarbiavimas. * Souzai buvo patikėta vergų prekyba.

Geizo siekė išplėsti savo karalystę ir jam reikėjo europietiškų ginklų. Norėdamas sėkmingiau prekiauti su europiečiais, savo vietininku Vidos mieste jis paskyrė Souzą. Toje Afrikos dalyje turėdamas išimtinę teisę prekiauti vergais, Souza netrukus susikrovė turtus, ir vergų turgus šalia jo namų tapo pagrindine svetimšalių ir vietos pirklių lankoma prekyviete.

Ašaromis aplaistytas kelias

Šių dienų turistams ekskursija vergų keliu Vidos mieste prasideda 1721 metais portugalų pastatytame forte. Dabar jis rekonstruotas ir paverstas anksčiau minėtu muziejumi. Belaisviai, pasmerkti parduoti į vergiją, būdavo suvaromi į didžiulį centrinį forto kiemą. Daugumai jų iki tol jau ne vieną naktį būdavo tekę eiti surakintiems grandinėmis. Kodėl būtent naktį? Tamsoje neįmanoma susiorientuoti, o pasprukus — sunkiau grįžti namo.

Pristačius naują partiją vergų, vykdavo aukcionas; jam pasibaigus pirkliai paženklindavo naujai įsigytą nuosavybę. Eksportui skirtus vergus nuvarydavo į pajūrį, o iš ten kanojomis arba valtimis nuplukdydavo į laivus.

Kita istorinio vergų kelio atmintina vieta — buvęs „Užmaršties medis“. Aplink jį vergai turėdavo apeiti devynis, o vergės — septynis kartus. Jiems būdavo sakoma, kad atlikę šį ritualą pamirš gimtąjį kraštą ir bus mažiau linkę maištauti. Dabar to medžio vietoje stovi paminklas.

Prie vergų kelio yra dar vienas paminklas, menantis, deja, neišlikusias Zomaí trobeles. Jų viduje būdavo visiškai tamsu, kad belaisviai  priprastų prie baisių sąlygų, kokias vėliau tekdavo iškęsti sausakimšame laive. Kol laivas atplaukdavo, kartais trobelėse reikėdavo pralaukti ne vieną mėnesį. Neretai tokios kančios baigdavosi mirtimi. Lavonus sumesdavo į masinę kapavietę.

Ypač graudina kitas paminklas, vadinamas Zomachi, simbolizuojantis atgailą ir susitaikymą. Kiekvieną sausį vergų ir jų pirklių palikuonys prie jo susirenka prašyti atleidimo buvusiems skriaudikams.

Ekskursija baigiasi prie „Vartų, pro kuriuos negrįžtama“ — paminklo, primenančio paskutines akimirkas vergams paliekant Afrikos žemę. Šiuos didžiulius arkinius vartus puošia bareljefai. Juose pavaizduotos dvi voros grandinėmis sukaustytų afrikiečių, stovinčių pakrantėje ir žvelgiančių į kiek akys užmato plytintį Atlantą. Pasakojama, jog tokiu momentu kai kurie belaisviai, trokšdami atminti gimtąją žemę, iš nevilties valgydavo smėlį. Kiti verčiau ryždavosi mirti ir pasismaugdavo savo pačių grandinėmis.

Išlaisvinimas!

Nuo XIX amžiaus pradžios buvo vis atkakliau siekiama uždrausti vergiją. Paskutinis laivas su gyvuoju kroviniu iš Vidos miesto į Mobilį Alabamos valstijoje (JAV) atplaukė 1860 metų liepą. Tačiau šiems žmonėms pasisekė, nes vergauti jiems teko neilgai. 1863-iaisiais JAV vyriausybė paskelbė Išlaisvinimo deklaraciją. Vakarų pusrutulyje vergija galutinai išnyko tada, kai 1888 metais buvo panaikinta ir Brazilijoje. *

Akivaizdus prekybos vergais palikimas — gausi afrikiečių diaspora, turėjusi didžiulės įtakos daugelio Amerikos šalių demografijai ir kultūrai. Dar vienas paplitęs reiškinys yra vudu (voodoo) — tikėjimas, pagrįstas magija ir kerais, ypač išpopuliarėjęs Haityje. „Žodis voodoo, — rašoma leidinyje Encyclopædia Britannica, — kilęs iš žodžio vodun, Benine (buvusioje Dahomėjoje) gyvenančių fonų kalba reiškia dievą arba dvasią.“

Deja, žiauri vergija, nors ir ne visada tiesiogine prasme, įvairiopai pasireiškia ir šiandien. Pavyzdžiui, kad išgyventų sunkiomis ekonominėmis sąlygomis, milijonai dirba vergišką darbą. Kiti engiami negailestingos valdžios (Mokytojo 8:9). Be to, nesuskaičiuojama daugybė žmonių yra klaidingų religinių mokymų ir prietarų nelaisvėje. Ar valdžios gali savo piliečius išvaduoti iš visokios vergijos? Ne. Tai padaryti gali tik Jehova Dievas, ir jis padarys! Savo rašytiniame Žodyje, Biblijoje, Jehova žada, jog kiekvienas, kas prie jo artinasi, jį garbindamas ir laikydamasis Biblijos tiesos, kuri išlaisvina, atėjus metui džiaugsis „Dievo vaikų garbės laisve“ (Romiečiams 8:21; Jono 8:32).

[Išnašos]

[Rėmelis/iliustracija 24 puslapyje]

„ŽMOGUS UŽVALDO KITĄ ŽMOGŲ JO NENAUDAI“

Daugelis mano, kad prekiautojai vergais savo aukas medžiodavo, užpuldami kaimus ir grobdami, ką panorėję. Gal pasitaikydavo ir taip, bet į vergiją veikiausiai nebūtų buvę išvesta tiek milijonų žmonių, „jei nebūtų veikęs gerai organizuotas milžiniškas prekybos tinklas su Afrikos genčių vadais ir pirkliais priešakyje“, — duodamas interviu radijo laidai pasakė Afrikos istorijos profesorius dr. Robertas Harmsas (Robert Harms). Kokie teisingi žodžiai, kad „žmogus užvaldo kitą žmogų jo nenaudai“! (Mokytojo 8:9)

[Šaltinio nuoroda]

© Réunion des Musées Nationaux/Art Resource, NY

[Žemėlapiai 22 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Į vergiją už Atlanto buvo išgabenta apie 12 milijonų afrikiečių

AFRIKA

BENINAS

Vida

Vergų krantas

[Iliustracija 22, 23 puslapiuose]

1721 metais portugalų pastatytame forte šiais laikais įsteigtas Vidos miesto istorijos muziejus

[Šaltinio nuoroda]

© Gary Cook/Alamy

[Iliustracija 23 puslapyje]

Statula, vaizduojanti vergą surištomis rankomis ir užkimšta burna

[Iliustracija 23 puslapyje]

„Vartai, pro kuriuos negrįžtama“ — paminklas, simbolizuojantis paskutines vergų akimirkas Afrikos žemėje

[Šaltinio nuoroda]

© Danita Delimont/Alamy