Brangiau už dabartinį gyvenimą

Papasakojo Muratas Ibatulinas (Murat Ibatullin)

1987 metais Rusijos sveikatos ministerija pasiuntė mane į Ugandą (Afrika). Pagal kontraktą sutikau ten dirbti gydytoju ketverius metus. Tiesą sakant, grįžti į Rusiją niekada nenorėjau. Tikėjausi įgyti patirties, kad galėčiau darbuotis, tarkim, Australijoje, Kanadoje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose. Bet iki 1991-ųjų mano planai jau buvo pasikeitę, tad grįžau į Rusiją. Kodėl? Apie tai ir norėčiau papasakoti.

GIMIAU 1953 metais Kazanėje, Totorijos Respublikos sostinėje (centrinėje Rusijoje). Mano tėvai — totoriai, o dauguma totorių yra musulmonai. Iš vaikystės prisimenu, kaip seneliai atsiklaupę melsdavosi Alachui. Jų vaikai, taip pat ir mano tėvai, mums liepdavo netrukdyti seneliams ir išeiti iš kambario. Patys tėvai buvo komunizmo šalininkai ir tuo metu save laikė ateistais, todėl mums tik suokalbiškai pamerkdavo, nes senelių pamaldumas juos trikdė.

Būdamas ketverių susirgau poliomielitu. Sovietų Sąjungoje tai buvo paskutinė šios ligos epidemija. Vaikystė prabėgo ligoninėse ir sanatorijose. Dažnai tekdavo tikrintis sveikatą. Prisimenu, kaip senelis melsdavosi, kad pagyčiau. Norėjau būti sveikas kaip kiti vaikai, todėl, nors ir raišuodamas, žaisdavau futbolą, ledo ritulį bei kitką.

Ūgtelėjęs pradėjau svajoti apie gydytojo darbą. Nebuvau nei tikintis, nei ateistas. Apie Dievą tiesiog niekada nemąsčiau. Į komunistų ideologiją žiūrėjau kritiškai ir su tėvu bei tetėnu dažnai ginčydavausi. Tetėnas universitete dėstė filosofiją, o tėvas dirbo Valstybės saugumo komitete (KGB). Kai baigiau medicinos mokslus, užsibrėžiau tikslą tapti geru neurochirurgu ir emigruoti.

 Gero gyvenimo beieškant

1984 metais apgyniau mokslų daktaro disertaciją apie smegenų auglių diagnostiką. Paskui, 1987-aisiais, mane paskyrė į Mulago ligoninę Ugandoje. Į šią gražią šalį išvykau su žmona Dilbar bei mūsų vaikais, septynerių Rustemu ir ketverių Alisa. Darbas klinikoje buvo sunkus, kartais tekdavo operuoti pacientus, užsikrėtusius ŽIV. Dažnai buvau kviečiamas į kitas Ugandos klinikas, nes visoje šalyje buvome tik du neurochirurgai.

Kartą viename kioske mudu su Dilbar pirmąsyk pamatėme Bibliją rusų kalba. Nupirkome keletą egzempliorių ir išsiuntėme draugams į Sovietų Sąjungą, nes ten tuo metu gauti šią knygą buvo beveik neįmanoma. Perskaitėme kelis Biblijos skyrius, bet ką nors suprasti buvo taip sunku, kad greit padėjome į šalį.

Vis dėlto trejus metus Ugandoje lankėme tai vieną, tai kitą bažnyčią ir stengėmės suprasti, kuo vietiniai tiki bei kokia jų gyvenimo prasmė. Taip pat nusprendžiau studijuoti Koraną originalo kalba. Su Rustemu netgi pradėjome lankyti arabų kalbos pamokas ir po kelių mėnesių jau galėjome neblogai susišnekėti.

Maždaug tuo metu susipažinome su dviem misionieriais, Biblijos mokytojais, Hainsu (Heinz) ir Mariana (Marianne) Vertholsais (Wertholz), kilusiais iš Vokietijos bei Austrijos. Tąkart apie religiją išvis nekalbėjome. Elgėmės kaip visi europiečiai, Afrikoje sutikę ką nors iš savo žemyno. Pasiteiravome, kodėl gyvena Ugandoje, ir sužinojome, kad jie yra misionieriai, Jehovos liudytojai, į šalį atvykę padėti žmonėms studijuoti Bibliją.

Prisiminiau, kad per filosofijos paskaitas universitete, Rusijoje, mums aiškino, jog liudytojai yra sekta, kurios nariai aukoja vaikus ir geria jų kraują. Nors tokia mintis atrodė absurdiška, papasakojau apie tai Hainsui ir Marianai. Abu su Dilbar gavome po knygą Tu gali gyventi amžinai žemės rojuje ir per kelias valandas perskaitėme kone visą. Kai atsitraukęs nuo knygos paklausiau žmonos, ką ji mano, Dilbar pasakė, kad iš jaudulio jai net oda šiurpsta. Prisipažinau, jog panašiai jaučiuosi ir aš.

Troškome vėl pasikalbėti su Hainsu ir Mariana. Susitikę aptarėme daugybę klausimų. Biblijos mokymai mus stipriai paveikė. Širdis skatino tuo dalytis su draugais ir kolegomis: Rusijos ambasadoriumi, šios bei kitų šalių konsulais ir vienu Vatikano atstovu. Jis nustebino mus pareiškęs, jog Senasis Testamentas „viso labo tėra mitų rinkinys“.

Grįžtame į tėvynę

1991-aisiais, likus mėnesiui iki parvykimo į Rusiją, abu su žmona nusprendėme tapti Jehovos liudytojais. Manėme, jog sugrįžę į Kazanę išsyk lankysime sueigas. Bet, didžiam mūsų nusivylimui, per tris mėnesius ne tik neradome Karalystės salės, bet ir neaptikome nė menkiausio ženklo, kad čia būtų bendratikių! Tada ryžomės gerąją naujieną skelbti po namus patys, kaip tai daro Jehovos liudytojai visame pasaulyje. Pradėjome kelerias Biblijos studijas. Viena  moteris, su kuria studijavome, vėliau tapo Jehovos liudytoja.

Po kurio laiko pas mus užėjo pagyvenęs liudytojas. Mūsų adresą jam atsiuntė Ugandoje gyvenantys bendratikiai. Tuomet ėmėme lankyti sueigas vieno kambario bute, kur rinkdavosi dar penkiolika žmonių. Su Hainsu ir Mariana palaikėme ryšius. Jie net aplankė mus Kazanėje. Vėliau buvome nuvykę pas juos į Bulgariją, kur jie buvo paskirti ir kur tarnauja misionieriais ligi šiol.

Uždera gausus derlius

Kad ir kokioje Rusijos ligoninėje dirbčiau, kiekviena proga su kolegomis kalbuosi apie Biblijos tiesas. Ilgainiui nemažai jų tapo Jehovos liudytojais, įskaitant ir keletą mano bendradarbių. 1992-aisiais, praėjus vieneriems metams nuo sugrįžimo, mūsų grupelė išaugo iki 45, o kitais metais — iki daugiau kaip 100 liudytojų. Dabar Kazanėje yra septynios Jehovos liudytojų bendruomenės: penkiose sueigos vyksta rusų kalba, vienoje — totorių ir vienoje — gestų kalba. Be to, yra dvi grupės: viena kalbančiųjų armėniškai, kita — angliškai.

1993 metais dalyvavau gydytojų konferencijoje Niujorke, tad buvo proga apsilankyti pagrindiniame Jehovos liudytojų biure Brukline. Ten susitikau su Loidu Beriu (Lloyd Barry), tuomet visame pasaulyje koordinavusiu Jehovos liudytojų veiklą. Nors ir labai užsiėmęs, jis rado laiko su manimi pasikalbėti.

Aptarėme biblinių leidinių poreikį totoriams jų gimtąja kalba. Po kelerių metų Rusijoje buvo sudaryta grupė vertėjų į šią kalbą, ir netrukus jau skaitėme pirmuosius spaudinius. Kaip apsidžiaugėme, kai po kurio laiko pradėjome reguliariai gauti Sargybos bokštą, žurnalą Biblijai studijuoti! Veikiai buvo įkurta ir totorių Jehovos liudytojų bendruomenė.

Taikau kraujo tausojimo metodus

Laikausi visų Dievo moralinių priesakų, tarp jų užrašyto Apaštalų darbų 15:20, kuriuo jo tarnams liepiama ‘susilaikyti nuo kraujo’. To paties skyriaus 29-oje eilutėje irgi sakoma, kad Dievo tarnai turi ‘susilaikyti nuo susiteršimo stabais, nuo ištvirkavimo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir kraujo’.

Todėl Jehovos liudytojai, kreipdamiesi į gydytojus, prašo gerbti jų nuostatą gydytis be kraujo perpylimo. Vienu tarpu Kazanėje buvau Jehovos liudytojų ryšių su ligoninėmis komiteto narys. * Kai 1997-aisiais vienerių metų Pavelui iš Novosibirsko prireikė skubios operacijos, jo mama paprašė padėti. Tada Rusijoje buvo vos keli patyrę gydytojai, sutinkantys operuoti be kraujo perpylimo. Mes apsiėmėme surasti chirurgą, kuris taikytų alternatyvius metodus.

Netrukus Kazanėje suradome širdies chirurgijos kliniką, kurios gydytojai sutiko operuoti mažąjį Pavelą. 1997-ųjų kovo 31-ąją jam, neperpylus kraujo, buvo labai sėkmingai atlikta Fallot tetrados korekcija, pašalinti įgimti širdies defektai. Balandžio 3 d. laikraštis Večerniaja Kazan pranešė: „Kūdikis jaučiasi puikiai ir jam nebereikia vaistų širdies veiklai palaikyti. [...] Pavliko mama  po vienuolikos mėnesių pirmąsyk galėjo lengviau atsikvėpti.“ Pavelas greit atgavo jėgas ir ligoninės koridoriuje žengė savo pirmuosius žingsnius.

Dabar berniukas džiaugiasi gera sveikata ir visaverčiu gyvenimu: mėgsta čiuožinėti pačiūžomis, plaukioti, žaisti futbolą. Jis mokosi aštuntoje klasėje ir su mama lanko Novosibirsko Jehovos liudytojų bendruomenės sueigas. Vėliau toje pačioje klinikoje širdies operacijos be kraujo perpylimo buvo atliktos dar keliems Jehovos liudytojams. Totorijoje ir toliau taikomi naujausi gydymo metodai, tad operuoti neperpilant kraujo tapo įprasta.

Ką veikiu dabar

Mudu su žmona ir kitais Jehovos liudytojais dirbame klinikoje, kur neurologinėms ir kardiologinėms ligoms gydyti naudojamos moderniausios technologijos. Drauge su kitais atliekame įvairias operacijas, ypač pacientams, pageidaujantiems, kad būtų tausojamas jų kraujas. Būdamas neuroradiologas, siekiu, kad neurochirurgija taptų neinvazine ir kad būtų operuojama alternatyviais metodais. Kadangi esu Kazanės valstybinio universiteto Neurologijos ir neurochirurgijos fakulteto profesorius, skaitydamas paskaitas medicinos studentams bei gydytojams, stengiuosi padėti jiems įžvelgti gydymo be kraujo perpylimo pranašumus. *

Mano žmona yra echoskopijos specialistė toje pačioje klinikoje. Mėgstame savo darbą, nes galime padėti žmonėms. Bet didžiausią pasitenkinimą patiriame matydami, kaip Biblijos tiesa gydo žmones dvasine prasme. Kaip gera kalbėti su žmonėmis apie Dievo pažadą, jog netrukus žemėje „nė vienas iš gyventojų nesakys: ‘Aš sergu’“ (Izaijo 33:24, Brb).

[Išnašos]

[Iliustracija 12 puslapyje]

Dirbu gydytoju Afrikoje

[Iliustracija 13 puslapyje]

Kai mudu su žmona pradėjome studijuoti Bibliją (1990 m.)

[Iliustracija 14 puslapyje]

Su Loidu Beriu Brukline (Niujorkas, 1993 m.)

[Iliustracija 15 puslapyje]

Pavelas su mama dabar

[Iliustracija 15 puslapyje]

Skelbimo tarnyboje su žmona Dilbar